Abi knygos priklauso Stefano Ahnhemo kuriamai serijai apie detektyvą Fabianą Riską. Paskutinį kartą šios serijos knygą skaičiau gana seniai, todėl nebuvau tikras, ar pavyks (jeigu pavyks) prisiminti, apie ką tuomet sukosi įvykiai. Nes čia upė (o tuo pačiu ir Fabiano Risko gyvenimas) teka toliau. Bet pradėjus skaityti, knyga (knygos) nespaudžia, netgi padeda – po truputį siuva prieš akis vykstantį veiksmą su įvykiais, kurie buvo aprašomi ankstesnėse dalyse. Ir visos nuosėdos netikėtai pradeda kilti į atminties paviršių. Lėtai, tarsi dumblu apaugę akmenys.
Istorija tiršta – vienu metu plėtojamos bene keturios ar penkios siužetinės linijos. Kai kurios pradžioje atrodo visiškai tarpusavyje nesusijusios, kai kurios – persidengia, kai kurios – tik susikerta. Bet visos jos – tose pačiose rankose, mankština ir ruošia tavo smegenis, kad šios pradėtų atskirti vienus įvykius nuo kitų, pradėtų gyventi ne už knygos ribų, o knygoje.
Knyga (knygos) įtraukia, skaitant norisi sužinoti kuo viskas baigsis, o tai – maksimalus įvertinimas, kurio gali siekti bet kuris detektyvinis romanas. Taigi, skaitai ir džiaugiesi. Nors knygos tirštos, bet skaitosi greitai ir lengvai (ačiū, vertėjai!), tad pradžioje gąsdinęs puslapių skaičius tirpsta be jokio skausmo ar nerimo.
Tiesa, pirmosios knygos viduryje siužetas keistai išsikreipia, kai jis pradeda paklusti ne kokioms nors loginėms sekoms, o atsitiktiniam kauliuko metimui. Viskas būtų gerai, tačiau tai iš karto pradeda švytėti kadaise mano skaityta knyga „Kauliukų žmogus“, kuri tuomet atrodė tiesiog nuostabi, tad šis pasikartojimas šiek tiek nuplauna pirminį skonį. Vis tik autorius ilgai netempia ir netrukus įteisina (pateisina) tokį niuansą tiesiogiai nurodydamas knygos veikėjo sąsajas su mano jau minėtu “Kauliukų žmogumi“. Kita vertus, ar įteisina – taip. Ar pateisina – klausimas lieka atviras.
Šios dvi knygos iš tiesų yra viena, nes pirmosios pabaigoje istorija tiesiog nukerpama įdomiausioje vietoje. Viduryje sakinio, veiksmo, veidrodėlio žybtelėjimo. Tuomet, kai atsakymų šešėliai jau boluoja horizonte. Kad juos pasiektum – turi atsiversti antrąją knygą. O tai tuo pačiu – ir savotiškas leidybos triukas ?
Reziumuojant, knyga greita, neverčia abejoti ar nuobodžiauti. Kai visos gijos pradeda vyniotis į vieną – pajunti azartą ir norą kuo greičiau pamatyti pabaigą, tą daugybės upių sutekėjimą į vieną jūrą. Kol kas tik girdi jos ošimą ir ūžiančią ramybę, tačiau ji jau netoli ir tai žadina vaizduotę bei smalsumą.
Knyga puikiai suvaldyta ir išpildyta, o pabaigoje – pažadas ateičiai (ir vėl). Nes keletas siūlų tęsiasi toliau ir šio žaidimo pabaiga dar nereiškia, kad labirintas jau įveiktas.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Motiv X + X sätt att dö
Vertėja/Vertėjas: Ingeborga Elena
Puslapiai: 544 + 528 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2024 + 2025 m.
(c) veikiantis
