Sekite 15min Google
Trys dienos – būtent tiek laiko, Vladimiro Putino ir Kremliaus strategų įsitikinimu, turėjo prireikti Kyjivui užgrobti, marionetinei prorusiškai vyriausybei paskirti ir visai ukrainiečių tautai palaužti. Kremlius tikėjosi greito, triuškinančio žaibo karo, bet nenumatė daugelio dalykų. M.Galeotti atskleidžia giliausius šios operacijos užkulisius: nuo rimtų planavimo klaidų ir žvalgybos iliuzijų, kad didelė dalis ukrainiečių pasitiks okupantus išskėstomis rankomis, iki visiško karinio fiasko priežasčių.
Maskvoje sukurtas invazijos planas iš pirmo žvilgsnio atrodė aiškus ir pragmatiškas: pasitelkus elitinį desantą, užimti strategiškai svarbų Hostomelio oro uostą, suformuoti patogų placdarmą sunkiajai technikai permesti, staigiu smūgiu paralyžiuoti sostinę ir su diversinių grupių bei samdinių pagalba fiziškai pašalinti Ukrainos vadovus.
Laukiant tikėtino priešo įsiveržimo, Ukrainos sostinė virto neįveikiama tvirtove: pasitikti okupantų stojo visa visuomenė. Iš tūkstančių savanorių civilių žaibiškai suformuoti Teritorinės gynybos pajėgų būriai, gyventojams tiesiai iš sunkvežimių dalyti ginklai – vos per kelias dienas išdalyta keliasdešimt tūkstančių automatinių ginklų (daugiausia AK-47). Kyjivo kiemuose ir gatvėse ekspromtu pradėti masiškai gaminti Molotovo kokteiliai. Arogantiški, realybės jausmą praradę ir tikram, intensyviam karui nepasiruošę Rusijos kariuomenės vadai atsimušė į neįveikiamą sieną – ginkluotų karių ir pasiryžusių gintis piliečių vienybę.
Praėjus vos mėnesiui nuo puolimo pradžios, taip ir nepasiekusios Kyjivo, okupacinės pajėgos buvo priverstos pradėti chaotišką atsitraukimą. 60 kilometrų Ukrainos sostinės kryptimi nusidriekusi rusų technikos vilkstinė virto rūkstančio metalo kapaviete. Atsitraukianti kariuomenė paskui save paliko kraupius karo nusikaltimų pėdsakus.
Išlaisvinus sostinės prieigas, pasaulį sukrėtė masinės beginklių civilių žudynės, kankinimų vietos ir masinės kapavietės Bučoje, Irpinėje, Borodiankoje bei Hostomelyje, kur šimtai taikių gyventojų tapo okupantų žiaurumo aukomis. Didžioji dalis nužudytųjų – visiškai atsitiktiniai žmonės, pačiupti savo namų kiemuose ar tiesiog nužudyti gatvėse.
Remdamasis gausybe ukrainiečių ir rusų šaltinių, oficialiais dokumentais, taktine analize bei išskirtiniais interviu su tiesioginiais mūšio dalyviais, Markas Galeotti pateikia nepaprastai išsamią, žemėlapiais papildytą ir dėmesį prikaustančią studiją. Tai dramatiškas pasakojimas apie laisvės kainą, taktinį meistriškumą, skaudžią okupacijos tragediją ir didžiausią XXI a. pirmosios pusės karinį fiasko.
Knygą iš anglų kalbos vertė Mantas Tamulevičius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Ar tai buvo kvaila, iš anksto pasmerkta avantiūra, ar paaiškinamas rizikingas ėjimas, kuris tiesiog nesusiklostė? Viena akivaizdu – situacija apsivertė dramatiškai: pavyzdžiui, daugybėje mūšių aplink Kyjivo priemiesčius maždaug 3 tūkst. ukrainiečių karių – tiesa, padedami tūkstančių ginkluotų civilių, policininkų ir sukarintų grupuočių narių, – atrėmė apie 15 tūkst. rusų. Kiek tai buvo planavimo ar išpildymo fiasko? [...]
Verta pabrėžti, kad net ir geriausi Vakarų gynybos analitikai, įskaitant tuos, kurie turėjo prieigą prie žvalgybos vertinimų, tikėjo, jog Rusija laimės veikiausiai per kelias savaites ar bent jau mėnesius. Todėl negalima sakyti, kad invazija buvo pasmerkta nesėkmei. Tačiau galima išskirti keletą veiksnių, kurie galiausiai lėmė, kad rusai buvo priversti pergalvoti visą kampanijos planą.
1. Nerealistiški lūkesčiai
Nėra abejonių, kad Putino nuostatos apie Ukrainą atliko esminį vaidmenį planuojant daugelį operacijos aspektų. Jį bemaž būtų galima pavadinti Ukrainos slaptuoju ginklu. Daugiau nei du dešimtmečius tiesiogiai ir netiesiogiai valdydamas šalį, jis sukūrė tokią sistemą, kurioje niekas nedrįsta jam prieštarauti. Kaip nutekintame laiške pripažino tariamas FSB analitikas, vyravo kultūra, kurioje „turėjai parašyti tokią analizę, pagal kurią Rusija yra laimėtoja, <...> antraip gausi pasiaiškinti, kodėl prastai dirbi“.
Arogancija ir saviapgaulė yra pavojinga kombinacija.
Arogancija ir saviapgaulė yra pavojinga kombinacija. Kaip vėliau sakė Ukrainos generolas Zalužnas: „Pasipriešinimo galimybės ignoravimas ir nesugebėjimas įsivaizduoti, kad kas nors gali smogti antrai galingiausiai kariuomenei pasaulyje ir ją sunaikinti, lėmė, jog į Kyjivą patraukė tie ilgi konvojai, kuriuos mes galiausiai sudeginome.“
2. Per menkas pasiruošimas
Viena nerealistiškų lūkesčių pasekmė buvo nepakankamas invazijos pajėgų parengimas. Neskelbiant mobilizacijos ir nepanaudojant šauktinių (kurių dislokavimas būtų politiškai savižudiškas), BTG dažnai stigo pėstininkų, taigi elitiniai daliniai, pavyzdžiui, Specnaz ar desantininkai buvo metami į kovą kaip lengvieji pėstininkai, todėl patyrė katastrofinių nuostolių.
Pradinis MRAU smūgis buvo ne toks intensyvus, koks turėjo būti, be to, dažnai paremtas pasenusia žvalgybine informacija, o tai prisidėjo prie nesugebėjimo įgyti persvaros ore. Apskritai kalbant, rusai viską statė ant staigaus Kyjivo puolimo, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo bevaisis, užuot vykdę tokią kampaniją, kuriai ruošėsi ir buvo tinkamai ginkluoti.
3. Kovos dvasia
Kadangi nebuvo tinkamai pasirengta invazijai, tai atsiliepė ir rusų kariams – jie nepasiruošė karui psichologiškai. Ukrainiečiai žinojo, kad kovoja už savo suverenitetą bei valstybės išlikimą, ir iš esmės šiai akimirkai rengėsi nuo pat Krymo aneksijos 2014 metais. Rusai – daugelis kurių ukrainiečius vis dar laikė pusbroliais – daugiausia manė, jog tiesiog dalyvauja pratybose, ir geriausiu atveju tik dalinai tikėjo Putino teiginiais apie „nacistinio“ Kyjivo grėsmę.
Cituojant vieną dėl neįgalumo tarnybą palikusį rusų karininką: „Mums sakė, kad esame Didžiojo tėvynės karo [Antrojo pasaulinio karo] didvyriai, kai iš tiesų jautėmės tarsi patys būtume naciai ar fašistai.“ Dėl to rusai ne tik (kaip jiems nebūdinga) vengė patirti nuostolių, idant pasiektų užsibrėžtų tikslų, bet ir jų gretose įsivyravo disciplinos stoka. Bent jau reguliariosioms pajėgoms iš pradžių buvo nurodyta su ukrainiečiais elgtis padoriai, bet galimybės paplėšikauti, įsiūčiu virtusi baimė ir prasti dažnai nepatyrusių jaunesniųjų karininkų vadovavimo įgūdžiai turėjo siaubingų pasekmių. Be to, Rosgvardijai (ir ypač kadyrovcams) nuo pat pradžių buvo patikėta suimti potencialius ir numanomus tvarkos drumstėjus tarp vietos gyventojų; akimirksniu tai buvo priimta kaip leidimas tyčiotis, smurtauti ir net žudyti.
4. Miesto karas
Rusų pajėgos buvo parengtos ir ekipuotos visų pirma sparčiam kombinuotųjų pajėgų manevriniam karui. Kadangi nesugebėjo užsitikrinti greitos pergalės, susidūrė su ryžtingu priešu tankiai apgyvendintoje urbanistinėje aplinkoje, kur daugelis jų pranašumų dingo ar net tapo akivaizdžiais trūkumais. Deramos pėstininkų paramos neturinčius šarvuočių dalinius šienavo prieštankinės sistemos ar tiesiog gerai nutaikyti Molotovo kokteiliai į transporto priemonės gale esančias variklio skyriaus groteles.
Lengvai ginkluoti desantininkų padaliniai buvo metami į kovą tarsi būtų sunkiosios mechanizuotosios pajėgos, ir tai turėjo pasekmių. Riaušių kontrolės mokytiems Rosgvardijos daliniams teko kovoti su ryžtinga, gerai ginkluota kariuomene. Ilgainiui rusai pereis prie taktikos, kurią taikė atsiimdami Čečėnijos sostinę Grozną, –miestus-tvirtoves nusilpnins milžinišku ilgojo nuotolio bombardavimu, o vėliau metodiškai valys kiekvieną kvartalą. Tačiau ankstyvajame karo etape rusai pernelyg dažnai bandė skubiai forsuoti gyvenvietes ir tik jose suprasdavo, kad jų laukia ryžtingi, įsikasę priešai, kurie apie puolėjus sužinojo iš anksto naudodami dronus ar paprasčiausiai sulaukę perspėjimo iš civilių.
5. Logistika
Nesunku patikėti, kad Putinas, tarnavęs sovietinėje KGB, o ne kariuomenėje, ir jo sėbrai padarė klasikinę mėgėjo klaidą – dėmesį skyrė „dantims“ ir pamiršo „uodegą“ (logistiką). Prielaida, kad rusų pajėgos per kelias dienas iškovos pergalę arba bent jau pasieks saugias vietas, kuriose jas bus galima aprūpinti, buvo katastrofiškas situacijos nuvertinimas. Kariai, ieškodami atsargų, buvo priversti plėšikauti, dėl to nukentėjo disciplina, o vietiniai į rusus žiūrėjo tik dar priešiškiau; transporto priemones, pasibaigus degalams, tekdavo palikti šalikelėje, o puolimą atidėti, nes trūko šaudmenų.
Siauros tiekimo linijos buvo pažeidžiamos tiesioginio puolimo arba ribojimo priemonių: sprogdinant užtvankas ir tiltus, užminuojant kelius ir blokuojant kelio susiaurėjimus. Be to, rusų pajėgos dažnai buvo labai priklausomos nuo didelių krovinių kiekių, nesupakuotų į standartinius padėklus, transportavimo geležinkeliais, o šie, kaip ir svarbiausi sandėliai bei paskirstymo taškai, buvo itin pažeidžiami.
6. Korupcija
Paraduose Rusijos kariuomenė atrodė labai įspūdingai, o dvidešimt metų vykdytos didelės investicijos į modernizavimo programą turėjo paruošti modernias ir įgudusias pajėgas. Iš dalies taip neabejotinai ir buvo, tačiau, įsitraukus į didelio masto karą, netrukus paaiškėjo, kad Putino sistemoje išsikerojusi korupcija suvalgė ir karinius pajėgumus.
Neva saugios radijo stotys buvo paremtos nesaugiais kiniškais civiliniais modeliais, tiekimo sunkvežimiams buvo sumontuotos pigios civilinės, o ne tvirtos, bet kokiam reljefui pritaikytos padangos, o daugybė maisto davinių buvo nebegaliojantys ir tiesiog sudėti į naujas dėžutes. Panašių nutikimų sąrašas – ilgas ir gėdingas.
7. Vadovavimas ir valdymas
Iš pradžių akį rėžė akivaizdi koordinacijos stoka tarp armijos grupių ir frontų: kiekvienas jų turėjo savo vadą ir varžėsi tarpusavyje dėl menkų išteklių. Tik balandžio 10 d. buvo paskirtas vienas SVO vadas – generolas Aleksandras Dvornikovas. Bet ir tada jis buvo tik kariuomenės vadas, tad kariaujančios Nacionalinės gvardijos pajėgos, jau nekalbant apie kadyrovcus, o vėliau ir „Wagner“ samdinius, jo įsakymus dažnai laikė tik rekomendacijomis.
Pavyzdžiui, viena iš priežasčių, kodėl Kadyrovas vėliau susipyko su generolu Lapinu, buvo jo noras, kad čečėnų kariams būtų skirtas agresyvesnis vaidmuo fronte, užuot vien plėšikavus ir žudžius civilius užnugaryje. Pulkininkas Daniilas Martynovas, Ukrainoje kariaujančių kadyrovcų vadas, visus Lapino įsakymus demonstratyviai pirma aptardavo su vadovybe Grozne.
Be to, DLR ir LLR pajėgos (kurios formaliai taps 1-uoju Donecko armijos korpusu ir 2-uoju gvardijos Luhansko-Siverskodonecko armijos korpusu) daugiausia buvo sudarytos iš prievarta atvestų naujokų, korumpuotos net pagal Rusijos kariuomenės standartus ir dažnai vadovaujamos vyrų, kurie dabar piktinosi, jog jiems virš galvų atsidūrė reguliariosios kariuomenės karininkai. Visos šios dedamosios tik padidino kylančius iššūkius. Vadovavimo ir valdymo problemos atsiliepė visai grandinei.
