Į pastaruoju metu sparčiai besipildančą istorinių knygų karine tematika lentyną padėta dar viena naujiena, kurią pakartodami leidėjai, tarsi archeologai, nubraukia laiko dulkes nuo nepelnytai užmirštos lietuvio kario istorijos. Bandant suskaičiuoti XX a. Lietuvos valstybės kariautus karus nereikia ir vienos rankos pirštų.
Tiesa yra ir tai, kad lietuviai kovėsi ne tik abiejuose pasauliniuose karuose, bet ir daugybėje didesnių bei mažesnių karų įvairių šalių armijų ir dalinių gretose. Deja, retas jų paliko atsiminimus apie savo patirtį ir dėl svetimų interesų pralietą kraują.
Tačiau Jonas Vaičkus tai padarė, parašęs atsiminimus apie tarnybą Prancūzų Svetimšalių legione XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kur pateko pasidavęs profesiniam to legiono žavesiui. Tai stebinti neturėtų, nes 1831 m. kovo 9 d. Prancūzijos karaliui Liudvikui Pilypui įsakius suformuoti tiesiogiai jam pavaldų Svetimšalių legioną, šis greitai tapo vienu garsiausių karinių junginių pasaulyje, ėmusių vilioti nuotykių ieškotojus. Pasirašęs įsakymą karalius vienu šūviu patiesė du zuikius: sukūrė papildomą dalinį tuo metu prasidėjusioms Alžyro užkariavimo kovoms ir atsikratė nerimą kėlusių šalį užplūdusių svetimšalių.
Legionui buvo leista kovoti tik už Prancūzijos sienų, tad per pusantro šimto jo gyvavimo metų jo kariai kovėsi Afrikoje, Azijoje, o XX a. ir Europoje - abiejuose pasauliniuose karuose. Šiais laikais legionas atstovauja Prancūzijai NATO ir taikdariškose JTO operacijose ir yra visada pasirengęs dalyvauti specialiose misijose, tokiose kaip kovos džiunglėse, naktinės, antiteroristinės ar įkaitų išlaisvinimo operacijos.
Ilgą laiką po žalia-raudona legiono vėliava vienu metu tarnaudavo iki 35 000 karių, tik į XX a. pabaigą jų skaičius buvo sumažintas iki 7 700. Teigiama, kad per visą legiono istoriją jo gretose pabuvojo apie 700 000 karių, iš jų daugiau kaip 36 000 žuvo mūšiuose.
Tarp tų kelių šimtų tūkstančių būta ir lietuvių. Kiek - dabar niekas negali tiksliai pasakyti, tačiau pirmieji, ko gero, legiono gretose kovėsi jau pačioje jo gyvavimo pradžioje - mūšiuose Ispanijoje. Čia 1833 m., mirus karaliui Ferdinandui VII, prasidėjo kovos tarp sosto paveldėtojos mažametės Izabelės ir maištą pakėlusio karaliaus brolio Dono Carloso šalininkų. Į konfliktą įsikišo ir kitos Europos valstybės, įskaitant Prancūziją. Ši, palaikydama Izabelę, pasiuntė į Ispaniją legiono dalinius, tarp kurių buvo ir lenkų ulonų pulkas. Jo gretose kovėsi nemažai į Prancūziją emigravusių 1830-1831 m. sukilimo dalyvių ir ne vienas iš jų padėjo galvą, o pulkas patyrė tokių didelių nuostolių, kad veikiai buvo performuotas į eskadroną.
Apie vėlesnių metų legionierius lietuvius daugiau žinoma tik pradedant trečiu-ketvirtu XX a. dešimtmečiais, daugiausia – iš legiono kovų Maroke. Ši Šiaurės Afrikos šalis, kurios didžiąją dalį sudaro kalnai, pusdykumės ir dykumos, šimtmečius viliojo įvairius užkariautojus, o legionas joje kovėsi daug dešimtmečių. XX a. pradžioje nemažą šalies dalį kontroliavo Ispanija ir Prancūzija, ypač dėl to, kad joms besipriešinančios berberų gentys neįstengė susivienyti. Tačiau, kai 3 deš. pradžioje ispanai nusprendė išplėsti savo kontroliuotą teritoriją, vienos berberų genties vadas Muhammadas Ibn Abd al-Krimas al-Khattabis, daugiau žinomas kaip Abd el-Krimas, sugebėjo suvienyti berberus ir pradėjo sukilimą, virtusį 1921-1926 m. vykusiu vadinamuoju Rifo karu.
Šio karo pabaiga galėjo pasirodyti greita ir akivaizdi, turint omenyje, kad ispanai Maroke tuo metu turėjo 140 000 karių, o berberai sunkiai galėjo surinkti pusę tiek (be to, nepalyginamai prasčiau ginkluotų), ir pati didžiausia kovų našta teko jų elitiniam 6-7 tūkst. vyrų paties el-Krimo vadovautam daliniui. Tačiau karo pradžioje berberai smogė keletą skaudžių smūgių, kurie privertė ispanus sutelkti ženklias jėgas kovai su jais.
Ir vis tik nežinia, kaip būtų susiklosčiusi karo eiga, jeigu po poros metų į jį nebūtų įsijungę prancūzai, metę į kovą Svetimšalių legioną ir kitus savo dalinius. Bet ir po to prireikė dar trejų metų, kol berberų, karo metu sukūrusių savo valstybę – Rifo respubliką, – kuri apjungė 12 genčių, pasipriešinimas buvo galutinai palaužtas. Tačiau, karui oficialiai pasibaigus, įvairiose Maroko vietose kovos tęsėsi iki 1934 m., kol prancūzai užėmė paskutines berberų kontroliuotas teritorijas, nors ir po to pasitaikydavo išpuolių prieš okupantus.
Rifų karas buvo vienas kruviniausių ir žiauriausių to laikotarpio karų. Būtent jo metu buvo pirmą kartą pademonstruotos mažos tautos, gerokai priešui nusileidžiančios skaičiumi ir ginklais, bet taikančios protingą taktiką ir aktyviai išnaudojančios vietovės reljefą, galimybės daugybę metų priešintis iškart dviem tuo metu pažangiausioms armijoms. Tačiau šiame kare europiečiai pirmą kartą panaudojo ir cheminį ginklą prieš besipriešinančią ,,necivilizuotą“ tautą. Be to, tiek vienai, tiek kitai pusei žiaurumas buvo vienas svarbiausių kovos būdų. Pavyzdžiui, kai 1921 m. rifai apsupo ispanus ties Annualu, šie po poros savaičių kovų sutiko kapituliuoti, bet rifai po to klastingai užpuolė beveik beginklius ispanus ir surengė masines pjautynes. Vėliau ispanai, atgavę prarastas teritorijas, mūšių vietose rado nepalaidotus mūšiuose žuvusių savo karių kūnus.
Maroke, Svetimšalių legiono gretose, kovėsi keliasdešimt lietuvių. Vieni iš jų į legioną pateko emigravę į Prancūziją ieškodami darbo, bet jo neradę ir susigundę legionieriaus uždarbiu. Kiti, kaip kad J. Vaičkus, palikdavo Lietuvą, susivilioję legiono romantika. Gimęs apie 1912 m. Šiauliuose, J. Vaičkus čia lankė gimnaziją, bet jos nebaigęs išvyko į Kauną tęsti mokslų. Vis dėlto, anot paties J. Vaičkauas, sudomintas knygose perskaitytų istorijų ir spaudžiamas materialinių sąlygų, niekam nieko nepasakęs jis išvyko į Svetimšalių legioną, kur tarnavo šešerius metus. Baigęs tarnybą, grįžo į Europą, bet kur apsistojo, neaišku: atsiminimus jis baigė rašyti 1939 m. pradžioje Prancūzijoje. Žinoma, kad buvo grįžęs į Lietuvą, kur juos ir išleido. J. Vaičkui pasisekė – jo atsiminimai pateko į spaudos darbuotojo Petro Rusecko rankas. Šis paruošė tekstus spaudai ir paskelbė juos 1939 m.
J. Vaičkus savo atsiminimuose pasakojo įprastą to laikmečio legionieriaus istoriją. Užsiverbavęs Prancūzijoje, jis pateko į Alžyrą, į mokomąją legiono stovyklą, kur praėjo kelių mėnesių pasirengimo vėlesnei tarnybai kovos sąlygomis kursą. Tuomet buvo išsiųstas į Maroką, kur ir praleido penkerius kontrakte numatytus metus. Per tą laiką ne kartą dalyvavo žygiuose į atokius berberų kontroliuojamus regionus, patyrė daug vargo ir pavojų, buvo sužeistas. Baigiantis kontrakto terminui, J. Vaičkus susiviliojo galimybe patekti į legiono dalinius Indokinijoje ir, sėkmingai praėjęs nemenką atranką, iškeliavo į Aziją, dar metams pratęsęs kontraktą. Po kelerių sunkių metų Maroko kalnuose ir dykumose egzotiška Indokinija jam pasirodė rojus, kuriame jis galėjo atsidėti ir trumpoms kelionėms, ir savo pomėgiui fotografuoti (beje, knyga iliustruota jo paties darytomis nuotraukomis).
Deja, ir J. Vaičkus, ir P. Ruseckas, ir ši atsiminimų knyga tapo XX a. vidurio audrų aukomis. P. Ruseckas buvo suimtas sovietinio saugumo ir sušaudytas 1945 metais. J. Vaičkaus pėdsakai dingo karo audrose. Jo likimas nežinomas. Šie atsiminimai, kaip ir nemažai nepriklausomos Lietuvos laikais išleistų knygų, negalėjo atsidurti pokario Lietuvos bibliotekų ar privačių asmenų knygų lentynose, tačiau pavieniai knygos egzemplioriai išliko.
Dar viena įdomi detalė ta, kad ne viskas į šią atsiminimų knygą tilpo – prieškario Lietuvos periodikoje pavyko rasti porą atsiminimų fragmentų, kurie liudija, kad, regis, J. Vaičkaus turėta ir literatūrinių ambicijų. Nežinia, kaip jam būtų pavykę jas realizuoti palankiau susiklosčius aplinkybėms. Dabar tegalima pateikti fragmentus kaip priedą prie šių J. Vaičkaus atsiminimų ir tikėtis, kad ir dabartiniams skaitytojams bus įdomi paprasto prieškario Lietuvos vaikino odisėja, o knyga bus paminklas visiems lietuviams, kurie, dėl įvairių priežasčių patekę į prancūzų Svetimšalių legioną, liejo kraują ar paaukojo gyvybę pasaulio platybėse.
