Sunku būtų paneigti, kad R. Aškinytės romanas „Lengviausias“ – vienas iš labiausiai išskirtinių lietuvių literatūroje per pastaruosius kelis metus. Vieniems gali ši knyga nepatikti, kiti – skaityti ją po kelis kartus, braukydamiesi labiausiai įstrigusias vietas, tačiau bendra išvada dažniausiai būna – tai iš tiesų visai kitoks pasaulis su išradingai kuriamomis rašymo taisyklėmis ir formomis.
Vilniaus knygų mugėje vykusiame susitikime su R.Aškinyte rašytoja V. Juknaitė negailėjo pagyrimų – knygos, kurioje taip sprendžiamos šiuolaikinio žmogaus problemos, ji neskaitė ne tik lietuvių, bet ir jokia užsienio kalba. „Lengviausias“ – absoliučiai unikali, į nieką nepanaši knyga, žaidžianti pagal savo komponavimo taisykles“, – sakė V.Juknaitė, knygą apibūdinusi kaip „lengvai sudėtingai parašytą“.
Pradėjęs skaityti „Lengviausią“ skaitytojas iš pradžių gali apsigauti, mat knyga gali pasirodyti linksma ir nerūpestinga. Tačiau tai tik išorė. „Gali skaityti ją ir verstis kūliais. Juokiesi, tačiau paskui supranti, kad verkti reikia dėl to, ką perskaitei. Imi galvoti, ką visas šis žaidimas reiškia? Tai – begalinė gyvenimo baimė, kuri slepiasi po šypsena, – įžvalgomis apie tai, kaip suprato romaną, dalinosi V.Juknaitė. – Šio romano herojai bijo jausti. Jie nežino, kas yra įsipareigojimas“.
R.Aškinytė sakė, kad pagaliau žmonės jau pradeda matyti, jog ši knyga iš tiesų yra liūdna. Kalbėdama apie „Lengviausias“ herojus autorė pasakojo, kad jie pasirenka nesuprasti to, kas vyksta, nes taip yra lengviau. Galų gale, o galbūt tai savotiškai teisingas požiūris, galbūt pagrindinės herojės Blankos siekis nepripažinti, kad jos meilė yra be atsako, padeda jai? „Visos meilės yra laimingos. Jeigu sugebi ja džiaugtis, nesvarbu, kaip ji baigiasi, svarbu, kad buvo“, – sakė R.Aškinytė.
Svarbiausia – forma
R.Aškinytė žinoma ne tik (o gal net reikėtų sakyti ne tiek) kaip grožinės literatūros rašytoja, bet ir kaip etikos ir filosofijos vadovėlių autorė. Ji pripažįsta, kad savo mokslinio bagažo paslėpti negali, o ir nesistengia. Tai matyti iš jos savotiškai konstruojamos romano formos arba kad ir iš romane nuolat pateikiamų mokslinių žinių.
Autorė sako, kad struktūra rašant knygą jai yra svarbiausia – iš pradžių ji sugalvoja būtent būsimojo kūrinio formą ir tik vėliau ant jo dėlioja turinį. Moksliškumo, enciklopedinių žinių pateikimas romane reikalingas atkreipti dėmesį į tai, kad viskas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pradžių. „Kad ir tas pats šerkšnas, jis daug komplikuotesnis, nei atrodo. Ir noriu, kad skaitytojai matytų ne tik šerkšną, o kažką daugiau“, – sakė R.Aškinytė.
Rašo naują romaną
Rašytoja pripažino sulaukianti kritikos dėl romanų kalbos, kuri iš šono gali pasirodyti pernelyg paprasta. Tačiau ji sakė daranti tai sąmoningai. „Aš specialiai rašau „sakė, pasakė“, nors galėčiau nesunkiai surasti sinonimų, nes manau, kad neutrali forma palieka skaitytojui daugiau erdvės pačiam susikurti vaizdą“, – sakė R.Aškinytė.
Ji įsitikinusi, kad ir naujasis romanas sulauks literatūros tyrinėtojų kritikos. Tiesą sakant, sulaukia jos jau ir dabar, nors dar tik yra rašomas. Mat pagrindinis naujos knygos veikėjas yra vyras, tad jau dabar autorė girdi priekaištų, kaip ji gali rašyti iš vyro pozicijos, juk nesupranta, kas tai yra. Tačiau R.Aškinytei tie priekaištai rūpi kuo mažiausiai, mat niekada negalvojo apie jokius literatūrinius pripažinimus. Jai nuostabą kelia ir tai, kad studentai jau rašo magistrinius darbus apie jos knygą. „Kam reikia juos taip kankinti?“ – juodojo humoro, kurio prisodrintas ir „Lengviausias“, susitikimo metu negailėjo autorė.
Ji taip pat perskaitė ir ištrauką iš būsimojo romano. Sprendžiant pagal ją, naujoji R.Aškinytės knyga bent jau stilistiškai turėtų būti panaši į „Lengviausias“. Beje, matyt, ne toks jau ir dažnas atvejis lietuvių literatūroje – pastaroji knyga jau, kaip sakė autorė, beveik išpirkta.
