Laikas, atmintis, praradimas ir asmens tapatybės paieškos yra pagrindinės šios knygos temos. Papasakotos melancholišku, kone meditaciniu tempu.
Knygoje – keturi skyriai, keturios savo gimtąją žemę (Vokietiją ir kaimą Lietuvoje) palikusių išeivių istorijos. Taip pat – ir penktasis herojus, pats pasakotojas, kuris susitinka su šiais žmonėmis, renka prisiminimus apie juos ir šių emigrantų istorijoje bando atrasti taipogi ir save patį (pats W.G.Sebaldas, palikęs gimtinę, gyveno Didžiojoje Britanijoje).
Nors visų herojų istorijos skirtingos (chirurgo, mokytojo, patarnautojo, dailininko), jas vienijanti tema – kaip gyvenamosios vietos pakeitimas, atsiskyrimas nuo šaknų paveikia žmogų. Visi herojai stengiasi kabintis į dabartį, kurti gyvenimą svetimoje šalyje, tačiau praeitis jų nepaleidžia, jie blaškosi, ieškodami savo tapatybės, dažniausiai rasdami tik liūdesį, rezignaciją ir galiausiai pasiduoda. Bandymai atsikariauti praeitį ir save tokį, koks buvai anksčiau, neišvengiamai priversti žlugti. Tai – tamsios, liūdnos istorijos apie paieškas, vienatvę ir galiausiai leidimą tiesiog nebebūti. Dvi iš šių išeivių istorijos baigiasi savižudybėmis.
Knygos stilius balansuoja ties istorinės dokumentikos ir fikcijos riba, ir dažnai sunku suvokti, kur prasideda autoriaus įsivaizduojamasis pasaulis, o kur remiamasi konkrečiais surinktais faktais. Ypatingą atmosferą sukuria ir knygoje esančios nespalvotos nuotraukos, kurios yra tarsi raktas į praeitį, tikroviškumo liudijimas.
Tai – tamsios, liūdnos istorijos apie paieškas, vienatvę ir galiausiai leidimą tiesiog nebebūti
Unikalus siurrealistinis autoriaus pasakojimo būdas sugeba panardinti į artimą sapnui būseną – nors knygos pradžioje ilgi aprašymai, detalių vardinimas atrodo netgi varginantys ir užgriūnantys pernelyg dideliu svoriu, vėliau tai taip įtraukia, jog suvoki, kad net ne istorijos, ne herojų likimai šioje knygoje yra svarbiausi, o po jais besislepianti universali gelmė; šis pasakojimas – tarsi lėtais vaizdais prisodrinti Andrėjaus Tarkovskio filmai. Tik W.G.Sebaldas tapo ne vaizdais, jo pasakojimo įtaigumas remiasi didžiule meile žodžiui ir tamsia poezija.
Manau, kad „Išeiviai“ yra iš tų knygų, skaitomų ne vieną kartą. Joje užkoduotos prasmės gali būti suvokiamos tik praėjus kuriam laikui, o kai kurie simboliai – turintys kur kas didesnę reikšmę. Nesakyčiau, kad tai – labai lengvas skaitymas. Tačiau ši knyga gilinasi į labai svarbius tapatybės paieškos klausimus. Tokius aktualius šiuo metu.
