Ką tik pasirodė dar vienas vertimas – Akvilės Melkūnaitės verstas kerintis Françoise‘os Sagan romanas „Išsidažiusi moteris“ („Tyto alba“).
Apie tai, kokia istorija pasakojama romane „Išsidažiusi moteris“, kuo tebežavi ši prancūzų romanistė, pasakoja naujausio kūrinio vertėja iš prancūzų kalbos Akvilė Melkūnaitė.
Rašytoja tarsi žmogiškoje laboratorijoje išmėgina įvairius savybių ir charakterių derinius
– Kokią istoriją papasakojo romane „Išsidažiusi moteris“ garsioji prancūzų rašytoja?
– Sagan sulaipina romano veikėjus, aukštuomenės atstovus, į kruizinį laivą „Narcizas“. Savaitę jie bus maitinami gurmaniškais valgiais, į jų ausis liesis operų arijos – kruizą puošia operos diva Doriači ir dirigentas, fortepijono meistras Kriozė, – jie bus nuolat svaiginami nuostabiais aromatais, akis ganys po jūrą ir pakrančių miestelius. Jie turi savaitę, kad pasijustų tobulai laimingi. Reikia skubėti. Uždarame, lyg aksomu išklota dėžutė, pasaulėlyje prasideda dramos, aistros, yra ir persikuria poros, krinta visuomenėje dėvimos kaukės. Rašytoja tarsi žmogiškoje laboratorijoje išmėgina įvairius savybių ir charakterių derinius, taikliai įvardija.
– Kodėl Sagan? Kuo tebėra aktuali ši pas mus gausiai leista prancūzų romanistė?
– Sagan įžvalgi ir sąmojinga – ir empatiška savo personažams, ir negailestingai ironiška. Skaitant galima nujausti, koks malonumas buvo rašyti sodrų, skaidraus stiliaus romaną (jokių šnekamosios kalbos „vulgarybių“ – pati aplinka įpareigoja) – todėl tiesiog malonu skaityti.
O aktualumas dabar turbūt tviskantis „elito“ pasaulėlis, tarsi visuomenės modelis, kur tikslas – skubiai, per apibrėžtą laiką (savaitė kruiziniam laive) „pakilti į laimės viršūnę“, parodyti save ir pasižvalgyti į kitus, pasisotinti muzika, estetika, gurmaniškais patiekalais. Pagal tai matuoti ir gyvenimo vertę.
Tai tarsi dabar vyraujančios sėkmės ideologijos (ir dirbtinio visuomenės „elitizavimo“) paralelė, labai smagus ironiškas portretas. Be to, daug psichologinių įžvalgų, sąmojaus – įdomu pažinti romano veikėjus, kurie labai skirtingi, be to, pamažu atsiskleidžia, kaip patys skiriasi nuo viešai rodomo savo „fasado“.
– Ar teko versti kitų Françoise Sagan kūrinių, kokia buvo pirmoji perskaityta šios rašytojos knyga? Kokia iš jų paliko didžiausią įspūdį? O gal pačios rašytojos biografijos detalė?
– Versti kitų rašytojos kūrinių neteko. Pirmą, vienintelę, be to, seniai, perskaičiau „Sveikas, liūdesy“. Patiko. Pasakojimas tarsi iš saulės ir vandens, akvareliniais potėpiais papasakota apie tai, kaip nesąmoningai žmogus buvo pastūmėtas į mirtį. Bet Sagan gerbėja netapau. Įdomesnė buvo vėliau skaityta biografija – Geneviève Moll „Madam Sagan“.
Ji pati tarsi ryški romano veikėja: vaikystėje išpaikinta šeimos jaunėlė, vėliau lepinta ankstyvos literatūrinės sėkmės, pametusi galvą dėl greičio – sportinių automobilių, patyrusi didelę avariją, iš jos kapstydamasi priprato prie narkotikų, kurie tapo gyvenimo smegduobe. Kai per 1968-ųjų maištą ji atvažiavo palaikyti protestuojančių studentų, į pastabą: „Ar draugė Sagan savo Ferrari atvyko palaikyti revoliucijos?“ – atsakė: „Netiesa! Tai Maserati“. Jos ironija, autoironija, lakoniškumas koncentruotai atsispindi šitam atsakyme.
Gyvenime, regis, buvo labai trapus, nesaugumo nuolat lydimas žmogus. Literatūroje „atsigriebdavo“ – jei gyvenimas sprūsta iš rankų, tai kūrinyje juk viskas jos rankose.
– Kuo „Išsidažiusioje moteryje“ žavi garsioji prancūzė?
– Žavi taiklūs įvardijimai, rodantys proto gyvumą.
Imponuoja jos įžvalga, psichologinis skvarbumas, lakoniškumas. Gyvenime, regis, buvo labai trapus, nesaugumo nuolat lydimas žmogus.
Literatūroje „atsigriebdavo“ – jei gyvenimas sprūsta iš rankų, tai kūrinyje juk viskas jos rankose. Nuosekliai nugyveno plevėsos gyvenimą – turėjo ir nemalonumų, švelniai tariant, su teisėsauga, nes nuslėpė didelę sumą, nesumokėjusi mokesčių. Dar narkotikai ir alkoholis, visos vaivorykštės spalvos.
Pati kaip savo gyvenimo – romano veikėja. 1998 metais (mirė 2004) pasirašė epitafiją: „Sagan, Françoise. Išgarsėjo 1954 metais plonyčiu romanu „Sveikas, liūdesy“, tapusiu pasauliniu skandalu. Mirtis po malonaus ir skuboto gyvenimo bei kūrybos tapo skandalu vien jai pačiai.“ Įdomi asmenybė, o Eluard‘o eilutė, kurią pasirinko romano pavadinimu „sveikas, liūdesy“, man regis, tinka visai jos biografijai.
– Ar tai versti sudėtinga autorė, su kuo iš tavo didelės vertimų praktikos ją galima palyginti?
– Nelengva, nes stilius grakštus, aiškus, sodrus, bet neperkrautas, yra itin ilgų sakinių, banguojančių aprašymų. Tekstas „su pasipriešinimu“ – nebuvo lengva versti, todėl patiko. Intrigavo veikėjų aprašymai, pavyzdžiui, ilgai ieškojau, ar „jis buvo panašus į neiškepusį veršienos gabalą“ nėra frazeologizmas ar kažkas paslėpto. Pasirodo, ne, tai tik lengvutė ironija.
Pagal subtilumą ją lyginčiau nebent su André Makine‘u. Reikėjo atsargiai versti, nepažeidžiant pusiausvyros, įsiklausant į niuansus.
– Kokiam skaitytojui skirtas romanas „Išsidažiusi moteris“?
– Kas nėra Sagan mėgėjas arba nepažįsta jos kūrybos ir norėtų susipažinti, manau, tai labai gera pažintis. Tam, kas mėgsta sodrų pasakojimą, daug įvykių, vingių per trumpą laiką – iš pradžių gal reikia kantrybės, nes tekstas atrodo kiek manieringas, bet vėliau, pripratus, prasideda skaitymo malonumas. Mane, iš pradžių skeptiškai nusiteikusią, knyga taip ir „pagavo“.
