Mėgstamiausias miestas
Stambulas
Užaugau klajokliškomis sąlygomis, ir nors abu tėvai buvo turkai, mes niekada negyvenome Stambule. Perkopusi dvidešimtmetį, pati nusprendžiau ten persikelti. Man atrodė, kad Stambulas knibždėte knibžda nepapasakotų ir užmirštų istorijų, ir jas priminti – rašytojo darbas. Man Stambulas – tai įkvėpimo, konfliktų ir spalvų miestas. Bet jis gali ir dusinti, todėl kartais grįžtu į Londoną, – jis man simbolizuoja laisvę, intelektinę gelmę ir harmoniją. Man patinka keliauti iš vienos vietos į kitą ir jausti ryšį su abiem miestais.
Mėgstamiausias kraštovaizdis
Arizonos dykuma
Į šį klausimą lengva atsakyti. Labiausiai mėgstu Arizonos dykumą – ypač gniaužia kvapą, kai žvelgi į ją saulei tekant arba leidžiantis. Esu didmiesčio žmogus, bet gyvendama Tuksone, netoli Meksikos sienos, išmokau vertinti gamtą ir supratau, kad dykuma nėra bedvasė dykynė, joje pilna gyvybės: vabzdžių, gyvūnų, paukščių – ypač man patiko pelėdos – ir dvasingumo. Aišku, Didysis kanjonas – įspūdingas, bet aš labiausiai mėgstu Arizonos dykumą.
 |
| Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ |
Mėgstamiausias pastatas
Niujorko viešoji biblioteka
Kai mane supa knygos, visada jaučiuosi laiminga, o Niujorko bibliotekoje mane užplūdo ypatingas laimės jausmas. Bibliotekos pastatas nuostabus – įeini į vidų ir pasijunti taip, lyg galėtum čia įsikurti ir gyventi. Jis skleidžia stabilumo, tęstinumo ir kartu atvirumo pokyčiams bei naujovėms pojūtį. Mano šalyje manoma, kad norint būti moderniam, reikia nusikratyti visko, kas sena. Bet čia, tokiame sename pastate, pamatai, kad sena ir nauja gali egzistuoti šalia, ir jų sąjunga – išties nuostabi.
Mėgstamiausias meno kūrinys
Francisco Goya’os Juodieji piešiniai
Mano motina buvo diplomatė, kai buvau maža, nuolat keliavome iš vienos vietos į kitą. Pirmą kartą pamačiau Goya’os kūrinius Madride, Nacionaliniame Prado muziejuje, ir jie mane smarkiai paveikė. Ypač mėgstu jo Juoduosius piešinius – man patinka jų tamsa, gotiškumas, juose atsispindintis dailininko talentas ir gailestis. Kaip dailininkas, Goya išbandė skirtingus stilius ir perėjo daugybę fazių, bet visuose jo darbuose juntamas gailestis ir kritiškumas – būtent tai aš labiausiai branginu jo kūryboje. Kaip mes, visuomenė, galime būti kritiški be gailesčio ir kaip galime užjausti nebūdami kritiški?
Mėgstamiausias viešbutis
„Malmaison“ Oksforde
Kadaise šis viešbutis buvo kalėjimas, jo praeitis atsispindi pastato konstrukcijose. Kameros buvo paverstos viešbučio kambariais. Jame buvau apsistojusi prieš keletą metų, kai sakiau kalbą TED konferencijoje. Vieną vakarą sėdėjau kieme klausydama, ką man šnibžda šis pastatas. Ir... pajutau teigiamą energiją, o ne niūrų šios vietos paveldo dvelksmą. Tai mane privertė susimąstyti apie šio pastato istoriją, žmones, kurie čia buvo „apsistoję“ ne savo noru, ir apie jų istorijas.
Mėgstamiausias paplūdimys
Olimpo paplūdimys Turkijoje
Mėgstu paplūdimį lyjant. Sieloje aš nesu tikra Viduržemio regiono atstovė. Man net nelabai patinka saulė. Kai mudu su vyru nuvykome į Maldyvus švęsti draugo vestuvių, aš , ko gero, buvau pats nelamingiausias žmogus visoje saloje. Žinote tuos gražius paplūdimius, vaizduojamus atvirutėse ir kalendoriuose? Mane nuo tokių vietų apima depresija. Man patinka dulsvai pilkas dangus, šlapi paplūdimiai ir panašūs dalykai – gal todėl taip gerai jaučiuosi Anglijoje. Dėl tos pačios priežasties mėgstu ir Olimpo paplūdimį Turkijoje. Jis turi savito žavesio, kokį retai kur pamatysi. Ten įrengti nameliai medžiuose, vaikštinėja povai ir į žygį išsirengę turistai, be to, tvyro maloniai nuteikianti ramybė ir tyla.
Mėgstamiausia kelionė
Kelionė autobusu per Škotijos aukštumas
Visada rašymą laikiau tam tikra kelionės rūšimi: pasakojama istorija turi jaudinti patį rašytoją ir perkelti jį į kitas vietas – panašiai kaip ir skaitant knygą. Bet jeigu reikėtų įvardyti labiausiai patikusią realią kelionę, pasirinkčiau kelionę per Škotijos aukštumas. Prieš trejus metus leidausi į tokią kelionę su savo šeima ir būriu kvaištelėjusių draugų iš Stambulo. Mes sutikome Naujuosius metus „Balmoral“ viešbutyje Edinburge, išsinuomojome didelį autobusą ir patraukėme į šiaurę, į patį šaltį. Kai tik pamatydavome kad ir mažulytį barą, sustodavom išgerti viskio, kad sušiltume, ir šnektelėti su žmonėmis. Jie buvo labai nuoširdūs ir mieli – tikras kontrastas orui... Škotai didžiuojasi savo istorija, tad mes lankėmės kapinėse, pilyse, apžiūrinėjome paminklus, sakėme tostus rašytojų, filosofų ir poetų garbei ir tokiu būdu, pasistiprindami viskiu, pažinome ir pamilome Škotijos aukštumas.
