Kęstučio Navako „Gero gyvenimo kronikos“ neleis nuobodžiauti, kad ir kaip stengtumėtės

Leidykla „Tyto alba“ pristato Kęstučio Navako esė knygą „Gero gyvenimo kronikos“. Viršelio dailininkė – Asta Puikienė. Siūlome susipažinti su dešimt faktų apie knygą, kuriuos prostato pats autorius.

Knyga „Gero gyvenimo kronikos“ / Knygos viršelis

Pirmasis jos leidimas išėjo 2005-aisiais, buvo išsyk išpirktas, o ieškančių yra ligi šiol.
Šis, antrasis, leidimas nėra pakartojimas. Knyga papildyta 10 tekstų, rašytų toje pačioje „komercinių kioskelių“ epochoje (1994–1996).
Pirmasis leidimas pelnė J.Lindės-Dobilo premiją, „Poezijos pavasario“ prizą už geriausią eseistiką, „Mūzų malūno“ prizą ir buvo nominuotas Metų knygos rinkimuose.
Valdemaras Kukulas apie knygą rašė: „Intensyvus K.Navako žaidimas kultūriniais, intelektualiniais, socialiniais kontekstais kuria šio autoriaus kultūrinės laikysenos ir pasaulėžiūrines dominantes: taip, nei Bachas, nei Beethovenas, nei dar kas nors neturėjo to ar ano, bet kaunietis tai turi ir amžiams turės.
O štai ką apie knygą rašė Viktorija Šeina: „Nesvarbu, ar eseistas aprašo tarptautinį literatūrinį renginį, nuobodų savaitgalį ar libreto vertimo „kančias“, – visa tai jo tekste pavirsta elegantiška, žavia ir būtinai juokinga miestiška „istorija“.“
Knygą sudaro ir esė įprasta prasme, ir daugybė itin bohemiškos memuaristikos, ir humoreskos su tų laikų realijomis.
Veik viskas, kas aprašoma, vyko iš tiesų, nors kartais tuo sunku patikėti.
Tai vienintelė mano knyga, siųsta į Baltarusijos kalėjimą, nes kaliniai paprašė.
Tai vienintelė mano knyga, kurią paskolinus niekas nesiteikdavo grąžinti
Tai knyga, kuri niekaip neleis jums nuobodžiauti, kad ir kiek stengtumėtės.