Bandymas įsiskverbti į teroristo smegenis, perprasti jo pasaulėžiūrą bei tai, kaip jis ryžtasi tokiam veiksmui, suviliojo ne vieną rašytoją. Literatūros mėgėjai turbūt skaitė puikią Salmano Rushdie knygą „Klounas Šalimaras“, neseniai lietuvių kalba buvo išleistas ir rašytojos Marinos Achmedovos „Mirtininkės dienoraštis“, kuriame autorė kuria teroristės psichologinį portretą.
Rašytojas Johnas Updike'as, neretai vadinamas paskutiniuoju amerikiečių literatūros klasiku, irgi neatsispyrė pagundai pažvelgti į pasaulį teroristo akimis. Nors pats autorius interviu teigė manąs galintis suprasti, kaip mąsto ta „kita pusė“, perskaičius šią knygą įspūdis lieka ne visai vienprasmiškas.
Pirma, ką galima pasakyti – išgryninta, subtili, grakšti kalba, dėmesys detalėms, sugebėjimas sukurti išraiškingus personažų portretus vos keliais epizodais, – visa tai, kas charakteringa J.Updiko romanams, yra ir čia, meistriškas pasakotojas savo klasę išlaiko ties aukštai pakelta kartele. Tad jo kūrybos gerbėjams (kurie mūsų šalyje, matyt, šį rašytoją labiausiai žino iš anksčiau lietuvių kalba išleistos jo knygos „Poros“) „Teroristas“ turėtų tapti privalomu skaitiniu.
Kita vertus, nepalieka mintis, kad J.Updike'as šįkart neišvengė stereotipų gniaužtų ir geriausiai jam šioje knygoje visgi sekėsi kurti ne teroristo paveikslą, o jam įprastus personažus – vidutinius, eilinius amerikiečius. Jų paveikslai ir niūrūs pramoninio JAV miesto peizažai čia sukurti įtikinamiausiai. O štai teroristas, į kurio kailį knygoje siekė įlįsti J.Updike'as, gavosi ne visiškai tikras.
„Teroristas“ pasakoja apie vienišos motinos auginamą 18-etį Ahmadą. Ahmadui sunkiai pavyksta pritapti aplinkoje – jis niekina bendramokslius, o šie tyčiojasi iš jo, merginos jam atrodo pasileidusios ir begėdiškai demonstruojančios seksualumą, aplinkiniai pamišę dėl pinigų ir apsėsti tuščio vartojimo, motina elgiasi nederamai, susirasdama vis naujus niekam tikusius meilužius. Tuštumą užpildo tik tikėjimas ir jo mokytojas Šeichas Rašidas. Būtent jis, nors vaikinas ir gabus, įtikina Ahmadą baigus mokyklą nesiekti tolimesnio mokslo, o išmokti vairuoti sunkvežimį ir įsidarbinti vietinėje arabų firmoje. Kaip jau aišku vien iš knygos pavadinimo, nesunku suprasti, koks vaidmuo šioje firmoje numatytas Ahmadui.
Kaip knygos pabaigoje sako Ahmadas, „šitie velniai pasiglemžė iš manęs mano Dievą“
Ahmadą į mokslą grąžinti, atitraukti nuo islamiško fundamentalizmo bando mokyklos konsultantas, skeptiškai bet kokių religijų atžvilgiu nusiteikęs senstantis žydas Džekas Levis. Jis – pakankamai tipiškas J.Updike'o knygų herojus: nusivylęs gyvenimu, šeimoje esantis tik iš pareigos ir žmonai jau seniai nebejaučiantis jokių švelnių jausmų, nebematantis jokios prasmės savo veikloje. Į gyvenimą jį grąžina tik užsiplieskusi aistra, kurią jis pajaučia Ahmado motinai.
Būtent šis personažas, jo santykiai su nutukusia prieš televizorių sėdinčia žmona, aistra meilužei ir suvokimas, kad niekada negalės nuolat būti su ja, šioje knygoje atrodo tikresnis nei Ahmadas. Pagyvenusio konsultanto pašnekesiai lovoje su meiluže realistiškesni nei Ahmado pokalbiai su draugais arabais apie tikėjimą ir tai, ką galima dėl jo padaryti.
Tiesą sakant, taip ir netampa aišku, kodėl jaunuolis, kuris šioje knygoje atrodo ne pagal metus subrendęs, eina būtent šiuo fundamentalizmo keliu. Tikėjimas suteikia jam saugumą, formuoja identitetą, lyg ir galima suprasti, kad tėvo neturėjimas buvo itin svarbus tokiam Ahmado pasirinkimui, tačiau šis herojus atrodo pernelyg „robotiškas“, dirbtinis, jo veiksmai nesunkiai nuspėjami. Kita vertus, retkarčiais atrodė, kad autorius specialiai kūrė būtent tokį herojų, tarsi siekdamas parodyti jo sprendimų nenatūralumą.
Kas įdomu Ahmado personaže – jo požiūrio į JAV visuomenę, vakarietiškas vertybes ir gyvenimo būdą aprašymas. Tai – bandymas suvokti fundamentalistų neapykantą, pajausti, kaip jie mato Vakarų pasaulį. Ir, tenka pripažinti, kai kurios iš tų įžvalgų iš tiesų yra pakankamai taiklios. Džeko gyvenimas iš tiesų yra apgailėtinas, betikslis, Naujojo Džersio aplinka slegianti, jo klasės draugė, dainavusi bažnyčios chore, vėliau puola į dugną, žmonių tikslas – tik užsidirbti kuo daugiau pinigų. Ahmado fundamentalizmas – vienas iš gynybos, atsako į tokią vertybių neturinčią aplinką variantų. Kaip knygos pabaigoje sako Ahmadas, „šitie velniai pasiglemžė iš manęs mano Dievą“.
Ši knyga iš tiesų pateikia svarbius klausimus. Klausimus ne tik apie fundamentalizmo prigimtį, bet ir apie pačią Vakarų visuomenę, kurioje jis gali skleistis. Religinis kontekstas pateiktas čia išsamiai (vertėjui Mariui Burokui verčiant arabų kultūros, kalbos ir islamo realijas padėjo specialistas Egdūnas Račius), pasakojimas meistriškas, ir nors sunku būtų pavadinti tai geriausia J.Updike'o knyga, ji neabejotinai nusipelno dėmesio.
