Jis nuolatos buvo apsuptas žmonių, su kuriais mielai leisdavosi į šiltus pokalbius, regis, užmiršdavęs, kad pergrūstoje festivalio dienotvarkėje jo laukia kiti susitikimai, kiti interviu. Kol mes su juo žingsniavome nuo diskusijų salės iki vietos, kur buvome numatę pasikalbėti, jis sutiko bent keletą žmonių, su kuriais neįmanoma nepakalbėti, nepasiglėbesčiuoti ar pasifotografuoti.
Dėmesio G. Gospodinovui šiame renginyje išties netrūko. Nieko keisto – praėjusiais metais už knygą „Laiko slėptuvė“ (bulg. „Vremeubežišče“, angl. „Time Shelter“) jis apdovanotas tarptautine „Booker“ literatūros premija ir tapo pirmuoju bulgarų rašytoju, įvertintu šiuo vienu svarbiausių literatūrinių apdovanojimų. 1968 metais gimęs romanistas ir poetas G. Gospodinovas yra tarptautiniu mastu labiausiai pripažįstamas šiuolaikinis bulgarų rašytojas, lietuvių kalba yra išleista ir jo knyga „Liūdesio fizika“ (išleido leidykla „Rara“, į lietuvių kalbą vertė Laima Masytė). „Nežinau, ar lietuvių skaitytojams ji patiko. Tikiuosi, kad taip“, – pokalbio pradžioje sako autorius.
– Jūs tapote pirmuoju bulgarų rašytoju, apdovanotu tarptautine „Booker“ literatūros premija. Šiemet Frankfurto knygų mugėje jums dėmesio taip pat nestinga. Ar manote, kad šis kūrinys gali padėti gauti daugiau dėmesio ir visai bulgarų literatūrai?
– Labai džiaugiausi, kad ši knyga buvo įvertinta, aš visuomet kovojau už tai, kad knygos, parašytos mažesnių šalių kalbomis, būti pastebėtos platesnės auditorijos ir kalbėtų reikšmingomis temomis. Jos neturėtų būti nuvertintos ar stereotipizuotos. Šiuo apdovanojimu buvo kiek pravertos durys ir kitiems rašytojams mano regione – ne tik rašytojams Bulgarijoje, bet ir kitiems autoriams iš Rytų Europos. Nes iki šiol „Booker“ apdovanojimo nebuvo gavęs nė vienas ne tik bulgarų, bet ir kitų Balkanų šalių autorius.
- Slovėnija šiais metais – garbės viešnia. Tačiau ar jaučiate, kad ji sulaukia tiek pat dėmesio kiek, pavyzdžiui, Norvegija, kuri prieš kelerius metus buvo garbės viešnia? Kalbėjausi su keliais slovėnų rašytojais, kad ir Goranu Vojnovičium, jis išreiškė abejones, ar Slovėnija nebus greitai po to užmiršta. Ir kad pasaulio dėmesio centrai labai staigiai keičiasi – tai dažnai priklauso ir nuo tarptautinių įvykių. Net ir dabar dėmesio centre esanti Ukraina po kurio laiko gali būti greitai pamiršta.
- Mes sėdime čia, Slovėnijos paviljone, matome, kad čia pilna žmonių. Puiku. Tokia ir yra šios mugės esmė – juk jau vien prieš ją į vokiečių kalbą buvo išversta apie 100 slovėnų knygų. Tai didelis žingsnis, o Slovėnija yra geras pavyzdys, kaip literatūra gali būti pristatoma.
Kalbant apie dėmesį... Kai tavo šalyje vyksta karas, didelė krizė, atsiduri dėmesio centre. Tačiau paskui viskas dingsta. Todėl mes turėtume siekti parodyti, kad esame įdomūs ne vien dėl karo ir kitų panašių įvykių. Jei mes rašome gerą literatūrą, esame geri rašytojai, turėtume būti įdomūs bet kuriuo metu. Be to, didelių krizių metu juk nebelieka periferijų – jei vyksta pandemija, ji tokia pati Bulgarijoje ir Ispanijoje. Ir Ispaniją ji gali paliesti netgi labiau.
Dabar visas pasaulis – liūdniausia vieta
- Kalbant apie jūsų knygas, panašu, kad viena esminių temų – atminties. Ir viename interviu esate sakęs, kad savo kūryba norite nutiesti tiltą tarp praeities, dabarties ir ateities.
- Atminties tema yra labai svarbi visose mano knygose. Tačiau knygoje „Laiko slėptuvė“ yra nauja mintis – kad ateitis atšaukta. Tuomet imame žvelgti į praeities urvą. Ir tai susiję su nostalgijos jausmu, su tuo, kad pastaruosius kelerius metus ji naudojama kaip ginklas. Žinoma, prisimename 2016-uosius, Donaldą Trumpą, „Make America Great Again“, „Brexit“. Manau, laiko suvokimas kažkuo pasikeitė. Kažkuo pasikeitė žmonijos laikas. Ir mes matome, kaip politikai išnaudoja šį natūralų nostalgijos jausmą, natūralią ateities baimę. Populistai praeitį paverčia propagandos įrankiu. Komunistų valdymo laikais jų ideologai ateitį naudojo kaip propagandą, jie žadėjo ateityje būsiantį komunizmą. Nes praeitis buvo pavojinga, joje nebuvo komunizmo. Dabar matome atvirkštinį procesą – šiais laikais norima išrašyti čekį į praeitį. Tačiau kaip žmogus, aiškiai prisimenantis praeitį, nenorėčiau, kad mano dukra gyventų toje praeityje, kuri žadama kaip ateitis.
Aš tikiu žmonėmis, kurie jaučia liūdesį.
- Kalbant apie laiko suvokimą, šiais laikais kartais susidaro priešingas įspūdis – kad mes gyvename nuolatinėje dabartyje. Technologijos, socialiniai tinklai, regis, kaip tik siūlo įamžinti kiekvieną dabarties akimirką, o ne reflektuoti, kaip ta dabartis gula, lyginant ją su praeitimi ar ateitimi. Prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard‘as rašė apie tai, kad laikas vis labiau suvokiamas kaip nuolatinė dabartis be pabaigos, o ne linijinėje perspektyvoje.
- Nesu tuo tikras. Kai mano knyga buvo išleista Italijoje, buvau pakviestas į diskusiją su teologijos profesoriais – nes juk mano knyga apie laiką ir apie laiko pabaigą. Nes Apokalipsė yra ne tik erdvės, bet ir laiko pabaiga. Tačiau ką reiškia laiko pabaiga? Tai reiškia, kad visa praeitis, dabartis ir ateitis susijungia vienoje minutėje. Gyvename labai keistais laikais. Nemanau, kad mes esame įsikūrę dabartyje – deja, net ir su naujosiomis technologijomis. Mes nuolatos judame į praeitį, bandome pasislėpti ten, sukurti kažką, kas apsaugotų nuo ateities krizių. Manau, kad ir dirbtinis intelektas yra priemonė susitaikyti su ateityje mūsų laukiančia vienatve. Mes vis daugiau imame bendrauti su dirbtiniu intelektu, juk jau nuskambėjo ir istorija, kaip žmogus įvykdė savižudybę, kai jam tai kaip tinkamą išeitį pasiūlė dirbtinio intelekto programa. Manau, gyvename laikais, kai visa susilieja į viena.
- Bent jau man jūsų kūryboje labai stiprus empatijos jausmas. Ar tai vienas svarbiausių dalykų, kurį gali pasiūlyti literatūra? Ir „Liūdesio fizikoje“ jūs cituojate užrašą telefono būdelėje: „Myliu žmones, ir tai daro mane pasibjaurėtinai vienišą“. Kuo empatija susijusi su vienatve?
- Taip, empatija man atrodo itin svarbi šiais laikais. Tačiau tai verčia žmogų kentėti labiau – kaip kad personažą „Liūdesio fizikoje“. Jis kenčia nuo per didelės empatijos. Jis jaučia viso pasaulio skausmą. O pasaulis pilnas skausmo. Taigi, jei esi labai empatiškas, nėra lengva. Bet kuriuo atveju, ir knygos pavadinimas yra būtent toks – aš manau, kad gebėjimas liūdėti yra labai svarbus. Aš tikiu žmonėmis, kurie jaučia liūdesį. Tai leidžia jausti empatiją kitiems žmonėms, kurie taip pat jaučia liūdesį. Šiais laikais niekas nemėgsta kalbėti apie liūdesį, niekas nereklamuoja jo, niekas nenorės tau, pavyzdžiui, parduoti „liūdno „Mercedeso“. Tačiau tai labai svarbus gebėjimas.
Norėjau rašyti istorijas apie žmones, kurie niekuomet nepasakoja savo istorijų.
- Liūdesys, be jokių abejonių, yra universalus jausmas. Tačiau skaitant jūsų knygas nepalieka ir jausmas, kad tai, apie ką rašote, turi ir labai specifinių Rytų Europai, Vidurio Europai atspalvių.
- Kai pradėjau kurti „Liūdesio fiziką“, norėjau rašyti apie bulgarišką liūdesį. Bulgariškas liūdesys išties turi specifinį atspalvį. Jis susijęs su tuo, ko niekuomet nenutiko bulgarų žmonėms (tiksliau, ko nenutiko mano tėvų kartai). Jie niekuomet neaplankė Paryžiaus, Londono, nes komunistiniais laikais nebuvo tam galimybių. Tačiau po ekonominės krizės, po emigrantų patirtų kančių ėmiau jausti, kad liūdesys pasaulyje plinta vis labiau. Dabar, vykstant karams, liūdesio pilna visur, o literatūra perteikia skirtingus liūdesio sluoksnius, skirtingus liūdesio atspalvius. Galima kalbėti apie bulgarišką tuga liūdesį, susijusį su tuo, ko niekuomet neįvyko mūsų gyvenimuose, tačiau rašau ir apie turkišką hüzün arba apie portugališką saudade liūdesį. Yra įvairių liūdesio rūšių. Ir tikriausiai šiais laikais Bulgarija nebėra „liūdniausia vieta pasaulyje“, kaip ją 2010 metais apibūdino „The Economist“. Manau, visas pasaulis yra liūdniausia vieta pasaulyje.
Norėjo pasakoti apie nereikšmingus dalykus
- Atrodo, kad jūs konstruojate savo istoriją iš fragmentų. Tai atkeliauja iš bulgariškos žodinio pasakojimo tradicijos?
- Manau, kad taip. Aš, gyvendamas su seneliais, pažinau tokį pasakojimo būdą. Bet tai yra ir protestas prieš monumentalizmą. Norėjau rašyti istorijas apie žmones, kurie niekuomet nepasakoja savo istorijų. Kurie yra periferijoje. Norėjau papasakoti istorijas apie nereikšmingus dalykus. Nes mes esame išmokyti, kad reikia kalbėti tik apie didžias idėjas ir abstrakčius dalykus. Netikiu abstrakčiais dalykais. Manau, kad daugybė košmarų ir vyksta dėl to, kad žmonės apsėsti abstrakčių dalykų. Man svarbu priartėti prie smulkių, žmogiškų, gal net nereikšmingų, trapių dalykų, – nes žmonės yra trapūs, ne monumentalūs. Nusprendžiau rašyti būtent taip.
- „Liūdesio fizika“ pasakoja istoriją, kuri taip pat yra socialistinės praeities portretas. Manote, kad dabar atėjo laikas apmąstyti tą istorijos tarpą? Klausiu todėl, kad ir Lietuvoje ne taip jau seniai pradėta rašyti nemažai knygų, kuriose apmąstomas tas laikotarpis, taip pat ir pirmieji atkurtos nepriklausomybės metai. Turėjo praeiti tam tikras laikas, kad galėtume į tai pažvelgti iš tam tikros distancijos?
- Galbūt ir dėl kitų priežasčių. Skaičiau tyrimą, kuriame rašoma, kad nostalgijos bangos sukasi apie 30 metų senumo laikotarpį. Galbūt dabar mes tampame vis labiau ir labiau nostalgiški dešimtajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui. Manau, šis dešimtmetis bus vis labiau tyrinėjamas būtent iš nostalgiškosios pusės. Savo naujame romane aprašau referendumą dėl laimingiausio dešimtmečio. Manau, kad dabar jį laimėtų būtent dešimtasis dešimtmetis. Tame dešimtmetyje išties įvyko labai daug svarbių dalykų. Ypač mūsų pasaulio dalyje, tačiau ne tik. Nes Berlyno sienos griuvimas buvo svarbus ne tik mums, bet ir vakariečiams.
- „Liūdesio fizikoje“ taip pat rašote: „Man įdomūs dalykai neturi svorio. Praeitis, liūdesys ir literatūra – man rūpi tik šie trys besvoriai banginiai“. Ar ir jums pačiam gyvenime tai yra trys svarbiausi banginiai, laikantys pasaulį?
- Taip, man tai yra trys banginiai, kurie laiko pasaulį. Vienas literatūros tikslų yra sukurti, saugoti atmintį. Po Antrojo pasaulinio karo turėjome sąlyginę taiką beveik septynis dešimtmečius, ir manau, kad literatūra prie to smarkiai prisidėjo, nes mes aprašėme to karo siaubus. Tačiau dabar vyksta karai, kurie labai primena Antrąjį pasaulinį karą, nes mes prarandame tą atmintį. Mes tikime, kad atmintis yra savaime suprantamas dalykas, tačiau užmirštame, kad ji – kaip raumenys, kuriuos reikia treniruoti. Turi pasakoti, klausytis kitų istorijų, dieną iš dienos. Nėra taip, kad sukūrei atmintį, ir to gana.
- Jūs taip pat rašote apie tai, ką pabaigos akivaizdoje norėtųsi išsaugoti iš šio pasaulio. Ką jūs pats norėtumėte išsaugoti, pasiimti iš šio pasaulio atėjus apokalipsei.
- Turėčiau mažą lagaminą. Pasiimčiau savo užrašų knygelę, keletą daiktų, susijusių su mano dukterimi, šeima. Kelis kitus asmeninius dalykus. Aš tikiu, kad viskas, kas vyksta, labai asmeniška. Apokalipsė – taip pat labai asmeniškas dalykas.
Stengiuosi rašyti kaip mokslininkai ir rašytojai XVII amžiuje.
- Jau kalbėjome apie trapumą, praradimo jausmą. Mes esame trapūs, nes puikiai suvokiame, kad visko praradimas, pabaiga galiausiai visgi neišvengiama. Tai sunkiai paaiškinamas jausmas. Ar literatūra yra ta sfera, kurioje įmanoma paaiškinti sunkiai paaiškinamus, sunkiai išreiškiamus dalykus?
- Taip, lygiai kaip su baimėmis. Pačios baisiausios baimės yra nepaaiškinamos, tos, kurias sunku papasakoti. Todėl mes ir pasakojame apie jas istorijas, bandome įžodinti jas. Norime papasakoti apie savo baimes, kodėl jos tokios baisios, ir tuomet jos tampa mažiau gąsdinančios. Manau, kad krizių, praradimų, nelaimių metu literatūra tampa labai svarbi. Ji gali suteikti prasmę ir paguodą.
Mitai paaiškina mūsų kasdienybę
- „Liūdesio fizikoje“ daug vaizdinių iš mitologijos. Kuo ji taip jums svarbi?
- Tai knyga apie apleistumą. Kai perskaičiau mitą apie Minotaurą, pamaniau, kad tai labai svarbus mitas. Jis – tarsi apleistas vaikas, mes nejaučiame empatijos jam. Jis gimė kitoks, ir mes pavertėme jį pabaisa būtent todėl, kad jis kitoks. Mitai gyvena tarp mūsų, tik gerai pasislėpę. Mėgstu Fernando Pessoa posakį – mitas yra niekas, kuris yra viskas. Mitologija sukuria mums didingą kasdien vykstančių dalykų lygmenį. Svarbu žinoti, kad po nereikšmingų kasdienių dalykų sluoksniu slypi gilesnė reikšmė. Ir tam mums reikia mitų.
- Jūsų kūryboje yra nemažai remiamasi ir mokslu. Literatūrą įprasta laikyti vaizduotės sritimi, o mokslą – proto. Jūsų nuomone, abu šie lygmenys gali literatūroje puikiai sugyventi?
- Nematau tame jokios prieštaros. Literatūra jau prieš kelis šimtmečius žinojo dalykus, kuriuos mokslininkai išsiaiškino tik po kelių šimtmečių. „Liūdesio fizika“ susijusi su kvantine fizika.
Apokalipsė – labai asmeniškas dalykas.
Wernerio Heisebergo neapibrėžtumo principe kalbama apie stebėjimo efektą, apie tai, kad stebint daromas poveikis tam, kas yra stebima. Tačiau mes tai žinome iš literatūros, religijos.
Kai skaitai knygą, esi dviejose erdvėse, dviejuose laikuose – ten, kur esi dabar, ir ten, kur vyksta knygos veiksmas. Fizikai tik vėliau atrado elementariųjų dalelių principą, kad elementariosios dalelės gali būti tuo pačiu metu dviejose skirtingose vietose. Po „Laiko slėptuvės“ turėjau daug susitikimų su neuromokslininkais, fizikais, kalbėjomės apie atmintį, tai, kaip mes, pasakodami savo istorijas, atveriame ir kitų žmonių atmintyje jų pačių istorijas. Aišku, veikia ir kvapai, muzika, tačiau pasakojimai yra puikus istorijų atrakinimų raktas. Nes juk kai aš papasakoju savo istoriją iš vaikystės, galbūt tai kitam žmogui primins kažką panašaus iš jo vaikystės. Taip ta terapija veikia.
- O jūs pats rašote kaip tyrėjas, mokslininkas ar kaip menininkas, rašytojas?
- Stengiuosi rašyti kaip mokslininkai ir rašytojai XVII amžiuje. Jie neatskirdavo abiejų šių sričių. Kai skaitai to laiko gamtos istoriją, matai, kad jie gyvūnų rūšis apibūdindavo labai detaliai, labai įvairiapusiškai – kaip jie atrodo, kuo maitinasi, kaip iš jų gaminti patiekalus, kokiose legendose jie pasirodo. Gauni išsamų vaizdą. Tai buvo puikūs laikai, kai būdavo sujungiama literatūra, mokslas ir legendos. Manau, kvantinė fizika iš dalies remiasi šia filosofija. Išleidęs „Liūdesio fiziką“ nemažai kalbėjausi su garsiais fizikais, jiems buvo įdomu nagrinėti, kaip aš jungiu įvairių sričių dalykus, tai žino literatūros kūrėjai, tai žino ir mokslininkai. Beje, išleidęs šią knygą aš tapau Bulgarijos fizikų draugijos garbės nariu. Niekada to nesitikėjau.
- Jau paminėjote Fernando Pessoa. Kas kiti mėgstami jūsų rašytojai?
- Mėgstu Jorge Luisą Borgesą. Gabrielį Garcia Marquezą, kitą Lotynų Amerikos literatūrą. XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios bulgarų literatūrą. Skaitau daug poezijos – aš pradėjau rašytojo kelią kaip poetas, rašau ją ir dabar. Mėgstu XX amžiaus poeziją – Dylaną Thomą, T. S. Eliotą, Wystaną Hugh Audeną.
