Tiesa, panašiai smalsumas ir sentimentai pasiglemš ir jų tėvelius, kai tik rankose atsidurs Ondržejaus Sekoro „Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai“.
Pamenate? Tai tas pats patrakęs vabaliukas, kuris viską moka, viską pastato ir viską pataiso. Leidykla „Alma litera“ jį vėl sugrąžino jauniesiems skaitytojams, kad mokytųsi pilnaverčio gyvenimo ir gamtos pamokų. Ferdos gyvenimas ne šiaip verda – tiesiog kunkuliuoja. Netyčia atsidūręs toli nuo skruzdėlyno jis keliauja, dirba, padeda kitiems ir siautėja besismagindamas.
Nes toks nenuspėjamas jo charakteris – gera širdis ir nuotykiams pramušta galva. Žodžiu – įvairiaspalvė asmenybė, kurios neįmanoma sutramdyti. Todėl O. Sekoros tekste – jokio perdėto korektiškumo ir etinių nudailinimų, jokio ryškaus brūkšnio tarp to, kas gera ir bloga. Pasikalbėti perskaičius knygą bus daug apie ką.
Aurelijos Umbrasienės „Pražydęs kaktusas“ – tai jautri, jausminga istorija. Apie perdėtai kuklų, savęs nevertinantį dygliuotą kaktusą. Žinoma, kad prisimenate H. K. Anderseno pasaką apie nelaimingą „Bjaurųjį ančiuką“,
todėl lengvai galite numanyti, kaip likimas susiklostys tamsiausiame parduotuvės kampe susigūžusiam kaktusui. Taip mažai kas keičiasi po saule... Tos pačios „Zoombook“ leidyklos knyga „RO BO TO plieniniame bokšte“ – daug keistesnė. Ieva Pikutytė ją sugalvojo lyg kokį kompiuterinį žaidimą, kuriame trys robotukai netyčia pastebi, kad gyvendami aukštame bokšte šiukšlina žemiau esantį miestą. Knyga vienam vakarui, kurį apgobs niūroka knygos atmosfera.
Ir kai ateis laikas ją praskaidrinti, mergaites galima bus supažindinti su Hete Bi – stebuklingų būtybių gydytoja. Claire Taylor-Smith „Drakono giesmė“ yra pirmasis serijos pasakojimas, kuriame dešimtmetė kaip tik savo gimtadienio dieną sutinka keistą mažą būtybę – rožinę (kaip gi kitaip!) drakonę Ugniabalsę, kuriai reikia grąžinti balsą. Mergaitė atsiduria stebuklingoje šalyje, sutinka dėdę, apie kurį iki šiol nieko nežinojo, ir supranta, kad yra išskirtinė. Iš kur tokia knygos idėja? Kartą viena mergaitė
Harietė paklausė mamos, kas gydo drakonus ir vienaragius, kai jie suserga. Vaikams juk kyla pačių netikėčiausių klausimų. Mama Lindsė Teilor su drauge Siuzana Smit (taip, jos dvi!) pagalvojo ir suprato, kad stebuklingų būtybių gydytojai. Netrukus ir surašė visa tai knygose apie Pasakėnijos karalystę. Taigi, vėliau skaitytojų laukia fėjos ir vienaragiai, dar daugiau spindinčių mergaitiškų menkniekėlių ir saldžių pasakojimų. Viso to, kas nesudėtinga ir kvepia stebuklais, po truputį surankiota magiškose kitų knygų šalyse. Lengvam skaitymui, kad oras nuskaidrėtų.
O dabar apie knygą, kurią mergaitėms sunkiai įsiūlysite. Nes jos visiškai nemėgsta vikingų, ginklų žvanginimo ir riebių keiksmų. Tikriausiai teks gerai pagalvoti, kuriam vaikui tiks Martin Conway knyga „Vikingas Olafas“, nes gyvenimas joje išties rūstus ir atšiaurus. Net jei rašytojas mėgina nuotaiką praskaidrinti netikėtais juokais, dažniausiai tai ne itin gelbsti visuomenėje, kurioje kailiniuoti vyrai išgėrinėja, mušasi ir išdavinėja vadus. Mažasis Olafas jaučiasi vienišas tarp tokių vikingų, todėl iškeliavęs kartu su kitais dėdės laivu, plaukiančiu užkariauti Anglijos žemių bei prisiplėšti lengvo grobio, slapta viliasi surasti savo dingusį tėtį. Tačiau ne viskas taip paprasta – jis svečioje šalyje jau sukūręs naują šeimą, o į nuotykių sūkurį įsipainioja galingi dievai, puskvaišiai milžinai ir visokie kitokie keisti sutvėrimai. Rašytojas ne daug ką slepia nuo savo skaitytojų ir prieš juos išskleidžia itin painią suaugusiųjų gyvenimų išklotinę. Kai kam tai tikrai patiks.
Panašiai ir rašytojas Gregory Hughesas savo knygoje „Nukabinčiau mėnulį“ paaugliams žada sąžiningą realaus pasaulio vaizdą. Ypač tiems, kurie „nemėgsta saldžių paaugliškų istorijų“. Kitaip ir būti negali, nes pats G. Hugesas gerokai gyvenimo mėtytas ir vėtytas. O rašytojai juk rašo apie tai, ką jiems skauda. Keista, bet knyga, kurios viršelyje žadami susitikimai su narkotikų prekeiviais, sukčiais, benamiais ir policininkais padvelkia tokia šiluma, kurios mums pritrūko vikingų žemėje. Mirus tėčiui, žvitri bebaimė dešimtmetė, pravarde Žiurkė, ir jos brolis Bobas iš Vinipego iškeliauja į Niujorką ieškoti dėdės. Miestas juos pasitinka su visa savo grėsminga, gniuždančia didybe ir jaukiu grožiu, kuriuos teks priimti ir įveikti net be adreso kišenėje ieškant žmogaus megapolyje. Be galo spalvingi charakteriai (ypač nenustygstančios Žiurkės), painios situacijos, įspūdingi miestovaizdžiai sukuria pagavų tekstą. Istoriją mums pasakoja Bobas, kuris seka paskui savo jaunėlę seserį, prilygstančią tvirtam ledlaužiui, į pačias pavojingiausias situacijas, todėl skaitytojui niekaip nebus nuobodu. O tada dar rašytojas sugalvoja pateikti siurprizą – liūdną knygos pabaigą (taip būna išties retai), kurioje vis dėlto palieka rusenti mažutę viltį.
Ir dar viena tarsi juodoji skylė skaitytojus įsiurbianti knyga – Terry Lynn Johnson „Ledo šunys“. Paklius net ir tie, kurie nemėgsta šalčio ir nepažįsta šunų, nes rašant ir vės suveikė tas pats tikrumo, nuoširdumo metodas. Rašytoja kažkada taip pat džiaugsmingai lėkė bekraščiais miškais mylimų
haskių tempiamu kinkiniu, kaip ir knygos herojė paauglė Viktorija Sekorda. Dresuotojos talentą ji paveldėjo iš žuvusio tėčio ir stengiasi patekti į prestižines „Baltojo Vilko“ lenktynes. Tam jai prireikia įsigyti vieną iš konkurento Kuko šunų, todėl išsiruošia su kinkiniu į daug ilgesnę ir pavojingesnę, nei iš pradžių atrodė, kelionę. Nutinka daug ko, nes „Ledo šunys“ yra laukinė, stichijų kupina išgyvenimo knyga, kurią košia šiaurės vėjai ir pūgos, kuri prie beskonės virtualybės pratusiems vaikams atvers įspūdingą juslinį pasaulį, gniuždantį ir gelbstintį gamtos grožį, privers pažiūrėti tiesiai į protingas ir jautrias haskio akis. Viktorija kovoja su gamtos stichijomis, kad išgyventų, išliktų, tačiau ilgainiui supranti, jog grumiasi su savimi pačia, įsisenėjusiomis nuoskaudomis ir kuria save iš naujo – tik daug stipresnę. Kartais tampa kiek nejauku „Ledo šunis“ skaityti patogiame fotelyje po šiltu pledu, kai tuo metu miške Viktoriją nutvilko begalinis laimės jausmas – vis dėlto pavyksta uždegti sudrėkusį degtuką ir taip išgelbėti ne vieną gyvybę.
Davidas Walliamsas jau parašė devynias knygas, nes vaikai eina dėl jų iš proto. Todėl ir mes ne itin smarkiai atsiliekame – jau skaitome penktąją jo knygą lietuviškai. Ir vėl nenusiviliame. „Klastinga tetulė“ supainioja sudėtingą, painią situaciją, kurios centre šį kartą atsiduria Stela, gyvenanti XX a. pradžioje. Mergaitę ištiko didžiulė nelaimė – avarijoje žuvo jos tėvai, todėl ją ėmėsi globoti baisioji teta Alberta. Tiksliau, ne tiek globoti, kiek regzti dar daugiau nusikalstamų planų atimti iš Stelos paveldėtą tėvų dvarą ir atsikratyti pačios dukterėčios. Tačiau drąsioji Stela niekada nepasiduoda, net kai situacija atrodo beviltiška, nudžiunga, kai į pagalbą ateina namų vaiduoklis. Galima būtų pasakoti ir toliau, nes tiesiog labai knieti, tačiau „Klastinga tetulė“ yra grynakraujis detektyvas, o tokių knygų siužetų pasakojimas yra didžiausias knygininkų nusikaltimas. Žiauri bausmė už tai – garantuota. Galima išduoti tik tiek, kad kraupių žmogžudysčių atmosferą čia praskaidrina tikra draugystė, ištikimybė, drąsa, senųjų aristokratų vertybės. Dar juokingos ir gausios Tony Ross iliustracijos bei su netikėtu užsidegimu rašytojo sudarinėjami šmaikštūs, vaizduotę kaip reikiant įsukantys įdomybių sąrašai (labai užkrečiantis užsiėmimas). Todėl šį detektyvą, kuriame tikrai žūsta žmonės, galima nesibaiminant siūlyti vaikams.
