Autorės kuriama subjektė fiksuoja praeinančią romantinę meilę, kalba apie sudėtingą santykį su internalizuota tėvų figūra ir gimine apskritai, mini kūno ir dvasios pažeidžiamumą, ligas, priklausymą vis dar marginalizuojamoms mažumoms, artikuliuoja tamsiuosius istorijos epizodus, ironiškai, netgi kritiškai, žvelgia į rašymo, poezijos galimybes veikti ir pataisyti pasaulį.
Vis tik atidžiau įsiskaičiusi Giedrės eilėraščiuose apčiuopiu tai, ką galiu pavadinti ir rinkinio subjektės stebuklu – galima tiesiog sėsti ant dviračio ir važinėti, ir leisti viskam būti, ir nepaisant force majeure, daugybės dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, sutelkiant dėmesį į tą menką gyvenimo dalį, kuriai iš dalies gali turėti įtakos, išbūti – per aiškų savo pažeidžiamumo suvokimą, per nebanalų atsivėrimą, per pačią kalbą, net jei ji niekuomet nebuvo vieninteliai būties namai. Kaip pastebi Neringa Butnoriūtė, „Marialės“ autorės „tekstai primena nesušukuotos kalbos audinį iš skirtingų gijų ir ornamentų – kasdienybės, biografijos epizodų, nuogirdų, citatų, todėl juos gali tik trumpai apibūdinti, bet ne perpasakoti. Iš jų supintose įžvalgose ir slypi eilėraščio-pokalbio geluonis, nes net pro racionalumą prasprūsta netikėtumas, galintis koreguoti mano turimas žinias apie pasaulį“ (Neringa Butnoriūtė. Priešgynos polilogai).
Būtent čia man slypi Giedrės poezijos stebuklas, rupus, geliantis, intelektualiai angažuotas, o kartu brutaliai kasdienis. „Marialė“, kaip ir ankstesni autorės poezijos rinkiniai, kviečia buberiškojo pokalbio, leidžia užduoti klausimus sau pačiai ir knygos subjektei, šiek tiek priartėti prie kito, kvestionuoti pačios poezijos ribas, iš naujo įvertinti „priešgynos polilogų“ (N. Butnoriūtės recenzijos pavadinimas), pačios poetinės kalbos potencialą.
Prieš rašydama šį tekstą, skaičiau kelias taiklias „Marialės“ recenzijas, o man belieka šiame tekste toliau išryškinti labiausiai į akį kritusius ir imponavusius dalykus.
Pirmas dalykas, kurį noriu aptarti, yra feministinis – psichoanalitinis aspektas. Keliolikoje tekstų pastebėjau prieštaringą santykį (ypač) su vyriškuoju tėvo/tėvų archetipu – nuo internalizuotų figūrų (vidiniai tėvai) iki religinio diskurso (popiežius – dvasinis tėvas). „Marialės“ subjektė svarsto apie klišėmis tapusias psichoanalitines sąvokas, ir kartu tarsi suvokia, kad biologinė lyties duotybė ir socialinis jos konstruktas vis dar lemia daug mūsų gyvenimams svarbių dalykų: „Tai įvyksta sūpuoklėse – išsigąsti, kad būdama/jau suaugusio amžiaus, patiri tą neva/erotinį perkėlimą“ („Krištolinis kalnas“, 10 p.); „Veržiamės prie jo, norėdami prisiliesti/arba kad jis mus, tapusias vyrais,/priglaustų“ („Popiežiaus apsilankymas“, 24 p.).
Knygos eilėraščiuose išskirtinis ir kitoniškas santykis kuriamas su moters figūromis. Giminės moterų (tiesa, šiame eilėraštyje minimas ir senelis – vyriškoji figūra) žodžiai yra perpasakojami, kartu puikiai suvokiant jų ribotumą ir per kalbą paveldimą būties, istorijos neurozę. Vis tik žodžiai iš praeities suvokiami „kaip meilės kalba“. Ypatingas santykis knygoje atsiskleidžia tarp eilėraščių subjektės ir jos dukros – fiksuojamos ir jautrios akimirkos, ir brendimo neišvengiamai atnešamas atsiskyrimas – vienas gražiausių knygos eilėraščių man yra „Elementorius“, kurį interpretuoju kaip pamatinių tiesų savo augančiai atžalai atskleidimą.
Kitas svarbus „Marialės“ eilėraščių blokas – savotiškas nepritapimas, savanoriškas „nevykusios žemės gyventojos“ tapatybės prisiėmimas. Tik skirtingai nuo „Baltos drobulės“ protagonisto egzaltacijos ir įsigyvenimo į kenčiančio rašytojo vaidmenį, Giedrės eilėraščių subjektė į savo atskalūniškumą ar visuomenės normų neatitikimą žiūri per sveiką nuotolį, saviironiškai. Ir nors suvokiama kad sveikumas yra utopiška savoka, vengiama į viską žiūrėti ir per rožinius, ir per juodregiškus akinius. „Marialės“ subjektė save išviešindama prisiima atsakomybę ir vengia aukos pozicijos – kurdama santykį su kūnu, sveikdama nuo priklausomybių, pažindama savo psichologiją (ciklotimijos aspektas).
„Marialės“ subjektė save išviešindama prisiima atsakomybę ir vengia aukos pozicijos – kurdama santykį su kūnu, sveikdama nuo priklausomybių, pažindama savo psichologiją (ciklotimijos aspektas).
O vis tik „Marialės“ eilėraščiai sukelia įdomų „visuomenišką“ efektą – bent jau man daug lengviau tapatintis su minimais „nenormatyvumais“, ligos patirtimis, tuo „defektų“ grožiu, kuris yra toks tikras ir autentiškai išgyventas: „Po pamokų užmigdavau giliu miegu./ Blaiviam pasaulį ištverti yra sunku, todėl/daugelis mūsų eskeipina į miegą./ Kol miegam upės gyslose nesustoja“ („Birželis“, 60 p.). Svarbios Giedrės poezijos temos – ir „queer“ motyvas, dalyje eilėraščių per kito akis šaržuojant pateikiami dalies visuomenės stereotipai („Alkoholiko sapnas“).
Kaip jau minėta, Giedrės poezija išeina iš išpažintinio poetinio dialogo ribų – minimos ir geopolitinės grėsmės, ir buvusi pandemija, nevengiama įterpti prieštaringus politinius motyvus (Palestina, Gazos ruožas). „Marialė“ yra atmerktų akių poezija – atvirai ir skvarbiai žvelgiama ir į save, ir į supančią aplinką.
Paskutinis mano norimas aptarti dalykas yra poezijos, kultūros, kultūrinės spaudos refleksijos. Čia irgi pastebiu prieštaras – nors žodžiai yra „meilės kalba“, kartu abejojama literatūrinės kūrybos galiomis, lozungais, ažanguotumu, o kartu savotišku „skystėjimu“, egocentrizmu, užsidarymu savo paties rėmuose. Ironiškai žvelgiama į rašytojų savireklamą, savipozicionavimą: „Aišku, apie verktinius turiu aš nuomonę./ Nepriminkit, prieš dešimtmetį kitokia buvo. <...> Mano naujas tekstas, neįmanoma, kad nuviltų“ („Rašytojai sukčiai“, 79 p.). Eilėraštyje „Pirmutinė atostogų diena“ su geru humoru atveriama kultūrininko, kultūros leidinio redaktoriaus gyvenimo realybė, kurioje, norėdamas išgyventi, turi net per atostogas tikrintis darbinį elektroninį paštą ir atsakyti į užklausas.
Apibendrinant, galiu pasakyti, kad visai to nesitikėdama ir nelaukdama, Giedrė Kazlauskaitė rašo savo stebuklų knygą – atidžiai įsižiūrėdama, neskubriai, čiuopliai ir itin paveikiai. Rekomenduoju visiems debesų piemenims ir piemenės, geros poezijos ir gyvenimo prozos gerbėjams .
