Knygos „Kūnas ir laisvė“ autorė Olivia Laing: „Visi mes esame įstrigę savo kūne“

O.Laing akiratyje dvi vėžiu sirgusios rašytojos – Susan Sontag ir Kathy Acker, tapytoja Agnes Martin, pasirinkusi atsiskyrėlės kelią, homoseksualus rašytojas Christopheris Isherwoodas, dainininkė Nina Simone, turėjusi bipolinį sutrikimą, juodaodis aktyvistas Malcolmas X ir dešimtys kitų.

Visų jų gyvenimai apmąstomi atsispiriant nuo vieno kontroversiškiausių psichoanalitikų Wilhelmo Reicho, siekusio suprasti, kaip tarpusavyje siejasi psichologiniai, kūniški ir socialiniai veiksniai, – idėjų.

„Kūnas ir laisvė“ – intelektualus ir poetiškas tyrimas apie priespaudą, pasipriešinimą ir laisvę XX–XXI a. Pradėtas rašyti per pabėgėlių krizę 2015 m. ir baigtas per pandemiją 2020 m., jis mums primena, kad kova už pamatinę žmogaus teisę būti laisvam tęsiasi iki šiol. Knygą iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė, išleido leidykla „Kitos knygos“.

Olivia Laing (gim. 1977) – pripažinta britų intelektualė, kultūros kritikė, rašytoja, Karališkosiosliteratūros draugijos narė, už negrožinę literatūrą pelniusi Britų bibliotekos rašytojų, Windhamo ir Campbell premijas, nominuota seniausiai Britanijoje Jameso Taito Blacko premijai. Lietuviškai išleista O.Laing knyga „Vienišas miestas“.

Knygos „Kūnas ir laisvė“ ištrauka:

Jeigu jau gimei, esi įspeista (-s) santykių su kitais žmonėmis tinkle, dar daugiau – įsprausta (-s) į kalbos kategorijas, kurios atrodytų natūralios ir neišvengiamos, tačiau yra socialiai sukonstruotos ir griežtai prižiūrimos. Visi mes esame įstrigę savo kūne, vadinasi, įstrigę viena kitai prieštaraujančių idėjų sankirtoje – taške, kuria me kertasi skirtingos sampratos apie tai, ką tie kūnai reiškia, ką jie geba ir kas jiems leista arba uždrausta daryti.

Mes nesam vien pavieniai asmenys, alkani ir mirtingi – mes dar ir reprezentatyvūs tipai, į kuriuos krypsta lūkesčiai ir reikalavimai, taikomi draudimai ir bausmės, o šios smarkiai įvairuoja, nelygu kokios rūšies kūne gyvename. Laisvė – tai nėra tiesiog visų medžiagiškų potroškių tenkinimas Sade’o stiliumi. Ji reiškia ir tai, kad ieškome būdų gyventi netrukdomos (-mi), nesupančiotos (-ti), nepatyrusios (-rę) žalos ir aktyviai nesunaikintos (-ti) nuolat primetamų sampratų, kas leisti na tai kūno kategorijai, kuriai esi priskirta (-s).

Mes nesam vien pavieniai asmenys, alkani ir mirtingi – mes dar ir reprezentatyvūs tipai, į kuriuos krypsta lūkesčiai ir reikalavimai, taikomi draudimai ir bausmės.

Išsilaisvinimo judėjimą gena į priekį suvokimas, kad vieniems žmonėms buvimas įsikūnijus yra pavojingesnis ar labiau gniuždantis negu kitiems, bet galbūt dėl šio suvokimo labai patrauklus tapo budizmas – tą nuolat jautė Agnes Martin. Penkiasdešimtinių kontrkultūroje budizmas ir daoizmas buvo nepaprastai paplitę, ir Martin aistringai jais domėjosi ir savaip praktikavo visą likusį gyvenimą.

Septyniasdešimtiniais ji pradėjo skaityti paskaitas ir rašyti esė – jose daugiau kalbėjo ne apie savo tapybą, o apie dvasines pamokas, kurias norėjo tais paveikslais perteikti, tai yra budizmo ir griežto jos vaikystės presbiterijonizmo mišinį. Jos – dykumų mistikės – reputacija išaugo kaip tik iš šių hipnotiškų, pasikartojimais grįstų pa mokslų, vis grįžtančių prie laisvės, kuri ateina, kai nusigręži nuo pasaulio.

Budizmas moko, kad materialybė yra iliuzija, o tarnaujant rėksmingiems savo kūno poreikiams laukia tik kančia. Kaip Martin rašo „Nesudrumstame prote“ (The Untroubled Mind), savo ilgoje esė apie meno kūrybą ir įkvėpimą, „apetito patenkinti, žinia, ne įmanoma“ (o toks yra ir Freudo argumentas prieš absurdišką sekimą seksualinio malonumo impulsu).

Pagal šią pasaulio sampratą atsižadėjimas, tyla, neigimas – savaime spintos raktažodžiai – yra ne būdai vengti gyvenimo, bet keliai į išlaisvinančią dvasios dimensiją, kurioje, cituojant gražius Širdies sūtros žodžius, „pavidalas yra tuštuma, tuštuma yra pavidalas“. Laisvė esti pasekmė, kai paleidžiame medžiagiškąjį pasaulį. Tokį patį magišką numedžiaginimą atlieka ir Martin tapybos darbai – skausmingos kategorijos panaikinamos, pavojingi kūnai paliekami praeity.

Laisvė esti pasekmė, kai paleidžiame medžiagiškąjį pasaulį. Tokį patį magišką numedžiaginimą atlieka ir Martin tapybos darbai – skausmingos kategorijos panaikinamos, pavojingi kūnai paliekami praeity.

2015 metų rugpjūtį „Tate Modern“, senojoje elektrinėje, pavers toje, kaip ir siūlė Terry Castle, milžiniška orgono dėže, vyko Agnes Martin paroda. Kai ėjau į ją, lijo lietus. Mano draugė vėlavo, ir aš lūkuriavau vestibiulyje prie baltų beržų, žiūrėdama į upę lauke, o pro duris nepaliaujamai tvino dėkingi peršlapę žmonės, daug jų įsi siautę į permatomus lietaus apsiaustus. Niekas neišsiskyrė. Orai vi sus pavertė anonimais.

Įeiti į galeriją – jausmas ne lyg nužengti nuo liepto į gilius vandenis. Paveikslai dūzgė. Jie buvo tarsi langai į pasaulį tokį, koks jis būtų, jeigu pašalintum visą architektūrą, jei pradingtų kalba, nusikratytum visų sąvokų, ištirptų visi pavidalai. O ką, jeigu liautumeisi norėjus, užrašiau savo užrašinėje, ką, jeigu pasiduotum ir leistumeisi pagaunama akimirkos. Prieš kelias dienas netikėtai buvau pasimylėjusi su senu mylimuoju, ir mano kūnas vis dar gaudė nuo malonumo ir sumaišties.

Ilgai stovėjau priešais vieną tapybos darbą, kuris vadinosi „Baltas akmuo“. Iš kitapus salės jis atrodė drėgnas ir žvilgantis, lietus, lyjantis virš vandenyno, be pabaigos besitraukiantis į tolumą. Su tuo vyru susipažinau dar devyniasdešimtiniais, kai praktikavome budizmą, abu panašiai skeptiški ir įsijautę. Santykiai tarp mūsų buvo pavojingi ir ekstaziški. Atsigręžusi dabar į tą metą suprantu, kad mes ieškojome tam tikro užsimiršimo, tiktai kiekvienąkart, kai nužengdavome nuo liepto, įsisukdavome klastingose povandeninėse srovėse, tamsoje į mus daužydavosi keisti objektai. Bjaurėjimasis, neišmanymas ir įgeidžiai, trys nuodo rūšys, vedančios į kančią.

Mes važiuodavome į maldos stovyklas, vakarais šventyklos palapinėje būdavo pūdžos, ir mirguliuojančioje žvakių šviesoje žmonės po vieną pakildavo ir puldavo kniūbsti priešais altorių. Tai būdavo vadinama visiškos prostracijos praktika, ir žmonės tai atlikdavo gal dvidešimt, o gal ir šimtą kartų. Žmonės čia reiškia mane. Savęs ištrynimo, ego atsisakymo, paleidimo ekstazė. Lenkeisi ne Dievui, tiesiog lenkeisi.

Su tuo vyru susipažinau dar devyniasdešimtiniais, kai praktikavome budizmą, abu panašiai skeptiški ir įsijautę.

Mūsų seksas irgi būdavo toks, lyg galėtum apskritai iškristi iš pasaulio. Jis buvo fizikas ir kartais pasakodavo man apie realybės atomų lygmenį, kur niekas nebebuvo tvirta kaip atrodo, nei medžiai ar pastatai, nei mūsų abiejų kūnai, bent jau vienas iš jų – gyvūnas, ne norintis tos socialinės lyties, kuri jam buvo duota.

Gyvūnas – tai aš. Nebuvo aštrių briaunų, iš tikrųjų ne, tik dalelytės, krintančios per tuštumą. Buvo taip, kaip sakoma Širdies sūtroje: „Nei akies, ausies, nosies, liežuvio, kūno, minties; nei spalvos, garso, kvepėjimo, skonio ar apčiuopiamo daikto; nei minties pajautos elemento.“ Arba kaip Virginia Woolf rašo „Bangose“: „Viskas nugarmės po vandeniu, ir aš ištirpsiu.“ Įsivaizduokit, koks palengvėjimas.

Paveikslas buvo grotelės ant gruntuoto balto paviršiaus. Reikė jo atsistoti taip arti, kad jo švytėjimas išsiskleistų į po dvi arti viena kitos pieštuku nubrėžtas linijas, viena – grafito pilka, kita – rožinė raudona. Visa visuma mirgėjo, švelni ir išsklidusi, rankų darbo ko kybė atsvėrė bet kokį potencialų griežtumą ar šaltumą. Buvo gera į jį žiūrėti.

2004 metais Peteris Schjeldahlis, „New Yorker“ apžvelgdamas vieną Martin retrospektyvą, svarstė, kad jos tapyba sukuria, jo žodžiais tariant, „koncepcinį eismo kamštį“, ir pridūrė: „Mano analitiniai gebėjimai po mėginimų prieiti prie išvados, kad tai, į ką žiūriu, yra vienas arba kitas dalykas, atsisako, ir protas prasmenga akimirką užtvinstančioje būsenoje, kuri yra arba „dvasinė“, arba bevardė.“

Pati Martin dažnai sakydavo, kad jos tapyba byloja apie nekaltybę, turėdama galvoje savotišką nesugadintą atvirumą, kurį ji siejo su vaikyste.

Aš tikrai šį tą jaučiau. Paveikslai išjudino ištisą emocijų siuitą, tarp jų – malonumo, liūdesio, ilgesio, net dėkingumo. Vis dėlto nemanau, kad tai buvo kokios percepcinės gudrybės rezultatas. Tai turėjo kažką bendra su pačių grotelių architektūra. Grotelių esmė ta, kad visos pavienės įtampos yra subalansuotos. Turime keturias poras priešingų jėgų, ir visos jos yra vienodai suveržtos. Mes tai jaučiame instinktyviai, nes jei linija neįtempta, ji paprasčiausiai bus įlinkusi. Tie paveikslai buvo tokie dideli ir taip akivaizdžiai sukurti ilgu kruopščiu, pasikartojančiu darbu, kad tiesiog negalėjo nekilti klausimo, kokios jėgos čia suvaldomos, koks ilgesys numalšinamas.

Pati Martin dažnai sakydavo, kad jos tapyba byloja apie nekaltybę, turėdama galvoje savotišką nesugadintą atvirumą, kurį ji siejo su vaikyste. „Mano paveikslai kalba apie susiliejimą, apie beformiškumą, – sakė ji savo draugei menininkei Ann Wilson. – Pasaulis be daiktų, be trikdžių.“

Stovėdama tenai prisiminiau šį teiginį ir dar ilgai paskui galvojau apie jį. Daugelis mūsų susiliejimą patiria per meilę ar seksą, mat šie turi galią ištrinti ego gynybą, – per tą svaigų, vandenyno potvynį primenantį įsimylėjimo ar dulkinimosi pojūtį, kai suputoja ir išsisklaido riba tarp savasties ir kito. Su kuo susilietum pasaulyje be daiktų? Su niekuo?

Tam tikra prasme – taip. Martin skelbiamas susiliejimas nieko bendra neturėjo su kitais žmonėmis. Jis buvo griežtos savineigos vaisius, skirtas palengvinti keliui į kur kas turtingesnę dvasinę tikrovę. „Vienatvė ir nepriklausomybė dėl laisvo proto“, – rašė ji 1972-aisiais. Ji visuomet propagavo kliovimąsi savimi, griežtą savo poreikių ir resursų valdymą, to laikėsi dar ilgai po to, kai tapo iš tikrųjų labai turtinga.

Martin visuomet propagavo kliovimąsi savimi, griežtą savo poreikių ir resursų valdymą, to laikėsi dar ilgai po to, kai tapo iš tikrųjų labai turtinga.

Niekada neleido sau priklausyti nuo ko nors kito, kad pasiektų išsipildymą ar kad ja būtų pasirūpinta, o jei kartkartėmis pasitaikydavo budrumą prarasti, kaipmat vydavo tuos kitus šalin. Naujojoje Meksikoje, atsižadėdama pasaulietiškų dalykų, ji, regis, atsižadėjo ir romantinių ar seksualinių santykių. „Penkiolika minučių fizinio brozdinimo“, – kartą pasakė ji vienai žurnalistei, nors tąsyk ji galėjo ir juoktis.

Neleisti sau patirti malonumo jai buvo kelias į laisvę nuo ego, vienuoliška savineigos praktika. Tačiau jeigu ilgus metus būdavo gyva vien kava ir bananais ir šios savotiškos dvasinės disciplinos priemonės davė akivaizdų atpildą, jos dar veikė ir kaip apsauga nuo visur esančio pavojaus būti užtvindytai išorės pasaulio. Žmonės, gyvūnai, muzika, netgi maistas galėdavo ją išvesti iš pusiausvyros. „Nesusitvarkau, kai mane blaško, – sakė ji. – Neturiu šuns, nes jis reikalautų meilės.“