„Trejus metus apie tai mąsčiau, užsirašinėjau, eskizavau. Rašiau aštuonis mėnesius, keturis – perrašinėjau, išmečiau apie 500 tūkst. spaudos ženklų, – rašė D.Pancerovas. – Dabar kažkaip net nedrąsu pristatinėt, atrodo nerandu tikslių žodžių.“
Pasak jo, romane pasakojama apie jauno tėvo pastangas atlaikyti gyvenimo spaudimus: „Jo namuose Klaipėdoje trošku dėl Kaliningrade degančio durpyno, prie sienų grėsmingai priartėja karas. Tuo pačiu jis ima suprasti, kad niekada nebetaps žurnalistikos didžiūnu, netaps tobulu vyru žmonai, o ir sūnums greičiausiai įsimins kaip amžinai pavargęs ir suirzęs skriaudikas. Jis apsisprendžia visus palikti ir grįžta į vaikystės namus, kur pasislėpęs dieną iš dienos pučia ir bando išžaisti baimes.“
„Galėčiau reklamiškai pasakyti, jog galiausiai jis kontrabandininkų keliais patenka į karinio perversmo apimtą Rusijos Kaliningrado sritį. Bet nenoriu sudaryti klaidingo įspūdžio, jog romanas vien apie karą. Greičiau tai pasakojimas apie laiką žmogaus gyvenime, kai imi suvokti, jog anų lengvų dienų nebepakartosi, atsakomybių nebenusikratysi, o visokius pasvajojimus pakeičia mintys apie artėjančią tėvų mirtį ir vienatvę“, – teigė rašytojas.
„Pragaro vartai“, jo nuomone, skiriasi tiek nuo jo negrožinių knygų, tiek nuo debiutinio romano „Medžiojant tėvą“, nors veiksmas vyksta tame pačiame išgalvotame Mažosios Lietuvos mieste Uostadvaryje: „Iš skaičiusiųjų atsiliepimų suprantu, jog pavyko pasiekti, kad tekstas skaitytųsi kaip žmogaus atsivėrimas.“
„Pasinaudodamas proga dėkoju Klaipėdos universiteto istorikams, padėjusiems geriau suprasti šių dienų Kaliningradą. Taip pat dėkoju iš Kaliningrado išvarytiems arba pabėgti spėjusiems lietuviams, kurių istorijos atsispindi siužeto dekoracijose. Dėkoju asociacijai LATGA, kuri skyrė stipendiją romano rašymui“, – feisbuke pažymėjo D.Pancerovas.
