Knygoje apžvelgiami pastarojo šimtmečio lietuvių ir lenkų santykiai, kurį laiką vėl aštrinami. Todėl pokalbis esąs aktualus ir apibūdinant šių dienų politikų retoriką arba komentarus viešojoje erdvėje. Pavadinimas tik patvirtina, kad abipus sienos santykiai matomi ir vertinami skirtingai.
Be to, abi šalys tarpusavio santykiuose kartoja klaidas ir nesimoko iš istorijos, o tuo naudojasi kiti – nebūtinai draugiškai nusiteikę kaimynai.
Vytautas Landsbergis: po dvikalbių užrašų gali ateiti kirilica, o tai bus pirma kregždė kitiems reikalauti, kad nebūtų diskriminacijos.
Vargiai į salę tilpusiai auditorijai autoriai pateikė pavyzdį. Komentuodamas reikalavimus leisti lenkų gausiai gyvenamose vietovėse gatvių pavadinimus ir vietovardžius rašyti lenkiškai, V.Landsbergis atkreipė dėmesį, kad ši erdvė sutampa su anksčiau planuota Vilniaus krašto autonomija.
Jis nuogąstavo, kad leidus tokius dvikalbius vietovardžius vėliau „gali ateiti kirilica“, o tai būsianti „pirma kregždė kitiems reikalauti, kad nebūtų diskriminacijos“.
„Buvau šachmatininkas ir žinau, kad kiekvienas ėjimas turi prasmę“, – įspėjo europarlamentaras.
Anot M.Maszkiewicziaus, autonomijos projektas tarytum buvo rengiamas Lietuvai ir Lenkijai, bet esą nėra abejonių, kad gimė trečioje šalyje.
Siekė išsklaidyti stereotipus
Puikiai lietuviškai kalbantis M.Maszkiewiczius (tiesa, renginyje pasirinkęs kalbėti lenkiškai) teigė, kad knyga buvo rengiama lenkų skaitytojams – siekiant išsklaidyti kai kuriuos stereotipus, kartais – juokingus ir groteskiškus.
„Buvo galvojama, kad V.Landsbergis – kone Lenkijos priešas, kas vakarą po lenkų vaiką suvalgantis. Norėjau parodyti jį kaip draugą, kuris gyvena ir mąsto ne vien Lietuvos ir Lenkijos, o platesniame – Europos kontekste“, – aiškino vienas iš knygos autorių.
M.Maskiewiczius vylėsi, kad stereotipus jam pavyko sulaužyti. Anot jo, per mažai diskutuojama apie priežastis, vienoje ir kitoje šalyje gimdančias baimę. Todėl jis norėtų parašyti dar vieną knygą Lietuvos skaitytojams, kuri priartintų Lenkijos požiūrį.
Pirmiau buvo išleista Lenkijoje
Ši knyga poleminiu pavadinimu (lenkiškai – „Nasz patriotizm, ich szowinizm?“) dar 2011 m. buvo išleista Lenkijoje.
Lietuviškoji, anot V.Landsbergio, geresnė, nes buvo kiek pataisyta ir papildyta jo komentarais bei nuotraukomis. Anuomet politikas daug ką pasakojęs iš atminties ir apytikriai.
 |
| Mariuszas Maszkiewiczius |
V.Landsbergis juokėsi, kad knygos idėją pamėtėjęs M.Maszkiewiczius kukliai pasitraukė į antrą planą ir jis „dabar likęs už viską atsakingas“.
Pastarasis 1991–1992 m. organizavo savo šalies ambasados darbą Vilniuje, o vėliau iki 1994 m. dirbo ministru patarėju, rengė pirmuosius oficialius Lenkijos pareigūnų vizitus, patarinėjo savo šalies vyriausybei Lietuvos klausimais.
Tuo laiku buvo sprendžiami ne tik Nepriklausomybės atkūrimo, pripažinimo ir išsaugojimo reikalai, bet ir išryškėjo Lietuvos lenkams aktualūs klausimai – teritorinės autonomijos kūrimas, abejonės dėl lojalumo Lietuvos valstybei, baimė dėl ateities arba nostalgija sovietinei sistemai.
M.Maszkiewiczius tapo pirmojo faktinio atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovo pokalbininku. Jie abu buvo anų įvykių liudininkai ir dalyviai, o prisiminimuose galime rasti panašumų ir į šių dienų įvykius.
„Kalbėjomės lenkiškai ir draugiškai, – yra sakęs V.Landsbergis. – Buvo įdomu, gal ir kitiems bus įdomu. Džiaugiuosi, kad atsirado geros valios protingas žmogus, kuris tai pasiūlė. O dabar, jeigu knyga padės kam nors geriau susivokti neadekvačiai išpūstoje lenkų ir lietuvių polemikoje, kokie to erzelio pagrindai, būsime padarę ir naudingą darbą.“
