Į aukščiausiąją šiuolaikinės literatūros lygą rašytoja pateko po pirmo bandymo. Jos debiutinis romanas „Anapus fotografijų“, išleistas ir lietuviškai, pelnė prestižinę Whitbread (dab. Costa) premiją, aplenkęs Salmano Rushdie „Paskutinį mauro atodūsį“, o romanų ciklą apie privatų detektyvą Džeksoną Broudį Stephenas Kingas pavadino „svarbiausiu dešimtmečio detektyviniu projektu“.
Ir štai po sukrečiančio pasaulinio bestselerio „Gyvenimas po gyvenimo“ (iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė; „Tyto alba“, 2014) proveržio lietuviškai išleidžiamas romanas „Griuvėsių Dievas“ (vertė Rasa Drazdauskienė; „Tyto alba“). Jeigu „Gyvenimas po gyvenimo“ pasakoja, kaip klaidų ir bandymų keliu pagaliau teisingai nugyventi XX amžių, o jo pagrindinė veikėja Ursula Tod gauna galimybę nugyventi daug gyvenimų, tai romano tęsinyje „Griuvėsių Dievas“ Ursulos brolis Tedas nugyvena tik vieną, užtat labai ilgą gyvenimą. Tedas Oksforde studijavo Williamą Blake‘ą, paskui ėmė derlių Pietų Prancūzijoje, jis pilotavo halifaksą ir bombardavo Berlyną, o vėliau įsitikino, kad ir tarp žmonių esama dievų, juk, pasak R. W. Emersono, pats žmogus – žlugusi dievybė...
Išėjus romanui „Griuvėsių Dievas“ Kate Atkinson kalbino britų tinklaraštininkas, knygų apžvalgininkas Jaxas Bluntas.
Šiuose romanuose esama daug šiurpių epizodų, bet manęs jie neslėgė, nes aš juos visus išgyvenau prieš pradėdama rašyti.
– Tiek romane „Gyvenimas po gyvenimo“, tiek „Griuvėsių Dieve“ su baisomis temomis susitvarkoma aiškiai ir nedramatiškai. Ta ramybė leidžia skaitytojui pačiam įvertinti įvykius – jam netrukdo autoriaus jausmai. Ar buvo sunku išlaikyti tokį toną? Jeigu buvo – apie ką buvo sunkiausia rašyti?
– Koks sudėtingas klausimas! Na, rašytojas turi likti anapus savo pasakojimo, rašydama turi likti objektyvi, juk rašymas yra struktūruota veikla, o ne liejami jausmai. Taigi, kol apsvarstai, kaip rašyti vieną ar kitą sceną, jau susikuri tam tikrą atstumą ir svarbiausia yra sugebėti tuos dalykus atkurti – perskristi priešo teritoriją, baimintis, kad suduši, kad patirsi avariją, ir taip toliau. Viską reikia perteikti taip, kad tos scenos išlaikytų savo jėgą ir tiesą. Tam tikra prasme tu analizuoji, ardai, vėliau surenki įdėdama į tai „jausmą“. Šiuose romanuose esama daug šiurpių epizodų, bet manęs jie neslėgė, nes aš juos visus išgyvenau prieš pradėdama rašyti.
Vienintelė vieta, kurios negaliu iš naujo perskaityti, niekada neskaitau, – mane pravirkdęs epizodas romane „Anapus fotografijų“, kur aprašomi Pirmajame pasauliniame kare žūvantys šunys... Tai siaubinga mintis – išsiųsti savo šunį į frontą. Ką tie žmonės galvojo? Kad šuneliai atliks savo pareigą... Bet kokio šuns ar gyvūno mirtis man sunkiai pakeliama. Žmones romanuose žudyti lengviau...
– „Gyvenime po gyvenimo“ veiksmas nuolat kartojasi tais pačiais laiko tarpais, keičiasi tik detalės, o kaip Jūs susigaudėte, kuriuo laiku „Griuvėsių Dieve“ keliauja Tedis?
– Na, Ursulos laiku jo nėra, jis yra savame laike, todėl sunku nebuvo. Sunkiausia buvo nuspręsti, kokia tvarka sudėlioti skyrius – nes norėjau sukurti kuo geresnį Tedžio portretą. Daugiausia laiko kurdama šį romaną ir praleidau dėliodama skyrius. Tai ir neturėjo būti linijinis pasakojimas, norėjau, kad laikas jame būtų takus. Mūsų gyvenimai gali būti linijiniai arba tokie atrodyti, bet iš tikrųjų mes esame suma to, kas įvyko anksčiau – visų mūsų gyvenimo laikų.
– Interviu BBC sakote, kad norėdama susikaupti, turite kone „įsikalinti vienutėje“. Kaip tai pasiekiate – kokia Jūsų ideali vieta rašyti?
– Tiesiog uždarai duris, sėdiesi ir dirbi. Aš labai disciplinuota. Man patinka būti vienai, todėl tai ne bėda. Būtų itin sunku, jeigu esi labai bendraujanti ir podraug rašai. Ideali vieta rašymui būtų... mmm... mažas, labai šviesus kambarėlis. Galbūt kokiame nors bokšte.
– Daugiausiai rašote apie Antrąjį pasaulinį karą. Ar yra dar koks labai Jus dominantis laikotarpis?
– Norėčiau parašyti Viktorijos epochos romaną apie geležinkelius. Mielai parašyčiau ir mokslinės fantastikos knygą, kurioje veiksmas vyktų ateityje, bet gyvenimas yra trumpas.
– Kokį klausimą norėtumėte, kad žmonės užduotų, bet niekados jo neužduoda?
– Na, neturiu jokių klausimų, kurių norėčiau būti paklausta, bet juk tai ne atsakymas, tiesa? Mieliausias mano prisiminimas apie klausimus – iš vieno literatūros festivalio, kai moteris atsistojo ir paklausė: „Kur jūs pirkote šituos batus?“ Buvau ką tik nusipirkusi juos Italijoje, buvo labai geri batai.
Pagal liveotherwise.co.uk parengė Marius Burokas
