Pirmąją rekomendacijų dalį rasite čia, antrąją – čia.
UGNIUS ANTANAVIČIUS, aktualijų žurnalistas
Fantazijos kupina vasara
Mėgstu įvairių žanrų fantastiką – nuo alternatyvios istorijos iki siaubo literatūros. Mane dažnai žavi tokių knygų siužetai, patinka rašytojų išmonė kuriant naujus pasaulius ar perkuriant esamą. Be to, tikiu, kad fantastika – puiki terpė kitaip parodyti tikrojo pasaulio problemas. Pirmoji knyga, kurią atsiversiu artimiausiu metu – lietuviškas siaubo romanas, Giedriaus Vilpišausko „Vėjas nuo jūros“.
Tai puiki antikarinė satyra, šiek tiek primenanti „Dievų mišką“ – mažiau kraupi, bet dar labiau absurdiška.
Apie šią knygą sužinojau atsitiktinai, visagalio interneto dėka. Lietuvos fantastikos gerbėjų grupėje „Facebook“ tinkle vienam vartotojui užklausus, kokią lietuvišką fantasy knygą rekomenduotų paskaityti, ne vienas ir ne du fantastikos gerbėjai rekomendavo šią knygą kaip vieną geriausių, parašytų lietuvio plunksnos. Palyginimai su mano mėgstamu Stephenu Kingu man tapo pakankamu pretekstu užsisakyti šią knygą.
Dar viena knyga vasaros sąraše – tai Josepho Hellerio „Closing Time“. Labai žymaus ir lietuviškai išleisto satyrinio romano „Catch 22“ („22-oji išlyga“) tęsinys, ironiškai vaizduojantis dabartinės Amerikos gyvenimą. Tikiuosi, tęsinys nebus prastesnis už pirmąją knygą, kuri man labai patiko. Tai puiki antikarinė satyra, šiek tiek primenanti „Dievų mišką“ – mažiau kraupi, bet dar labiau absurdiška. Pirmi tęsinio keliasdešimt puslapių, tiesa, kiek nuvilia, tačiau dar neskubu laidoti knygos.
Be to, turiu pomėgį antrą kartą skaityti knygas, kurios paliko itin didelį įspūdį, bet kurias jau kiek primiršau. Šiuo metu tokių sąraše – Umberto Eco „Rožės vardas“ ir Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ serija. Šią šešių knygų seriją, vykstančią fantastiniame pasaulyje, tačiau itin taikliai perteikiančią realaus pasaulio problemas, iki šiol laikau geriausia savo skaityta fantasy. Atsiprašau Tolkieno fanų.
JURGITA LAPIENYTĖ, verslo aktualijų žurnalistė
Visada pavykę vasaros „romanai“
Gera knyga yra žymiai „blogiau“ už gerą serialą – ji suryja tavo vakarą, neleidžia miegoti naktį, pastraipas ryte ryji, laukdamas draugo, ir net mažumėlę supyksti, jeigu ateina nepavėlavęs ir dėl to skaitymas nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje.
Viena tokių knygų – Rešato Nurio Giuntekino „Čiauškutė“. Ji pasakoja apie kilmingos Stambulo šeimos narę Feridę ir užburia ne tik merginos nuotykių ir svetimos kultūros aprašymu, bet ir vaizdingai piešia psichologinį merginos portretą, sudėtingus santykius su aplinkiniais, kartais būtinybę, o kartais ir poreikį pritapti, įsilieti.
Kita knyga, kurią įtraukiau į vasaros skaitinių sąrašą, yra Gerdos Jord komiksas „Gertrūda“. Ši grafinė novelė dar net nėra išleista, bet ji ilgai ir sunkiai skynėsi kelią iki spaustuvės – tik 500 žmonių iš anksto užsisakius komiksą, leidykla sutiko jį išleisti.
Grafinė novelė pasakoja apie sovietmečiu gimusią Gertrūdą. Kartu tai pasakojimas apie visą kartą, gimusią ant Nepriklausomybės slenksčio. Kartą, kuri dar žiūrėjo „Mauglį“ per „Šilelį“, bet po kelerių metų turėjo mokytis dirbti kompiuteriu.
Nė viena knygos anotacija ar recenzija taip aiškiai ir nenurodo, apie ką pasakoja ta knyga, bet S.Parulskis vertas mano dėmesio jau vien už aštrų žodį.
„Kuri mokėsi n-tojoje vidurinėje mokykloje, iki nakties žaisdavo su draugais kieme, klausėsi „Foje“, turėjo mobilųjį telefoną „Nokia 3310“, rinkdavo „Turbo“ gumos paveikslėlius, patyliukais sliūkindavo į savo kambarį po mokyklos šokių, matė, kaip tėvai Kauno klinikose duoda kyšius seselėms, pirmą kartą į užsienį išvyko užsidirbti skinant braškes ir išgyveno daug kitų dalykų, kuriuos ši knyga pažadina iš atminties miegamojo. Kartu tai ir jautrus pasakojimas apie draugystę, šeimą, meilę, savęs paieškas“, – taip „Gertrūdą“ apibūdina jos autorė G.Jord.
Ir, žinoma, kaip vasara be Sigito Parulskio. Dar nuo šiųmetės Knygų mugės į lentyną pagarbiai padėtas jo naujas romanas „Nutylėtų lelijų miestas“. Romanas išleistas po ketverių metų tylos. Jis, kaip per Knygų mugę sakė pats S.Parulskis, yra juokingiausia ir kartu liūdniausia jo išleista knyga.
Naujas romanas, kaip ir pagrindinio veikėjo Simono gyvenimas, yra padalintas į dvi dalis. Ir jo skaitymas dėl to, kaip man atrodo pradėjus skaityti knygą, nebus lengvas ir veikiausiai pavogs iš manęs dar vieną kitą naktį. Nė viena knygos anotacija ar recenzija taip aiškiai ir nenurodo, apie ką pasakoja ta knyga, bet S.Parulskis vertas mano dėmesio jau vien už aštrų žodį.
LUKAS ZADARACKAS, verslo aktualijų žurnalistas
Į Rusiją – su Jo Nesbo
Vasaros atostogų pradžiai, kurią praleisiu traukinyje į Sibirą ir Rusijos Tolimuosius Rytus ir kuriame dienų dienas neturėsiu interneto ryšio nusprendžiau paimti knygą autoriaus, apie kurį girdėjau daug. Labai daug. Taip, tai garsusis norvegas Jo Nesbo ir jo romanas „Cockroaches“ (Tarakonai).
Jo Nesbo populiarumas, iš pirmo žvilgsnio įdomiai atrodantis aprašymas (Bankoko motelyje rastas negyvas Norvegijos ambasadorius, jo šeima kažką slepia, atvyksta norvegas detektyvas ir pan.) ir prigrūstai kuprinei idealiai tinkanti knygos forma pradžioje buvo pagrindinės priežastys, kodėl knygyne nejučiomis įsimečiau šią knygą į prekių krepšelį.
Viltį, kad knyga ir pats J.Nesbo lūkesčius pateisins, stiprina ir tai, jog neseniai sužinojau, kad greitai peržiūrėtas norvegų serialas „Occupied“ – šio rašytojo vaizduotės produktas.
AUŠRA FILIPAVIČIŪTĖ, JI24 redaktorė
Lėtai. Pro paštą. Su moterimi narve. Į Lu kalną.
Turiu knygų lentynoje (tyčia – akių lygmeny) padariusi vieną skyrių – ten dedu knygas, kurias noriu perskaityti. Jos įvairių metų ir skirtingai atkeliavusios: naujos, senos, gautos dovanų arba tiesiog... pamirštos. Taip, tokių, gėdingai pripažįstu, yra. Nes vis atsiranda „svarbesnių“ skaitinių, pavydžiui, koks geras detektyvas.
Mano vasaros sąraše irgi yra vienas detektyvas – Jussi Adler-Olseno „Moteris narve“. Skandinavų literatūra ypač imponuoja – Liza Marklund, Karin Alvtegen, tačiau absoliuti meilė man yra danų rašytojo Jenso Christiano Grondahlio kūryba. O kadangi jo naujausia knyga jau perskaityta, tai vasaros karštuoju patiekalu laikysiu jo tėvynainio detektyvą „Moteris narve“. Tikiuosi saldžiaaštrio malonumo, kai net nenorėsiu miegot.
Kas rekomendavo? Knygyno konsultantė, kai paprašiau kokio kieto detektyvo. Siūlė ir Jo Nesbo, bet jam ateis eilė vėliau – nemėgstu skaityti, kai skaito visi, „su banga“. Aš palaukiu, kai psichozė nurimsta.
Dauguma alpo, skaitė, o aš nusipirkau Knygų mugėje ir... padėjau. Dabar jau noriu jį skaityti.
Taip nutiko ir su Charles'o Bukowski „Paštas“. Dauguma alpo, skaitė, o aš nusipirkau Knygų mugėje ir... padėjau. Dabar jau noriu jį skaityti. Manau, vasarai labai tiks. Todėl sakau – sveikas, Henri Činaski, girtuokli mergišiau, nusidėsiu su tavimi drauge. Bus juodas pasiniurkymas, faktas.
Kokia vasara Lietuvoje be lietuvių autorių? Kaip liepos mėnuo be liepžiedžių kvapo. O gal net ir birželis – viskas dabar anksčiau. Donaldo Kajoko „Lietaus migla Lu kalne“ gavau dovanų prieš dvylika pavasarių nuo vieno bičiulio. Kodėl tiksliai pamenu? Išsaugojau jo užrašytą atviruką tarp knygos lapų. Kadangi tai esė ir prozos rinktinė, neskaitau jos ištisai kaip kokio romano. Atsiverčiu, paskaitau, užverčiu. Kaip ir dabar: „Vienatvė – kai metų metais eini į save ir nesutinki savęs. Tai ir yra tie snieguoti vienatvės tyrai – ir baisieji, ir dosnieji. Baisieji absoliutaus našlaitiškumo pojūčiu, dosnieji – nebylia baltąja tyla, kuri iškalbingesnė už visas ištaras.“
Johno Maxwello Coetzee „Lėtas žmogus“ – knyga, kurią labiausiai noriu perskaityti, bet kaip skaniausią saldainį, pasiliksiu vasaros pabaigai. Ją įsigyti pakako poeto ir vertėjo Mariaus Buroko trumpo apibūdinimo ant knygos: „Romanas... išmuša iš vėžių ir priverčia susimąstyti apie dalykus, kuriuos mes, laikui bėgant, priprantame laikyti akivaizdžiais: meilę, tikėjimą, gyvenimo prasmę“. Nekantrauju susipažinti su pagrindiniu veikėju – vienišu fotografu Polu, kuris avarijoje netenka kojos ir mėgina susitaikyti su ta netektimi, kol viena sena rašytoja paskelbia ultimatumą, priversiantį šį „lėtą žmogų“ apsispręsti... Intriga yra. O aš jas dievinu.
LAURA KEŠYTĖ, turinio rinkodaros projektų redaktorė
Vasarą ilgiuosi tekstų, kuriems laiko kasdienybės tėkmėje vis pritrūksta
Vasarmečiu mąstyti, rodos, tampa kiek lengviau. O gal inertiškai prie analitinio režimo pripratusią sąmonę šiltas oras atgaivina taip, kad norisi sugrįžti prie tų tekstų, kuriuos vis atidėdavai į šalį. Tai – pats tinkamiausias metas intelektualinėms kelionėms po pasaulio meną, filosofiją ir literatūrą.
Tai pats tinkamiausias metas intelektualinėms kelionėms po pasaulio meną, filosofiją ir literatūrą.
Dar nuo studijų laikų vienu įstabiausių Vakarų filosofu man yra palikęs Platonas. Gal dėl to prieš kelerius metus pasirodžius Viliaus Bartininko vertimui į lietuvių kalbą – „Lisidas, arba Apie draugystę“ – taip nudžiugau. Tokie tūkstantmečių tekstai mus pasiekia retai. Apie ką gi šis „Lisidas“? Pats pavadinimas jau sufleruoja, jog apie draugystės prasmę. Ją, šiame dialoge, mėgina suprasti ir atskleisti keli jaunuoliai ir pagyvenęs filosofas. Tai – mano birželio skaitiniai.
Liepą norisi pakeliauti po pasaulio menus. Surišti laikmečio idėjas su autoriais, kūrusiais nuo priešistorės iki šių dienų. Daugiau nei prieš 6-is dešimtmečius E.H.Gombricho išleista „Meno istorija“ parašyta taip aiškiai ir intriguojančiai, jog knyga sulaukė net 16-os leidimų ir daugelio vertimų į kitas kalbas. Ją drąsiai galima rekomenduoti kiekvienam, kuris nori neįpareigojančiai susipažinti su pasaulio daile ir architektūra. Kaip tik žiemą šią knygą buvau paskolinusi savo 86-tus metus einančiai močiutei. 688 psl. storumo veiklą ji perskaitė per mėnesį.
Vasaros pabaigai, rugpjūčiui, pasilieku Lotynų Amerikos magiškojo realizmo kūrėjo Gabrielio Garcia Marquezo romaną – „Patriarcho ruduo“. Romanas neformaliai yra pramintas „Poema apie diktatorių“, kadangi jo epicentre – vienišo generolo istorija. Ši knyga originalo kalba buvo išleista 1975-ais, o Lietuvą sovietmečiu pasiekė 9-jame dešimtmetyje. Tiesa, labiau nei knygos fabula mane vilioja autoriaus rašymo stilius – fantasmagorija, absurdas, juodasis humoras ir groteskas – tos išraiškos priemonės, kurias puikiai įvaldęs yra savo laiko maištininkas.
Vasarą jums linkiu įkvepiančių tekstų.
REDA RUTKAUSKIENĖ, socialinių tinklų redaktorė
Vėl – prie pradėtų, bet nebaigtų knygų
Vaikystėje mėgdavau knygas skaityti automobilyje. Susinešdavau visas iš bibliotekos paimtas knygas ir ten tūnodavau valandų valandas. Vienu metu skaitydavau kelias, perskaičiusi po mėnesio vėl traukdavau skaitytą knygą ir pasinerdavau į jau pažintą, bet dar iki galo nesuprastą pasaulį. Gal todėl Fiodoro Dostojevskio kūrinį „Nusikaltimas ir bausmė“ esu skaičiusi daugiau nei dešimt kartų ir planuoju šią vasarą pakartoti. Tarp ketinimų ir dar neskaityta „Pažemintieji ir nuskriaustieji“.
Todėl po labai primityviu siužetu slepiasi gilus, egzistencinis klausimas: „Ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas?“
Per trumpas pavasario atostogas į rankas paėmiau Johno Williamso knygą „Stouneris“. Įdomu tai, kad knyga buvo išleista 1965 metais, bet pripažinimo sulaukė visai neseniai. Siužetas gal niekuo ir neypatingas: knygos herojus dirba, valgo, dėsto universitete, tuokiasi, perka namą ir pasensta. Tačiau visa tai darydamas neranda vietos išoriniam pasaulyje, susitaiko su savo vienatve ir išmoksta gyventi su ja. Todėl po labai primityviu siužetu slepiasi gilus, egzistencinis klausimas: „Ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas?“ Ypač patiko autoriaus stilius: lakoniškas ir aiškus. Toks iš pažiūros atrodo ir pats herojus Stouneris: tikslus, akademiškas, gal net nuobodus, nesėkmių virtinę patyręs profesorius. Tačiau skaitytojo autorius nenumeta į tamsią duobę. Jo neviltis ir nesėkmė nepiešiama tamsiomis spalvomis, veikiau, atvirkščiai, teikia viltį: „Ir jam pasirodė, kad gyventi įmanoma ir net įmanoma retkarčiais pasijusti laimingam.“ Rekomenduočiau visiems paskaityti.
Taip ir neperskaičiau Witoldo Gombrowicziaus romano „Apsėstieji“, nors „Transatlantas“, kur avangardas ir ekstravagantiškumas liejos per kraštus, labai patiko. Ir drąsa apie savo tautą kalbėti taip, kaip žodžius sudėliojo Gombrowiczius. Todėl šią vasarą ketinu imtis romano „Apsėstieji“.
Knygos apie Vilnių yra mano aistra, todėl šią vasarą imsiuosi tų, kurių dar neskaičiau: Jurgio Kunčino „Tūla“ ir Vido Poškaus „Nedingęs Vilnius“, kuriuo, sako, autorius nenorėjo oponuoti solidžiai ir labai storai Vlado Drėmos knygai „Nedingęs Vilnius“. Šią mylintiems Vilnių vis tiek rekomenduoju paskaityti, kaip ir Margaritos Matulytės „Czeslawo Miloszo Vilnius“.
Na, ir šią vasarą planuoju prisėsti prie daugybę kartų pradėtos, bet niekada nebaigtos „Anos Kareninos“, jei ir šį kartą nepavyks, žinosiu, kad šiai knygai ir vėl teks laukti kitos progos.
