Šioje knygoje veiksmas vyksta nuo aušros iki sutemų. Nuo pirmojo espreso puodelio iki vakarienės picerijoje Romos futbolo klubo sirgalių apsuptyje. O dieną autoriai keliauja po turgų, eina į kino žvaigždžių vakarėlį, žinoma, bando itališką virtuvę ir prisimena tai, kas nutiko per ketvirtį amžiaus – dukters gimimas, kelionės po įvairias Italijos vietas, bandymas pažinti tai, kas yra itališkas gyvenimas, kur slypi jo žavesys. Bet ar įmanoma iki galo pažinti Italiją? Apie tai – pokalbis su knygos autoriais.
– Knygoje užsimenate, kokie buvo pirmieji susižavėjimai Italija, galiausiai nulėmę sprendimą važiuoti gyventi į šią šalį. Tačiau galbūt ir čia galėtumėte papasakoti, kas tai buvo?
Paulius: Pirmieji susižavėjimai – iš vaikystės. Prisimenu pusės metro ilgio spagečių pakuotę, kurią senelis parvežė iš Rygos, nes Ryga anais laikais buvo kone visos SSRS gurmė sostinė. Viskas, kas įdomu, nauja maisto pasaulyje, turėjo būti parvežta iš Rygos. Niekas tiksliai nežinojo, kaip virti tuos pusmetrinius spagečius. Kokiame inde virti? Gal – sulaužyti? Kiek kartų sulaužyti? Žodžiu, kilo maža drama, kurioje labiausiai patyrę virtuvės reikaluose šeimos žmonės jautėsi bejėgiai. Prisimenu, jog būtent tada pirmąsyk buvo išgirdau tą žodį – „Italija“.
Sprendimai „važiuoti“ sukilo po tam tikrų įvykių sveikatos frontuose. Lietuvoje labai blogai jaučiausi, patyriau sudėtingą chirurginę operaciją. Ir vis blogėjo... Atsidūręs Italijoje pamiršdavau visus blogumus, ir viskas būdavo gerai. Vis tik labiausiai domino maisto pasaulis... Ir architektūra. Atsidūręs kokiame nors Toskanos ar Umbrijos mieste – Sienoje ar Spolete negali apie tai negalvoti. Norisi šį pasaulį pasisavinti, pasiimti visiems laikams sau.
Atsidūręs kokiame nors Toskanos ar Umbrijos mieste – Sienoje ar Spolete negali apie tai negalvoti. Norisi šį pasaulį pasisavinti, pasiimti visiems laikams sau.
Jurga: Tie laikai, kai mes augome, nebuvo tokie blogi, kaip šiandien gali atrodyti. Druskininkų – mano vaikystės miesto – kino teatre milžiniškame ekrane galėjau pamatyti visus garsiausius pasaulio kinematografo kūrinius. Visa mano vaikystė praėjo ten svajojant apie tobulą moterišką grožį, įspūdingus drabužius, šukuosenas, antakių formas. Ir keistą figūros tarsi smėlio laikrodis formą. Gerokai vėliau sužinojau aktorių – Gina Lollobrigida, Sophia Loren, Monica Vitti, Claudia Cardinale, Ornella Muti pavardes ir tautybę. Tada jų portretus, iškirptus iš tuometinių lenkiškų žurnalų, klijavau į savo mėgstamų aktorių sąsiuvinį. Gražiausių moterų skiltis, visai panašiai, kaip dabar vyno parduotuvėse, buvo įvardinta – ITALIJA.
Vėliau vaikščiodama po Florencijos Santa Maria del Fiore bazilikos aikštę aš jau neabejojau – keistas prabangos aromatas – itališkos konditerijos (šilto crema pasticera) ir parfumerijos kvapų mišinys yra tai, apie ką svajojau augdama.
– 25 metai Romoje – daug ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir šalies, nepaisant to, kad iš visų epitetų Romai labiausiai prilipęs Amžinojo miesto apibūdinimas. Per tą laiką turbūt nemažai kas pasikeitė šalyje, tą turbūt pastebite ne tik jūs, bet ir kiti – kuriuos iš tų pokyčių galėtumėte įvardinti kaip ryškiausius?
Paulius: Italija – apgaulinga šalis: atvažiuoji – šilta, saulė šviečia, žmonės nepikti, maistas puikus, – imk ir gyvenk. Imi ir gyveni, ir matai, kad ta pati miela saulė liepos pabaigoje gali žiaurią depresiją įvaryti, nes ji vis šviečia ir šviečia, be perstogės... Taip, Italija gerokai pasikeitė, nes ją šiandien valdo populistai. Žmonės, kurie kažką smarkiai daro tautos vardu... Man tai nelabai patinka. Panašiai kaip ir pas mus – kova prieš žiniasklaidą, priešų paieškos, įtampa, žmonių supriešinimas...
Bandau atsigręžti atgal: per tą ketvirtį amžiaus nebeliko italų, kurie buvo mūsiškė super Italija.
Bandau atsigręžti atgal: per tą ketvirtį amžiaus nebeliko italų, kurie buvo mūsiškė super Italija: Luciano Pavarotti (tenoras), Umberto Eco (rašytojas), Gianfranco Ferré (mados dizaineris), Gualtiero Marchesi (virtuvės ideologas, šefas). Čia paminėjau itin svarbių sričių, kuriose Italija visais laikais buvo lyderė, netektis. Nauji talentai? Jie lėtai dygsta, labai lėtai...
Jurga: Italija keičiasi lėtai, kur kas lėčiau nei, pavyzdžiui, Lietuva. Lėčiau čia prigijo kompiuteriai, ir aš ilgai džiaugiausi, kad galiu savo straipsnius rašyti ranka. Kai vasarą iš Romos į Lietuvą vykstame automobiliu, lengva įvertinti tai, kas vyksta pasaulyje.
Man filosofiškai mąstyti šiek tiek padeda Milano, Florencijos mados savaitės – jos greičiau už politikus paskelbia, kuo gyvensime kitais metais. Žvelgdama atgal matau – mada nė karto nesuklydo. Sutinku, Italija yra talentų valstybė ir tai ją išgarsino architektūros, tapybos, muzikos, mados ir gastronomijos srityje. Bet Italijoje yra stiprios ir nepažeidžiamos tradicijos, kurias puoselėja visi socialiniai sluoksniai. Blogos nuotaikos politiniame gyvenime sudarė sąlygas išeiti į pirmą planą, pavyzdžiui, tokiai gastronomijos filosofijai kaip varguolių virtuvė. Čia Italija yra nepralenkiama. Pirmapradžių gėrybių įvertinimas vyksta ne persisotinimo kontekste. Kita vertus, gyvenant ketvirtį amžiaus valstybėje, pergyveni ne tik tris popiežius. Tenka pabūti ir patricijų, ir plebėjų kailyje. Pagyventi ne tik prabangiame Milano ir Romos aukštosios mados pasaulyje, bet ir pastovėti šalia šefo, kuris geriausius pastos patiekalus gamina 12 kvadratinių metrų bare.
– Knygos forma yra įdomi – tai tarsi vienos dienos (o kartu ir visų 25 metų gyvenimo Italijoje) istorija, papasakota iš jūsų abiejų perspektyvų, jūsų pasakojimai persipina ir papildo vienas kitą. Kaip vyko šis rašymo procesas?
Paulius: Procesas buvo sudėtingas... Norėjosi tokios siužetinės kompozicijos, kuri būtų cikliškai rami, racionali, ritmiška. Kita vertus, norėjosi, kad joje netrūktų ir tam tikros įtampos. Pavyzdžiui, pasakojimas apie pasivaikščiojimą Tropėjoje: kaip visa tai atrodo ketvirtą po pietų ir septintą vakare. Skaitytojas, galimas daiktas, pagalvos: aha, autorius – beprotis, tą patį epizodą aprašo du kartus. Italija yra aperityvo ir teisingo ritmo šalis. Paleisi ritmą – nebus nieko gero. Todėl ir knygos struktūra sudėliota griežtai, paros ritmu. Kai jau buvome pabaigę rašymą, vasarą, Nidos kopose perskaičiau Nancy Huston „Dolce agonia“. Ten irgi – romanas, uždarytas į vienos vakarienės laiką. Pagalvojau, kad tai nėra blogas sprendimas.
Jurga: Na, ramybės rašant romaną, o ypač – dviese, niekaip negali būti. Jau vien todėl, kad vienas rašytojų vadovauja, o kitas paklūsta. Svarbiausia atrasti teisingą poziciją, pavyzdžiui, kaip plaukiant dviviete kanoja. Jei aš sėdžiu valties priekyje, o Paulius, mosuodamas irklu, man už nugaros šaukia – destra, sinistra (it. dešinė, kairė), valtis rizikuoja vidury jūros apsiversti. Jeigu abu kanojos irkluotojai „pagauna“ ritmą – jie sėkmingai pasiekia krantą.
– Beje, turbūt nesuklysiu pasakęs, kad tai asmeniškiausia jūsų knyga. Ar manote, kad taip ir yra?
Paulius: Taip ir ne. Mes esame tik fonas. Jurga, žinoma, nesutiks. Man norisi galvoti, kad pagrindiniai šios knygos herojai – ne mes, o ji – Italija, jie – gente de Roma – Romos liaudis.
Jurga: Kartais žiūrint kino filmą matai, kad aktorius – vaidina. Geras aktorius yra įvaldęs tam tikrus technikos triukus ir juos meistriškai naudoja. Kartais skaitydama kitus romanus, kuriuose yra aiški fabula – pavyzdžiui, dviejų amerikiečių porų kelionė į Sirakūzus ir ten įvykstanti detektyvinė drama su augančia įtampa, prikausto skaitytoją, aš jaučiu, jog tai – puiki knygos struktūra.
Verkiančios, kai yra įžeistos, ambicingos, kai reikia apginti savivertę, nenuspėjamos, nes bet kada gali pakeisti kryptį. Kartais vyrus tai varo į pasiutimą. Bet neleidžia užmigti ant laurų.
Knygos intrigą, hipnotizuojančią skaitytoją sukurti nėra taip sunku, kai valdai tekstą, kaip jį valdo Paulius. Bet „Romane su Italija“ supratau, jei aš situaciją pateiksiu taip „techniškai“ kaip Paulius, bus neįdomu. Kita vertus, viskas vyko spontaniškai – aš elgiausi kaip mano anksčiau minėtos aktorės – Italijos moterys. Verkiančios, kai yra įžeistos, ambicingos, kai reikia apginti savivertę, nenuspėjamos, nes bet kada gali pakeisti kryptį. Kartais vyrus tai varo į pasiutimą. Bet neleidžia užmigti ant laurų.
– Iš knygos galima suprasti, kad į daugelį itališkojo gyvenimo reiškinių žiūrite panašiu žvilgsniu. Tačiau galbūt yra tai, kas skiriasi – gal kažkas (maistas, miestai, vietos) Jurgai kelia susižavėjimą, o Pauliui ne itin patinka?
Paulius: Man nepatinka Milanas. Nepatinka, ir viskas! Stengiausi, kad jo būtų kuo mažiau knygoje (juokauju...)
Jurga: Man labai patinka Milanas. Niekur taip smarkiai savimi nepasitikiu kaip Milane. Dizainerių prezentacijose, vakarienėse, interviu metu. Aš tą miestą pažįstu geriau negu Paulius, mėgstu aperityvą Corso Venezia 15 „D&G Bar Martini“. Milanas šiek tiek iškrenta iš bendrojo Italijos konteksto, kur žmonių gyvenimą valdo romane mano minimas gyvenimo pojūtis lussuria. Milanas yra karjeristų miestas, o siekiant karjeros, kaip minėjo „Costume National“ kūrėjas Ennio Capasa, tenka dažnai atsisakyti savęs. Arba, pasak Domenico Dolce, iš dizainerio tapti psichologu. Būtent šias pamokas aš šiandien taikau iš esmės pasikeitusiame mūsų gyvenime. Milanas mane išmokė diplomatijos, sugebėjimo įžvelgti priežastis, dėl ko tam tikrose situacijose žmogus pasielgia taip, o ne kitaip. Milane dizaineris Brunello Cucinelli labai draugiškai manęs paklausė: „Jūs bijote prarasti pareigas? Bet kodėl? Juk esate jauna, sveika, graži?“ O Giorgio Armani, kurį paminėjau ir „Romane su Italija“, visai tėviškai pamokė: „Nė vienos akimirkos negalime nuvertinti. Net pačios menkiausios. Jei norime valdyti situaciją.“ Tai atsitiko mūsų „Romano su Italija“ ketvirčio amžiaus trasos maždaug viduryje. Milanas išmokė rasti išeitį iš bet kurios situacijos, ir dabar tą situaciją jau vairuojame mes.
Milanas mane išmokė diplomatijos, sugebėjimo įžvelgti priežastis, dėl ko tam tikrose situacijose žmogus pasielgia taip, o ne kitaip.
– Skaitant knygą galima rasti daugybę aspektų, kurie gyvenimą Lietuvoje skiria nuo gyvenimo Italijoje. Bent jau man susidarė įspūdis, kad visų pirma tai yra senjorų trečiojo amžiaus gvardija, gyvenanti ne pagal savo paso duomenis. Rašote: „Realiame gyvenime jie elgiasi kaip aršaus gyvenimo džiaugsmo pritvinkę kavaleristai. Smalsūs, godūs naujų pojūčių, malonūs egoistai.“ Kas nulemia, jūsų nuomone, tokį atsisakymą pasenti? Turbūt tikrai ne vien tik ekonominės priežastys?
Paulius: Sudėtingas klausimas. Bet taip yra: daugelis amerikiečių, vokiečių, britų atvažiuoja į Italiją ne šiaip artišokų pavalgyti. Jie atvažiuoja senti. Būti tarp tų žmonių, kurie turi mažiau pinigų, mažiau socialinių garantijų, bet yra egoistiški, godūs mielų kasdienybės malonumų vartotojai: paprastas, skanus maistas, nebrangaus vyno taurė, espreso puodelis, ginčai dėl moterų ir dėl futbolo. Trečiojo amžiaus gvardija žavi tuo, kad skanauja kiekvieną likusio gyvenimo sekundę, užuot bambėjusi ir nuodijusi orą pasakojimais apie savo ligas ir artėjančią mirtį.
Trečiojo amžiaus gvardija žavi tuo, kad skanauja kiekvieną likusio gyvenimo sekundę, užuot bambėjusi ir nuodijusi orą pasakojimais apie savo ligas ir artėjančią mirtį.
Jurga: Aš bendrauju su savo bendraamžiais sporto klube, bendradarbiais Užsienio spaudos asociacijoje. Organizuodama gastronomines keliones tariuosi su jaunais ir vyresniais restoranų šefais dėl valgiaraščių, ir mes vieni kitus labai gerai suprantame.
Mums patinka tai, kad, pavyzdžiui, senjorams nereikia pataikauti vien iš pagarbos jų amžiui. Dažnai jie prašo į juos kreiptis „tu“ ir prie stalo tyčia provokuoja. Kartais net atrodo – piktybiškai. Bet tik pabandyk susitaikyti su kita nuomone, nesusiginčyti, nusileisti, neįrodžius savo motyvų, tuoj pat nuo tavęs visi nusisuks. Niekam tu nebūsi įdomus. Nors iš šalies žvelgiant atrodo, kad italai labai garsiai kalba, iš tikrųjų, jie moka klausyti. Jie atidžiai klauso, – ne tik ką mes kalbame, bet ir kaip mes kalbame. Paulius turi tokį mažą talentą imituoti dialektą – Toskanos Dantės arba Romos tifozių – kai atsiduriame, pavyzdžiui, mūsų mėgstamoje picerijoje „Cuore di Roma“. Tada visi išpučia akis. O štai aš labiausiai žaviuosi jaudinančia Neapolio kalba, šio miesto terminologija. Stengiuosi su Neapolio vyrais kalbėti jų dialektu.
– Knygos pradžioje užsimenate, kad kai kurios istorijos netilpo į knygą. Tarkime, viena jų yra apie tai, „kaip vieno Sardinijos miestelio meras įsimylėjo autorę, o autorius kurį laiką nežinojo, ko griebtis, nes ten, toje Sardinijos vietoje – Nuoro provincijoje – galioja savotiškos (kraujo keršto) tradicijos“. Gal galite kiek plačiau papasakoti apie šią istoriją?
Paulius: Et, geriau tegu Jurga papasakoja...
Jurga: Nieko panašaus. Ne aš tą istoriją paminėjau. Geriau papasakosiu apie vieną neapolietį vardu Mario. Tiesa, ši istorija jau – „Romane su Italija“.
– Knygoje užsimenate, kad Romoje yra ne tik didžio grožio, bet ir didžio šleikštulio. Kas jums yra tas didysis Romos šleikštulys? Būtent šį klausimą bandėte užduoti ir vieno priėmimo metu aktoriui Toni Servillo.
Paulius: La grande schifezza – didis šleikštulys yra tai, ko nemato į Romą atvykęs turistas. Jis yra metafizinis, lygiai kaip ir metafizinis yra didis grožis – la grande bellezza. Šleikštulys braunasi ten, kur laikas gniuždo žmogų. Laikas visada laimi prieš žmogų, bet Romoje tai pajunti stipriau. Laikas – tai antikos architektūra, Saturno šventykla, katės Romos forumuose, Didysis cirkas. O sinjorai su šuneliais rytais trypiantys Didžiojo cirko pievą tėra laiko žolės. Iš viso to galiausiai išnyra praktiški nenoro priešintis laikui aspektai: nevažiuojantys autobusai, netvarkomi parkai, negerėjanti gyvenimo kokybė.
Jurga: Aš tai tiesiog laikau žodžių žaismu, ir tiek. Viskas daug paprasčiau. Kartą priėjau prie mėlyname karabinierių automobilyje su racija įsitaisiusio pareigūno ir jam pasakiau: „Žiūrėkite, atliekos drimba pro konteinerio kraštus. Nejaugi negalite padaryti tvarkos. Ar jūs to nematote?“ O jis man draugiškai nusišypso: „Bella mia signora, mieloji sinjora, mano kvartale – dar blogiau.“ Manau, kiekvienas miestas turi išgyventi įvairius, net pačius žiauriausius, kataklizmus. Vienuose klesti narkobiznis, kituose – konteinerių netvarka. Bet viskas vieną dieną ima ir pasikeičia, tarsi pūstelėjus vėjui. Štai Neapolis šiandien – pasaulio dievinamas miestas.
– O kas tuomet yra tas momentas, tas gyvenimo aspektas, architektūros kūrinys ar dar kažkas, ką galėtumėte apibūdinti kaip didį Romos grožį?
Paulius: Romos barokas. Tai ta momentinė Romos pergalė prieš laiką, jo metafizinius gniaužtus. Gerai, kad barokas paliko tokį ryškų pėdsaką Romoje. Tai yra emocijų energija grynu pavidalu: žiūrėti į Gianlorenzo Bernini fontaną „Tritonas“ ir jį jausti akimis, dešiniuoju smegenų pusrutuliu, odos paviršiumi.
Gerai, kad barokas paliko tokį ryškų pėdsaką Romoje. Tai yra emocijų energija grynu pavidalu: žiūrėti į Gianlorenzo Bernini fontaną „Tritonas“ ir jį jausti akimis, dešiniuoju smegenų pusrutuliu, odos paviršiumi.
Jurga: Gerai pastebėjote, – momentas. Laukimas. Penktadienio pabaigos. Nes po jo prasidės šeštadienis. O šeštadienio ir sekmadienio rytą mes su Pauliumi keliausime į mūsų Appio Latino kvartalo barą gerti espresso. Tiršto lyg balzamas, kvapnaus, nevandeningo, nekartaus ir nerūgštaus, kuris sutraukia skrandį ir tau sugenda nuotaika. Ir tampa gaila sumokėtų tavo pinigų. Didysis grožis yra laukimas svečių iš visur – Londono, Čikagos, Kopenhagos, Vilniaus ir Panevėžio, su kuriais kartu keliausime pažinti kitokios Romos. Kurios nėra jokiame turistiniame gide. Romos, kurios paslaptį atversime mes.
– Nemažai knygoje minimų vardų, ypač įžymybių, yra tarsi užšifruoti. Tarkime, Ennio M. – nors skaitytojui akivaizdu, kad kalbama apie kompozitorių Ennio Morricone. Kodėl nusprendėte taip daryti?
Paulius: Nežinau, tai instinktyvus sprendimas. Tiesiog taip išėjo, ir tiek. Nesinorėjo pernelyg ryškios publicistikos, nesinorėjo aiškinti: „Va, aš, Paulius Jurkevičius pasikalbėjau su Ennio Morricone.“ Tos žymios figūros – irgi yra tik fonas. Sidelės ir mažos Italijos fonas.
Jurga: Paulius labai kuklus. Kartais galėtų pasimokyti iš vieno savo kolegos rodyti pirštu į save ir šaukti „Aš, aš...“. Juk tiek asmenybių per ketvirtį amžiaus pakalbinome, tiek interviu prirašėme...
– Šioje knygoje užsimenate, kad kartais atrodo, jog vis dar žiūrite į Italiją turisto žvilgsniu. Kaip manote, ar įmanoma ją išvysti jau vietinio, ne turisto žvilgsniu?
Paulius: Nežinau... Tam, kad būtų patirtas malonumas, o malonumas juk nėra nuodėmė, kartais užtenka nuslysti paviršiumi, nesigilinti. Priklauso, žinoma, nuo nuotaikos. Nuo mano, autoriaus, nuotaikos. Jeigu ji prasta, jeigu man norisi paaiškinti, kad Roma – tai ne vien Ispanijos aikštės grožis, o absoliuti penktadienio anarchija, tada – taip: stengiuosi krapštyti giliau, pabūti piktu „vietiniu“.
Jurga: Į Romą aš žiūriu tuo pačiu žvilgsniu kaip į Druskininkus. Ar man čia gera, ar ne? Ar nukeliavę su Pauliumi į turgų imsime plepėti su sinjora Anna taip pat aistringai kaip su Rūta iš Lazdijų? Mes gyvename jau dešimtame nuomojamame bute Romoje, ir kartais aš žvelgiu į veidrodį ir galvoju, kad kažkada šiame bute galbūt gyveno garsi paveikslų kolekcininkė, nes visi paveikslai jos paliktuose namuose – ypatingai įrėminti. Tuo metu šalia mūsų namų esančios Aureliano sienos fone aš jaučiu žmogaus gyvenimo trapumą ir sakau, kad Roma – nenuspėjama.
– Savo metu priėmėte sprendimą vykti į Italiją. Ar kartais, keliaudami po pasaulį, pagalvojate ir apie kurią kitą valstybę – o, čia visai galėtume gyventi? Ir jeigu ne Roma, tai kuri kita Italijos vieta jums atrodo viliojanti vieta gyvenimui?
Paulius: Vienareikšmiškai – Paryžius. Aš Vilniaus universitete baigiau romanų filologijos studijas, išmokau prancūzų kalbą, net pats nežinau, kaip atsitiko, kad atsidūriau ne Paryžiuje, o Romoje. Kartais galvoju: čia kažkokia klaida įvyko... Jeigu ne Roma?.. Oi, daug tų vietų... Kalabrija, Neapolis, Streza, Elbos sala...
Jurga. Mano svajonių miestas – Neapolis.
Pats didžiausias stereotipas – virtuvinis: čia reikia ne lazanijas valgyti, o troškintą skrandį ir jaučio uodegą.
– „Kad ir koks būtų šventas miestas Roma, jo gyventojai nepakenčia šventeivų ir tų, kurie ima popiežiauti vietoje popiežiaus“, – rašote šioje knygoje. Turbūt tas „švento miesto“ titulas yra vienas iš tų stereotipinių įsivaizdavimų apie šį miestą. Kokie dar stereotipai itin gajūs?
Paulius: Romos žmonės – i Romani – išsiskiria netašyta kalba ir puikiu, bet stačiokišku humoro jausmu. Tai pastebėjo ir Jonas Paulius II, kartais prašnekdavęs romanesco – Romos dialektu. Pats didžiausias stereotipas – virtuvinis: čia reikia ne lazanijas valgyti, o troškintą skrandį ir jaučio uodegą. Paskui dar yra vyno stereotipas, – žmonės čia neleidžia pinigų brangiems vynams, gerai ir „Castelli Romani“ baltasis...
– Jei reikėtų išskirti žmogui, dar tik vykstančiam į Italiją, penkis svarbiausius dalykus, ką patirti ten, ką išskirtumėte? Suprantu, kad kiekvieno žmogaus poreikiai ir pomėgiai skiriasi, tačiau visgi – jeigu taip pabandžius pažvelgti į štai tokį anoniminį keliautoją?
Paulius: I) Romoje pamatyti „bėgančio“ Šv.Petro bazilikos kupolo efektą. II) Pučiant stipriam vėjui užkopti į Banjoredžo smengantį miestą. III) Užsikeberioti ant Strombolio salos – ugnikalnio kraterio ir paskui pažiūrėti Roberto Rossellini filmą „Dievų žemė“. IV) pernakvoti Apulijos akmenų trulyje. V) „Patampyti“ rankomis buivolių pieno mocarelą.
Jurga: Siūlyčiau užsukti į „Luisa Spagnoli“ butiką Appia Nuova gatvėje ir pasimatuoti dvidešimt suknelių. Nebūtina pirkti. Ir suvalgyti mielinių ragelių mūsų knygoje minimuose baruose, taip pat paragauti: Acciughe sott‘aceto, artišokų alla romana, Calamarata su aštuonkojais, šviežių kaktusinių figų su tyru alyvuogių aliejumi.
