Vos pasirodžiusi, ši knyga sukėlė ne vieną skandalą Jungtinėse Valstijose. Tačiau knygos kritikams užkliuvo ne tai, kas joje rašoma, o faktas, kad Irane gimęs ir Niujorke gyvenantis knygos autorius yra musulmonas.
Pirmoji R. Aslano knyga „Jokių dievų, išskyrus Dievą: islamo ištakos, evoliucija ir ateitis“ („No god but God: The Origins, Evolution, and Future of Islam“) išversta į 13 kalbų ir „Blackwell“ knygynų tinklo pripažinta viena iš šimto svarbiausių praėjusio dešimtmečio knygų. R. Aslanas šiuo metu gyvena Niujorke ir Los Andžele su žmona ir dviem sūnumis.
Pateikiame 2014 m. pabaigoje „The New Canaan Library“ leidinyje publikuotą interviu su autoriumi,
– Kodėl knygą apie Jėzų pavadinote „Maištininkas“ (angl. „Zealot“)?
– Jėzaus laikais maištingasis judaizmas buvo itin paplitęs. Žydai zelotai buvo nacionalistai, pripažįstantys vienintelę valdžią – Dievo. Jie siekė ne tik išsilaisvinti iš romėnų vergijos, bet ir išvalyti pažadėtąją žemę nuo kitataučių. Kai kurie maištininkai, sukilę prieš romėnus ir jų kolaborantus – dažniausiai turtingus dvasininkus ir aristokratus, naudojo smurtą, kiti Dievo karalystės Žemėje siekė taikiomis priemonėmis.
Pasipriešinimas galingiesiems ir kova už silpnuosius man yra teisingo gyvenimo pavyzdys
Kad Jėzus Nazarietis būtų buvęs smurtingas revoliucionierius, įrodymų nėra (nors jo požiūris į smurtą buvo kur kas sudėtingesnis, nei dažniausiai manoma). Visgi iš Jėzaus mokymų darosi aišku, kad jis sekė revoliucine doktrina. Kaip ir gausybė zelotų, jis galiausiai buvo nuteistas mirties bausme už maišto kurstymą.
– Jūsų parašyta Jėzaus biografija yra viena iš nedaugelio, nesiremiančių Evangelijomis kaip pirminiu šaltiniu. Kodėl? Kokie yra jūsų šaltiniai?
– Evangelijomis rėmiausi tik kurdamas Jėzaus Nazariečio gyvenimo apmatus. Pirminiai šaltiniai, kuriuos naudojau – istoriniai dokumentai iš I a. Palestinos, pvz. žydų istoriko Juozapo Flavijaus raštai arba oficialūs Romos imperijos dokumentai.
Evangelija yra nuostabus tekstas krikščionims, norintiems sekti Jėzumi, bet tai nėra – niekada ir neturėjo būti – istorinis dokumentas apie realiai gyvenusį asmenį. Evangelija – ne liudininkų parodymai, o religinių bendruomenių parašytas tikėjimo žodis. Joje rašoma apie Jėzų Kristų, o ne apie žmogų vardu Jėzus; apie tai, kaip jį įsivaizdavo ankstyvieji krikščionys, o ne apie tai, kaip Jėzus įsivaizdavo save.
Į evangelijoje aprašomus įvykius žvelgiau per istorinių faktų apie I a. Palestinos žydus prizmę. Jėzaus figūrą patalpinus socialiniame, religiniame ir politiniame jo laikų kontekste, biografija tiesiog pati rašėsi.
– Vidurinėje mokykloje buvote atsivertęs į krikščionybę, bet po kelerių metų grįžote prie islamo. Kaip tai nutiko? Kaip šie pokyčiai paveikė jūsų supratimą apie Jėzaus gyvenimą ir darbus?
– Būdamas penkiolikos pirmąkart išgirdau Evangelijos žodį ir tuoj pat pajutau tikintis Jėzų. Krikščionimi evangeliku prabuvau penkerius metus, netgi keliavau po Valstijas skleisdamas gerąją naujieną. Koledže ėmęs studijuoti Naująjį Testamentą pajutau: kuo labiau gilinuosi į Bibliją, tuo platesnė spraga veriasi tarp istorinio Jėzaus ir Jėzaus, kurį tuo metu tikėjau. Padedamas vieno profesoriaus, ėmiau persvarstyti savo tikėjimą ir protėvių tradicijas; taip grįžau prie islamo.
Paradoksalu, bet, atribojęs savo studijas nuo Kristaus tikėjimo, tapau dar aistringesniu Jėzaus Nazariečio sekėju – stengiuosi gyventi pagal jo prieš du tūkstantmečius išsakytus visuomeninius pamokymus. Pasipriešinimas galingiesiems ir kova už silpnuosius man yra teisingo gyvenimo pavyzdys.
Esu musulmonas, mano žmona – krikščionė, o vaikus auklėjame tomis vertybėmis, kurių mokė Jėzus. Asmuo, priešinęsis galingiausiai pasaulio imperijai ir pralaimėjęs, man yra kur kas tikresnis, nei Jėzus, kurį pažinojau kaip krikščionis. Taigi tam tikra prasme vėl skleidžiu gerąją naujieną, tik šįkart nebe apie Jėzų Kristų, o apie Jėzų kaip žmogų.
– Kaip manote, kokią naudą jūsų knyga atneš skaitytojams, ypač – tikintiems skaitytojams?
– Pirmiausia tikiuosi, kad ši istorinė knyga nušvies pasaulį, kuriame gyveno Jėzus. Negalime nuodugniai suprasti jo žodžių ir veiksmų neatsižvelgę į to meto politinį ir religinį kontekstą. Nesvarbu, kuo laikome Jėzų – pranašu, mokytoju ar Dievu, – svarbu prisiminti, kad jis negyveno tuštumoje, kaip ir visi mes, jis buvo savo laikų žmogus. Tai mano knyga ir turėtų daryti: nukelti skaitytojus į Jėzaus Nazariečio laikus ir padėti suprasti, iš kokios aplinkos jis kilo, kaip gyveno ir mokė.
Parengė Tomas Marcinkevičius
