Sekite 15min Google
Joelis Haahtela (g. 1972, Helsinkyje) – suomių rašytojas ir psichiatras.
Rašyti pradėjo dar studijuodamas mediciną ir 1999-aisiais išleido pirmąjį romaną „Dingęs du kartus“. Jo kūrybai būdingas paprastumas, daugiasluoksniškumas, savitas realistiškumas, impresionistinė stilistika.
Suomijoje J. Haahtela pelnė ne vieną literatūrinę premiją, už romanus „Elena“ (2003) ir „Išnykimo taškas“ (2010) buvo nominuotas svarbiausiam Suomijos literatūros apdovanojimui – premijai Finlandia, o 2024-aisiais apdovanotas Pro Finlandia medaliu.
J. Haahtelos kūryba išversta į daugelį kalbų, 2024 m. lietuviškai išleistas romanas „Jokūbo kopėčios“ (leidykla „Gelmės“, iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė). 2025 m. J. Haahtela buvo Kauno literatūros savaitės svečias.
Romano „Sielos tapytojo vakaras“ (2025) veiksmas vyksta XVII a. Olandijoje. Senstantis, žmonos ir anksti mirusio sūnaus gedintis dailininkas dienomis piešia paveikslą, kurio niekam nerodo, o vakarais rašo prisiminimus. Bičiulio įkalbėtas jis paskutinį kartą apsiima mokyti gabų ir, kaip vėliau paaiškėja, smurtaujančio tėvo engiamą jaunuolį, bet nenusivilia. Mokinys dar tylesnis už dailininką, bet nepaprastai talentingas. Senolis taip prisiriša prie Jakobo, tarsi tai būtų jo paties sūnus. Jiedu padeda vienas kitam suprasti, kas yra gyvenimas. Lemtingą dieną mieste kilęs gaisras viską pasikeičia iš esmės.
Romano istorija paliečia skaudžiausias – praradimo ir mirties, taip pat menininko, kaip netobulo individo, prigimties temas. Kritika atkreipia dėmesį į savitą kūrinio stilių. Nors tai proza, istoriją reikėtų skaityti kaip poeziją, iš lėto, mėgaujantis kiekviena mintimi. Tai tarsi himnas menui, gydančiai, netgi gelbstinčiai galiai, vienijančiai žmones, kartas ir sielas.
Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė.
Dailininkė Aistė Tarabildienė.
Knygos ištraukos
Paukščiams skirtas dangus, žuvims – jūros, lapėms – miškai. Dailininkui skirta vieta drobėje, ir jis atranda ją pamažu. Jis pamėgina pabūti paukščiu, paskui žuvimi, galiausiai – lape, bet vis tiek grįžta prie tuščios drobės.
Jaunystėje lėkiau per dienas, nesibaimindamas jų ribų. Dabar apsupau save praeitim, ir tai man tapo slapta priebėga. To, kas atsitiko, jau nepakeisi. Praeitis apsaugota nuo laiko, ji visada ten pat.
Kartais atrodo, kad darbas – tai užsimiršimas. Mirtis mėgsta pertraukas, ji pasiima sustojusius, todėl visi skuba. Protas gali sustoti, bet rankos ir kojos turi judėti. Žmogus iki paskutiniosios mėgina apgauti likimą.
Šypteliu tai išgirdęs ir pagalvoju, kad, duodamas žmogui vaizduotę, Dievas pasielgė neprotingai. Žmogui būtų pakakę vien proto. Gyvenimas būtų lengvesnis.
Laikas – tai įvykių vora, kita vertus, laikas neleidžia, kad viskas įvyktų iš karto. Neprisimenu, kur tai girdėjau, bet dabar suprantu, jog tuo pasakyta, kad laiką kiekvienas rikiuoja savaip, pagal įvykius. Jei niekas nevyksta, išnyksta ir laikas.
Mes pakviečiami į būtį, kurią labai lengva atimti. Lyg žmogus būtų tik piešinys, tik skausmingai brėžiami paveikslo metmenys.
