Kelionė į Iraną – ir skaitytojams, ir pačiam
Į lietuvių kalbą yra išverstos dvi iš 18 rašytojo, šiemet tapusio leidyklos „Baltos lankos“ svečiu Vilniaus knygų mugėje, knygų – „Mečetės namai“ ir „Mano tėvo užrašų knygelė“. Šios knygos tapo savotiška kelione į praeitį ir į gimtąją šalį – jose rašytojas vėl tampa jaunuoliu, susitinka su giminaičiais, neria į svarbiausius politinius įvykius.
„Rašydamas grįžtu namo. Su „Mečetės namais“ trejus metus ten buvau – tiek užtruko romano rašymas.“
25 metus Nyderlanduose gyvenantis autorius pasirinko rašyti svetima olandų kalba, norėdamas Vakarams perteikti savo tėvynės dramą, turtingą kultūrą ir istoriją, o kartu patvirtini, kad iraniečiai nėra teroristų visuomenė, kaip gali sufleruoti stereotipai.
Portalui 15min.lt aiškindamas, kokią žinią skelbia savo knygomis, K.Abdolah teigė pirmiausiai esantis pasakotojas. „Noriu papasakoti istoriją. Esu rašytojas, kuriu grožinę literatūrą. Vienas iš mano motyvų yra tai, kad negaliu ten sugrįžti. Kai pabėgau iš Irano, nebuvau grįžęs. Man tai neįmanoma. Pasiilgau savo šalies. Dabar man vienintelis galimybė grįžti yra rašyti.
Rašydamas grįžtu namo. Su „Mečetės namais“ trejus metus ten buvau – tiek užtruko romano rašymas. Norėjau skaitytojams parodyti savo namus. Jie bijo tradicinių, islamiškų šalių ir kultūrų. Skaitytojai neįsivaizdavo, kaip ten gyvena žmonės, todėl pasiėmiau juos kartu su savimi. Parodžiau virtuvę, biblioteką, rūsius, kates, šunis, imamo gyvenimą, net meilę ir seksą.“
Olandiškai bus dar penkios knygos
Kai K.Abdolah knygos buvo pradėtos spausdinti, o jis ėmė susitikti su skaitytojais, pamatė, kokia Europa pasikeitusi. 9-ojo deš. pabaigoje atvykęs į Nyderlandus galvojo esąs vienas iš nedaugelio, o pasirodė, kad žemyne vien islamiškas šaknis turinčių imigrantų priskaičiuojama 30 mln. Nyderlanduose jų yra įsikūręs milijonas.
 |
| Kader Abdolah |
„Europa turi ir kitokių vyrų, moterų, rašytojų, dainų, romanų. Tai yra kitokia, naujoviška literatūra. Supratau, kad esu vienas iš rašytojų, kurie kuria naująjį Europos romaną“, – kalbėjo pašnekovas.
Nors visa šeima liko Irane ir pabėgęs kurį laiką su jais neturėjo jokio ryšio, mobiliųjų telefonų ir interneto amžiuje K.Abdolah gali vėl bendrauti su artimaisiais. Bet jis pats ne tik nebuvo grįžęs. Abejoja, ar dabar apskritai galėtų tai padaryti. Vyras neturi Irano paso, todėl jam pirmiausiai reikėtų kreiptis į šios šalies ambasadą ir paprašyti išduoti arba pasą, arba vizą.
„Gal ir duotų. Žinoma, galėčiau nukeliauti į Iraną, bet nežinau, kas ten atsitiktų. Jie žino, kad esu rašytojas, todėl greičiausiai neareštuotų. Bet negalėčiau ten spausdinti knygų persiškai. Jei ir važiuočiau, norėčiau grįžti ir rašyti savo kalba.“
Autorius prisipažino, kad jam reikia olandiškai parašyti dar penkias knygas. „O po to grįšiu į Iraną ir liksiu ten iki gyvenimo pabaigos… Vėl rašysiu persiškai – visai kitu būdu ir apie kitokius dalykus. Pačiam smalsu, apie ką rašysiu“, – svajojo jis.
Tiesa, tai gali būti sunku. Nors autografus K.Abdolah dalija gimtąja kalba, grožinės literatūros ja nekuria, tik kalbasi su tautiečiais ir rašo dienoraštį. Anot kūrėjo, persiškai galėtų rašyti, bet olandų kalba jo mintyse esą paėmusi viršų, net pakeitusi galvojimo būdą.
K.Abdolah knygos išverstos į tris dešimtis kalbų, bet jo gimtosios persų tarp jų nėra. Šias knygas draudžia Irano režimas.
Pseudonimas – nužudytų draugų garbei
Poetas, poetas ir apžvalgininkas K.Abdolah gimė 1954 m. Irane. Tikrasis jo vardas – Hosseinas Sadjadi Ghaemmaghami Farahani. Literatūrinį pseudonimą sudaro nužudytų rašytojo bičiulių kurdų – daktaro Kadero ir architekto Abdolah – vardai. Slapyvardį jis panaudojo 1980-aisiais, praėjus metams po Islamo revoliucijos, leisdamas pirmąją knygą. Savo vardo ant viršelio negalėjo užrašyti, todėl pasirinko išgalvotą.
„Grįšiu į Iraną ir liksiu ten iki gyvenimo pabaigos.“
Teherane studijuodamas fiziką, jaunuolis prisijungė prie pogrindinės kairiųjų partijos, oponuojančios paskutiniojo Persijos šacho Mohammado Rezos Shah Pahlavi – brutaliai, ciniškai ir vienu ypu bandžiusio modernizuoti šalį – valdymui, o vėliau – teokratiniam revoliucijos ir religinio lyderio ajatolos Ruhollah Khomeini režimui, dirbo jos žurnalistu, suspėjo išleisti dvi knygas.
1985 m. opozicionierius buvo priverstas palikti gimtinę. Pirmiausiai jis išvyko į Turkiją, o 1988 m., olandų atstovų Jungtinėse Tautoje delegacijose atsiradus „paskutinės minutės“ vietai, kaip politinis pabėgėlis atsidūrė Nyderlanduose, apie kuriuos nežinojo nieko. Nors tuomet jam buvo jau 33-eji, svetimšalis pasijuto nejaukiai ir baugiai – viskas atrodė kitaip nei matytuose filmuose apie Angliją ar Prancūziją. Bet pabėgęs rašytojas pasijuto lyg naujai gimęs ir sulaukė naudingo postūmio. Olandiškai nemokėjo nė žodžio, todėl metus Utrechto universitete mokėsi po 17 valandų per dieną, kad galėtų tęsti rašytojo karjerą.
Pirmoji K.Abdolah knyga olandiškai pasirodė dar 1993-iaisiais, tačiau į perkamiausių knygų viršūnes lyg raketa šovė tik 2005 m., kai jau buvo parašęs apie dešimtį knygų, pasirodęs romanas „Mečetės namai“. Geriausio kada nors išleisto olandiško romano rinkimuose šis užėmė antrą vietą. Šalyje, kur po politiko Pimo Fortuyno ir režisieriaus Theo Van Gogho nužudymų islamas tapo itin jautriu dalyku, tai buvo reikšmingas įvertinimas. Autorius buvo apdovanotas už geriausiai parduodamą debiutinę knygą, Nyderlandų ir Prancūzijos valstybiniais apdovanojimais.
Knygą įkvėpė tėvo dienoraštis
Romanas „Mečetės namai“ vaizduoja turtingos ir garbingos šeimos, tarnaujančios pagrindinei miesto mečetei, gyvenimą šacho valdymo metais, kai jam oponavo tiek radikalūs islamo išpažinėjai, tiek socializmo siekiantys kairieji, per 1979-ųjų revoliuciją ir į valdžią atėjus ajatolos Khomeini vyriausybei. Didžioji dalis veiksmo vyksta išgalvotame kilim audėjų mieste Senedžane – savotiškoje miniatiūrinėje iraniečių visuomenėje. Šis pasakojimas yra istorinių įvykių ir išmonės derinys. K.Abdolah daugelį vardų ir vietovardžių pakeitė, todėl skaitant tikėtis susipažinti su Irano istorija neverta, nebent pajusti per revoliuciją tvyrojusią dvasią.
„Mečetės namai“ pasakoja, kaip iraniečiai taikėsi su JAV įtaka jų šaliai XX a. antroje pusėje, o turgaus (bazaar) lyderiai – su imamų religinėmis dogmomis, apie tėvų ir vaikų, kurie, susivilioję revoliucinėmis idėjomis, spjauna į namų taisykles, santykius.
 |
| Kader Abdolah |
K.Abdolah apie tai kalba europiečiams lengvai suprantamu stiliumi, aiškina islamo principus, o nesibaigiančios Korano citatos patvirtina, kad pastarasis tekstas yra ne vien religinis šedevras, bet ir visuomenės mąstymo bei gyvenimo modelis. Mahometas, vaizduojamas romane, esą yra būtent toks, kokio reikėtų Europai įsitvirtinusiam jo įvaizdžiui pakeisti.
Romane justi nuolatinė konfrontacija tarp fundamentalistų ir nuosaikiųjų, laisvamanių ir religingųjų. Mečetės namuose susilieja tradicijos, pragmatizmas, tikėjimas Alahu, pagarba šeimai, modernumo troškimas ir intymumo be jokių įsipareigojimų ieškojimas. Tiesa, tradicijos dažniausiai vis tiek paima viršų – net toks daiktas kaip televizija atrodo lyg velnio išmislas. Jau nekalbant apie žmogaus išsilaipinimą Mėnulyje, moters pasirodymą viešumoje be čadros, plaukus pridengusią tik skara, ar slapta skaitomas erotines eiles. Bet lovoje jos vis tiek šnabždamos su neslopinama aistra, o meilužiai mylisi net švenčiausiuose minaretų kampeliuose.
Tokioje visuomenėje gerbiamo imamo Alsaberio žmona Zinat, nesugebėjusi išnešioti kūdikio, tampa nieko verta tarytum sugedęs daiktas. Ji priversta gyventi šeimininkės šešėlyje ir atsitiesia tik prisijungusi prie islamistų judėjimo – iš pradžių slapčia, o vėliau net tampa atsakinga už disidenčių kankinimus. Tai nutinka jau gerokai vėliau, kai mečetės namuose ir pasakojime viskas apsiverčia aukštyn kojomis.
Permainų vėjas papučia su nauju imamu Galgalu – jaunu ir ambicingu, kurį mokė ajatolos pasekėjai. Jis vieną dieną pasirodo be jokių piršlių prašyti Alsaberio dukters Sedik rankos. Šios vedybos yra plano mieste įplieksti islamišką pasipriešinimą dalis. Imamui nerūpi nei jo žmona, nei vaikai, tik opozicija šachui.
Vienas iš romano veikėjų – aklo muedzino (žmogaus, iš mečetės kviečiantis maldai) sūnus Šabhalas yra autoriaus prototipas. Mat lygiai taip pat įsitraukia į pogrindinę politinę veiklą, o galiausiai pasitraukia į Nyderlandus. Dvasinis tėvo ir vaiko ryšys jį sieja su bazaar bei kilimų verslo vadovu, šeimos galva Aga Džan (Aqa Jan – persiškai Mylintis mokytojas, šeimininkas), kukliu ir nuosaikiu vyru, šios religingos visuomenės simboliu.
2000-aisiais išleistos „Mano tėvo užrašų knygelės“ herojaus Ismaelio likimas dar stipriau atkartoja rašytojo gyvenimo vingius. Revoliucijos metu priverstas palikti savo šalį, Ismaelis gyvena Nyderlanduose ir stengiasi į olandų kalbą išversti savo kurčnebylio tėvo užrašus dantiraščiu, kurių tyrinėjimas pamažu atskleidžia ne tik jo šeimos, bet ir viso Irano praeitį.
