2016 m. išleistas ir didelio populiarumo sulaukęs K.Webb romanas „Nematomieji“. Britų rašytoją nuo vaikystės žavi apleisti dvarai ir senovės pėdsakus išsaugoję pastatai, jos kūriniuose praeitis susiduria ir persipina su dabartimi. Šiuo metu autorė jau yra parašiusi penkis romanus, jie išversti į 26 kalbas.
„Primiršta daina“ – pasakojimas apie meną, meilę, pavydą, aistras, kurios teberusena po plonu užmaršties pelenų sluoksniu ir laukia menkiausio preteksto vėl suliepsnoti.
Interviu Katharine Webb skaitytojams pasakoja apie „Primirštą dainą“, įkvėpimus ir nusivylimus, rašymo bei skaitymo įpročius ir... priverktą kibirą.
– Apie ką pasakoja jūsų knyga?
– „Primirštos dainos“ veiksmas vyksta Dorsete ir Maroke ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šiais laikais. Jis pasakoja apie pasileidusį, bohemišką, moteris mylintį menininką ir apie jauną, nepatyrusią vietinę merginą, kurią jis pasirenka kaip savo mūzą. Jo dėmesys ją suformuoja, paveikia jos gyvenimą itin stipriai, ji tampa jo tarsi apsėsta ir įvykiai ima plėtotis taip, kad tiek jie, tiek nekaltos jų tarpusavio santykių aukos nukenčia nuo siaubingų šių santykių pasekmių.
– Jūsų biografijoje rašoma, kad visuomet žavėjotės pilių griuvėsiais ir praeities paslaptimis. Ar tas žavėjimasis ir pastūmėjo tapti rašytoja? Ar visuomet norėjote rašyti?
– Manau, kad taip, viskas susiję – kai buvau maža ir eidavome apžiūrėti senovės pastatų, mano vaizduotė visuomet įsiplieksdavo. Aš galvodavau apie visus gyvenimus, įvykius, pasakojimus, kurių liudininkais buvo tos vietos... Nežinojau, kad noriu būti rašytoja, kol vieną dieną, baigusi mokslus, atsisėdau prie stalo ir ėmiau rašyti. Bet mano šeimoje niekas labai nenustebo. Mama pasakoja, kad ėmiau rašyti istorijas vos tik išmokusi rašyti ir, kiek pamenu, visuomet jausdavausi labai laiminga, kai mokykloje gaudavome kūrybinio rašymo užduotį.... Niekaip nesuprantu, kodėl taip ilgai nesupratau tokio akivaizdaus dalyko!
O sunkiausia man – reklamuoti savo kūrybą. Aš nepakenčiu viešai kalbėti, todėl skaitymai ir interviu man didžiulis stresas.
– Kas buvo įdomiausia sulaukus sėkmės kaip autorei ir kas buvo sunkiausia?
– Prieš pasirodant pirmajai knygai aš visiškai nenutuokiau, kaip iš tikrųjų dirba leidybos industrija. Maniau, kad atiduodi rankraštį, jie patikrina, ar ten nėra spausdinimo klaidų ir po keleto mėnesių knyga pasirodo visuose geriausiuose knygynuose... Kai sužinojau apie didžiulę, sudėtingą šios industrijos veiklą, man atsivėrė akys. Ir tapo labai įdomu. O sunkiausia man – reklamuoti savo kūrybą. Aš nepakenčiu viešai kalbėti, todėl skaitymai ir interviu man didžiulis stresas. Daug tų interviu dar ir nesu turėjusi, bet tai mano darbo dalis, todėl stengiuosi žiūrėti ramiai.
– Kas jus labiausiai įkvepia?
– Man patinka gamta, kaimas, metų laikų kaita. Dievinu istoriją – ji mane labiausia ir įkvepia. Tiek daug paslapčių ir pasakojimų, tik ir laukiančių, kol bus atrasti. Taip pat žmonės ir tai, kaip sudėtingai ir paslaptingai susikerta jų keliai, kaip jie vienas kitą veikia!
– Jei galėtumėte grįžti į praeitį, kuriame amžiuje norėtumėte gyventi?
– Sunkus klausimas! Man labai patinka istorija, tai vienas iš tikrai mane rašyti įkvepiančių dalykų, ir aš labai norėčiau turėti laiko mašiną, kad galėčiau aplankyti kiekvieną praeities amžių, pamatyti, kaip jie iš tikrųjų atrodė, kaip kvepėjo, koks buvo gyvenimas, kiek daug ir kiek mažai pasikeitė žmonės... Manau, jei reikėtų pasirinkti vieną amžių, vykčiau į ankstyvuosius viduramžius, tarkim, 1000 m. e. metus... Tikriausiai vien dėl to, kad kuo toliau į praeitį, tuo mažiau esama dokumentinių šaltinių, tuo mažiau asmeninių pasakojimų, koks tuomet buvo gyvenimas. Norėčiau sužinoti, kaip baisiai iš tikrųjų dvokė riteris švytinčiais šarvais... bet tikrai nenorėčiau tuo metu gyventi! Kad ir kiek skųstumės, 21 amžiuje mums gyventi iš tikrųjų gana smagu ir lengva.
– Kokios knygos jus įtraukia? Ar galite paminėti mėgstamą autorių ar knygą?
– Skaitau pačiais įvairiausias knygas, bet šiuo metu negaliu atsiplėšti nuo George‘o R. R. Martino – labai užsikabinau ant „Ledo ir ugnies giesmių“! Man patinka istorinės knygos, detektyvai, bet kuri knyga, leidžianti įsigilinti į personažus. Mėgstu Rose Tremain, Kate Atkinson, Jimą Crace'ą, serą Terry Pratchettą, Helen Dunmore. Skaitydama „Kapitono Korelio mandoliną“ priverkiau kibirą.
– O kas priverčia jus nusivylus padėti knygą į šalį?
– Beveik niekas, aš retai pasiduodu skaitydama knygą, net jei ją perskaityti man užima dvigubai daugiau laiko nei paprastai, nes niekaip negaliu tos knygos prisijaukinti. Kas gali pasakyti, ar knyga tau kaip skaitytojui tiks ar netiks? Manau, kad tai sunkiai apčiuopiamas dalykas, jokia knyga negali patikti visiems. „Amazon“ esu skaičiusi siaubingų recenzijų knygoms, kurios, mano galva, buvo tiesiog nuostabios. Vienintelis autorius, kurio negaliu skaityti, yra Henry Jamesas. Niekaip nesuprantu kodėl – man patinka klasika, bet aš tris kartus pradėjau skaityti jo „Balandėlės sparnus“ ir tris kartus mečiau.
– Ar turite keistų rašymo įpročių?
– Kad ne, labai laikausi dienotvarkės. Sėdu prie stalo devintą ryto ir nepakylu tol, kol neparašau dviejų tūkstančių žodžių.
– Kokia jūsų mėgstama darbo vieta?
– Savo namuose turiu nedidelį kampinį kabinetą ir Viktorijos laikų stalą odiniu viršumi – prie šio stalo ir dirbu. Visada tokio norėjau – viliuosi, kad iš jo plūs literatūriniai impulsai! Stalas atsuktas į sieną, gražus vaizdas mane blaško. Rašau tiesiai į nešiojamąjį kompiuterį, bet šalia visuomet guli darbinė užrašų knyga, pilna pastabų ir įrašų – net jeigu jos man rašant ir neprireikia. Be jos jaučiuosi lyg be kompaso!
– Kokį patarimą galėtumėte duoti pradedančiajam autoriui?
– Rašykite ir rūpinkitės, kad jūsų kūrinius perskaitytų. Daug mano pažįstamų autorių „nepavyko“ su pirmu romanu – tai savotiška mokymosi kreivė. Nenuleiskite rankų, jei užbaigėte knygą, bet jos niekas neima leisti – susirinkite kuo daugiau atsiliepimų iš draugų, šeimos narių, bendraamžių ir profesionalių rašytojų, dėkitės į galvą jų kritiką. Kai galų gale išleido mano pirmąją knygą, mano spintoje jau gulėjo sukrauti šeši rankraščiai.
– Jūs mėgstate gaminti. Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas?
– Man patinka įvairiausi pyragai, todėl dažnai juos kepu. Kepu tikrai nuostabų vaisių pyragą – pagal savo senelės receptą. Tas receptas ne veltui vadinasi „Visuomet pavykstantis vaisių pyragas“. Venecijoje išmokau gaminti puikų rizotą, gaminu tikrai aštrius troškinius, o geriausias mano sušildančio maisto receptas – tiršta vištienos sriuba su virtinukais. Net praalkau, atsakinėdama į šį klausimą (juokiasi).
– Kaip dar leidžiate laisvalaikį?
– Mėgstu jodinėti. Savanoriauju – lankau savo apylinkės pagyvenusius žmones. Kapstausi sode, sportuoju (būtina po minėto maisto gaminimo) ir baisiai daug skaitau.
Pagal charlottebetts.com ir mybookishways.com parengė Marius Burokas
