- Evelina Daciūtė
Šis eilėraštis susidėliojo 2011 m. birželį. Jau keli mėnesiai gyvenau Pekine. Jaučiausi svetima mieste, būdavo dienų, kai niekur nenorėdavau išeiti tarsi neigdama, kad aš esu čia, o ne kur kitur. Saviau buvo tik butas, kuriame gyvenime ir kuris jau buvo apkibęs mūsų daiktais. Tačiau saugiau už apčiuopiamus daiktus ar supančias sienas buvo galimybė pabėgti į įsivaizduojamus kambarius. Tik ar užtenka to vieno vienintelio?
kita aš
milijoninio miesto dvidešimt trečiame aukšte
kai iš lifto išlipi į kairę o paskui į dešinę
sėdžiu prie juodo stalo ant kurio krūva popierių
kompiuteris spausdintuvas pora knygų žirklės
didelis puodas chrizantemų arbatos seni bilietai
kinų kalbos vadovėlis aplūžęs geltonas pieštukas
galvoju apie tą kitą aš – kuri gyvena užmiesty
erdviame name su vos telpančiom knygom
durim į didelį sodą įrėmintą senstančių medžių
saulei kur ne kur įspintant ir gulant ant akmenų
ilsiuosi žolėj ir galvoju apie tą kitą – kuri pajūry
***
Šis eilėraštis taip pat žymi gyvenimo jau kitoje šalyje pradžią. 2018 m. spalis. Pirmieji mėnesiai Amerikoje. Mes gyvename priemiesty ir kartas nuo karto išlendame į Vašingtoną. Jo dalis – Džordžtaunas – man mieliausia vieta. Viskas, kas eilėraštyje – neišgalvota. Grįžau namo pilna pasivaikščiojimo ir užrašiau jį. Pamenu, kad užrašinėjau eilutėm: prausiuosi duše ir vis kartoju, kad nepamirščiau. Gaminu valgyti, atsakinėju į vaikų klausimus. Kai asiranda laisvo vietos, į ją stoja žodžiai. Kai skaitau šį eilėraštį, už jo man groja muzika.
ruduo Džordžtaune
ruduo pakrantėj raivosi it šuo
pakvimpa rūkoma žole krūmyne
čia laikas ne ratu jis kaip vanduo
Džordžtaunu teka trys vaikinai
pradunda riedlentėm lėktuvai du
link oro uosto leidžias vakarėja
nors spalis karšta perkame ledų
o taurėm sklidinom merginos fėjos
gracingais pirštais pina stebuklus
oranžinio saulėlydžio siūleliais
tamsa suvalgo upę ir namus
atryja žibintus kad šviestų kelią
***
2019 m. rugpjūtis. Visi dar keliauja, vaikšto be kaukių, apsikabina, kalbina vienas kitą. Mes keliaujame į Meiną pas mano draugę Amerikos lietuvę Laimą Vincę, rašytoją ir poetę. Ji aprodo lietuvių paliktus ženklus – vienuolyną ir jo apylinkes, pasakoja apie savo vasaros stovyklas ten. Vakarop perkame omarus ir verdame pas Laimą namuose. Dieną einame prie vandenyno. Po kelių valandų nuo jo pakyla tiršta migla, ji okupuoja paplūdimį. Ateina mintis, kad štai iš kur tas vietinis Stevenas Kingas įkvėpė siaubo savo istorijoms – štai iš tokio va rūko, iš kurio išnyra žuvėdra ir nusineša tavo sumuštinį. Grįžtant automobiliu namo užrašau eilėraštį.
rugpjūtis Kenebunke
migla iš mūsų vagia horizontą
ir ištrina namus pakrantėj
Atlanto vandenyne tirpsta žmonės
minutės skęsta ištisos savaitės
žuvėdros taršo užkandžių maišelį
kažkas po valandos nustebs neradęs
gilyn nubridęs akmeninis kelias
juo eiti kviečia o cikados
jau smuikelius suderino ir laukia
kol dangūs rausta kaip omarai puode
naktis žvaigždžių mama mėnulio draugė
ant Kenebunko leidžias ir atrodo
kad niekad nesibaigs rugpjūtis
perštės nusvilusią nuo saulės odą
šiek tiek kažko ilgu nedaug truputį
dar šimtas metų iki šalto gruodžio
***
2019 m. su vyresne dukra ir mažiausiu sūnumi skrendu iš Čikagos į Baltimorę. Turėjau susitikimą Čikagos lituanistinėje mokykloje. Šiek tiek apžiūrėjome patį miestą, bendravome su lietuvių bendruomene. Lėktuvas buvo tas be vietų: ant jo pažymėta raidė, tave pagal ją ir leidžia vidun. Mums teko paskutinė. Dukrą pasodino vienoj vietoj, o man su mažuoju, kuriam dar nebuvo dviejų, teko taisytis tarp dviejų senukų per vidurį. Nors jie buvo pora, jis sėdėjo prie lango, o ji – prie praėjimo. Keliavimai lėktuvu su vaikais, o ypač mažais, įvaro nemažai kompleksų. Įdomu, ar įsivaizduoja keleiviai, kaip pasikeičia jų veidai, kai jie pamato, kad šalia sėdės moteris su mažu vaiku. Kita vertus, gal jų toks tikslas parodyti, kokia čia tragedija netikėtai ištiko. Mano vaikas visą kelią pramiegojo. Dėkojau už tai Dievui, todėl rašant eilėraštį matyt neveltui išlindo šventos Trejybės motyvas. Eilėraštį pradėjau kurti dar sėdėdėdama tame lėktuve ir laikydama vaiko kojas, kad tik netyčia nespirtų. Senukai nerodė savo nepasitenkimo, kaip bebūtų keista, jie manęs nieko neklausinėjo. Taip tyloje mes ir nukeliavome. Vardus aš jiems pati sugalvojau.
kelionė lėktuvu
išgirdau prieš kylant lėktuvui
jo vardas tikrai buvo Džonas
o jos nežinau tarkim Džeinė
sutūpę abu man prie šonų
Dievas tėvas sūnus iš kairės
dešinėj šventoji dvasia
pusantros valandos kelionėj
nors sėdėjom visai ne trise
delnuose aš laikiau sučiupus
savo mažojo vaiko kojas
žiū pataikys tokie jie trapūs
pietų metas vaikas miegojo
ačiū Dievui – galvoj kartojau
tą akimirką kaip jis centrinė
kaimynų delnuos po planšetę
knygoj jo konsteblis gynė
nuo žudiko gimtąjį miestą
ekrane jos didelėm raidėm
liejosi meilės istorija
ir matyt laimingai baigės
mums leidžiantis į Baltimorę
šventoji dvasia man prabilo
šis vaikas geras keliautojas
ir lyg moira siūlą nuvijo
į kitus lėktuvus kur dar neskrenda
apie juos tik tai sužinojau
kad sėdėt mėgo Džonas ir Džeinė
ne šalia o kitiems prie šono
***
2019 m. po Kalėdų atkeliavome į Floridą. Į nedidelį Melburno miestelį. Viešbutis buvo pustuštis, tokie patys tušti ir paplūdimiai. Buvo pilna paukščių, medūzų, kriauklių. Galvojau apie kelis žmonės, su kuriais tuo metu labai norėčiu būti. Va taip kartu prasieiti pakrante. Tas eilėraštis – mano pasakojimas jiems.
pakrantėj
palei vandenį sūrų pilką purslotą
šalia jūržolių bokštų nubarstytų
tarsi mažais rutulėliais garstyčių
atrodo skaniai tik kas šitą valgys
šalia išmestų margų kriauklių lūženų
mėlynai violetinių medūzų pūslelių
negyvo vėjo taršomo didelio paukščio
aplink kurį laksto maži paukšteliukai
čia tarp tų vandenynui nereikėtų daiktų
smėlį saulės kryptim nužymėjusios pėdos
kaire žengt - mintys lengvos ir skaidrios
dešine muša gylyn it svertum virš tonos
ir taip visą kelią palei viešbučių korpusus
lyg tarnyboj išsirikiavusias palmių gretas
jau ir pati taip eini - viena koja ach sunkiai
kita tarsi žemės neliestum lyg tavęs čia nėra
***
Kai pavasarį prasidėjo karantinas, sakiau sau, kad nieko nerašysiu nei apie jį, nei apie virusą. Jie to neverti. Bet daktaro Li istorija mane labai sujaudino ir priminė Kasandrą iš Iliados, kurios pranašystėmis niekas netikėjo. Supranti, kokia rimta situacija, tavimi netiki, apkaltina panikos skleidimu, o paskui tu miršti nuo viruso, nuo kurio bandei apsaugoti kitus. Norėjosi šį žmogų, jo poelgį užkonservuoti eilėraštyje. Kadangi esu gyvenusi Kinijoje, visa ta aplinka man tebėra geria pažįstama, saugoma atimintyje. Tebeprisimenu ir kvapus, ir spalvas, ir architektūrą, vietinius muzikos instrumentus.
mirtis kalbasi su daktaru Li
daktare Li
tenorėjau nuskinti
gėlių savo sodui
surinkt iš eilės
puokštę didžiulę
turgaus prekeivių
akiniuotų studentų
senukų kur hutonguos
žaidžia madžongą
nereikėjo tampyt
už skvernų
rodyt pirštais
daktare Li
tu taip pat esi žiedas
patekęs į puokštę
pakąstas stingdančio
mano alsavimo
ironija gydei akis
virš kaukių išeinant
matei vien tik jas
nei grimasos
nei šypsenos
ar rainelių raštą skaitei
ar ieškojai manęs
merk akis
daktare Li
matai tolumoj
Dangaus paviljonas
ir kvepia gėlėm
ten ilsis drakonai
groja šengas
skamba erhu ten jau
laukiam tavęs daktare Li
