Liudvika Nitaitė-Didžiulienė (1856–1925) – rašytoja prozininkė ir dramaturgė, publicistė, visuomenininkė. Ji ištekėjo už savo bendraamžio bibliografo, knygnešio, tautosakos rinkėjo, lietuvių visuomenės veikėjo Stanislovo Felikso Didžiulio (1956–1927). Ir pati organizavo draudžiamų lietuviškų knygų spaudos bei platinimo veiklą. Jos nepalaužė namų ūkio rūpesčiai, ne visada sklandūs šeimos santykiai ir nuolatinė policijos kratų grėsmė. Dienas praskaidrindavo knygos ir Didžiulių namuose besilankantys to meto šviesuoliai: vyskupas Antanas Baranauskas, kalbininkas Jonas Jablonskis, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jie ir paskatino Liudviką imtis plunksnos. Moteris pasirinko slapyvardį Žmona, pabrėždama moters vaidmenį. Išaugino aštuonis vaikus, visus išmokslino. Motinystę Liudvika suvokė kaip atsakingą, bet džiaugsmingą pareigą. Mintaujoje įsteigė lietuvių moksleivių pensioną, rūpinosi visais, ne tik savo vaikais. Jei reikėjo, juos ir rėmė. Visus mokė dainų, rengė namų vaidinimus. 1914–1924 m. gyvendama Jaltoje, organizavo lietuvių kultūrinę veiklą. Ji visais būdais stengėsi kelti jaunuomenės dvasią, tautinį susipratimą, puoselėti lietuvybę.
Klaipėdietė rašytoja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė, gerbdama laikotarpio tradicijas, pasirinko klasikinį stilių, XIX a. pabaigai – XX a. pradžiai būdingą pasakojimo ritmą ir netgi žodyną. Kiekviena novelė atskleidžia tam tikrą gyvenamąjį laiką, individualius Liudvikos išgyvenimus, kurių, kaip pati prisiminė, jai teko patirti visokių.
Siūlome perskaityti citatas iš knygos.
Atsisėdo prie sekretero, išsitraukė popieriaus lapą – parašys laišką. Gal net ne laišką. Tik mintis išklos popieriuje. Ims ir sukurs dar neregėtą gyvenimą, aprašys žmones, kurių iš tikrųjų nė nepažinojo, bet vis tiek galės kalbėti jų lūpomis, pastatys jiems trobesius, laukus apsės. Ir visa tebus žodžiai. Jos kaimas, jos aušros ir saulėlydžiai. Rašė, rašė Liudvika, plunksna vos bespėjo krebždenti, ir taip ūmai jai linksma pasidarė, lyg būtų radusi didžiausią lobį.
Katilas virė. Rusija vadinamas tautų kalėjimas braškėjo per siūles, nes nėra tokios galybės, kuri įveiktų tapatybės praradimo peršulį, pati žemė neleis tau užmiršti, kas esi, kur gimei, kieno krauju laistytoj molynėj užaugo ta duona, kurią valgai, kieno ašaros ištirpo jos vandenyse, kieno dainos ir raudos tebešlama medžių lapijoj, kieno nutylėta kančia ir ryžtas ją įveikti susigėrė į tave su kiekvienu įkvepiamu oro gurkšniu.
…palaimintas yra tas laikas, kai žmogus pasiima plunksną ir sėdas prie balto popieriaus lapo, žodis tada jį pastato priešais save, nulydi į tokias vietas, kurių niekada neatskleistų nė pats išmintingiausias ir gudriausias vedlys, žodis leis išgirsti kito žmogaus mintis, net tas, kurių šis net pats sau nedrįsta išpažinti, žodis visada bus ir draugas, ir atrama.
