„Šiemet turbūt pirmą sykį gyvenime pajutau, kad ėmėm per daug skubėti. Taip, aš ir pati šiek tiek mėgstu tą skubėjimą, kai atrodo, kad net oras įelektrintas prieššventinio rūpesčio. Randu jame savotiško žavesio. Tačiau dar labiau vertinu ramybę ir prasmę, užliejančią visa savo jėga, kai matau mamą, planuojančią šventinį meniu, ar tėtį, užsnūdusį prie televizoriaus, su ant nosies pakibusiais akiniais“, – sako D. Filmanavičiūtė.
Kitokios Kalėdos
Pasak jos, šiemet Kalėdos jau bus kitokios: prie šventinio stalo susirinks visa pagausėjusi šeima.
„Mano brolis su šeima grįžo gyventi į Lietuvą, tad šiemet po ilgo laiko švęsime tikrai su visa šeima. Seneliai laukia dviejų anūkų, Jono ir Kristijono. Labai geras jausmas žinoti, kad turim kur parvažiuoti visi. Gimus sūnui dar labiau jaučiu poreikį pabūti namie, apkabinti tėvus, pasėdėti prie vieno stalo“, – švenčių laukimo nuotaikomis dalijasi Dovilė.
Kalbėdama apie švenčių tradicijas ji sako, kad vienas dalykas jau seniai nesikeičia: galvodami apie dovanas šeimyniškiai koncentruojasi į kultūrines patirtis.
„Mes jau seniai nutarę vieni kitiems dovanoti tik kultūrines dovanas. Ir knyga man – viena geriausių dovanų. Tai tobuliausias būdas keliauti, pabėgti nuo absoliučiai visko. Ir atsidurti ten, kur galbūt net nesapnavote“, – sako D.Filmanavičiūtė.
Padovanoti knygą
Paklausta, kuri knyginė kelionė šiemet įsiminė labiausiai, Dovilė išskiria Johno Bergerio knygą „Mes susitinkame čia“.
„Tai nuostabi kelionė per skirtingus miestus, po Ženevą, Krokuvą, mano mylimiausią miestą pasaulyje Lisaboną. Johnas Bergeris susitinka ten su mylimiausiais, artimiausiais, jau išėjusiais savo žmonėmis. Tie pokalbiai, tie prisiminimai, tie jausmai, kurie užlieja Johną, iš tikrųjų negali palikti abejingų. Galbūt netgi šitą knygą perskaičius kils noras pakelti telefono ragelį ir paskambinti kam nors, ką jūs labai mylit, kas dar yra su jumis. Ir praleisti daugiau kokybiško laiko“, – siūlo Dovilė.
Moters teigimu, be sulėtinto laiko, praleisto su artimiausiais, prieš šventes vertingiausia viską, kas buvo iki jų, tiesiog palikti už nugaros.
„Aš dabar kaip niekada aiškiai suprantu, kad vidinė taika su savimi ir aplinka yra didelė gero žmogaus privilegija. Net jei kažkam atleisti negalime, tegul tai lieka praeitimi, apie kurią, atvertę naują etapą, nebegalvosime“, – linki D. Filmanavičiūtė.
