Peter Englund „Karo liūdesys ir grožis“. Leidykla „Obuolys“.
Tuo metu, kai daugelis istorikų karą analizuoja aprašydami mūšius ir strategijas, paprastus, eilinius žmones palikdami nuošalyje kaip statistikos dalį, švedų tyrinėtojas Peteris Englundas Pirmojo pasaulinio karo istoriją pasakoja 19 tuo metu gyvenusių į karo verpetus įsuktų žmonių lūpomis. Šie žmonės – ne karo vadai ar lyderiai, lėmę mūšių baigtį, jie – tie, kuriuos galėtume pavadinti „eiliniais žmonėmis“, ir būtent jų istorijos geriausiai ir parodo, kuo karas buvo didžiajai daliai gyventojų. Kaip sakė pats P. Englundas, jis norėjo papasakoti ne karo istoriją, o tai, koks tas karas buvo – perteikti žmonių emocijas, jausmus.
Ši knyga – tai kolektyviniai prisiminimai, 19 karo metu gyvenusių žmonių laiškai, dienoraščiai, kiek perdirbti autoriaus. Iš pradžių šios persiklojančios istorijos vis verčia ieškoti knygos pradžioje esančio sąrašo, kuriame surašyta informacija apie visus herojus, tačiau gana greitai herojai tampa nesunkiai atpažįstami.
Šių žmonių pasakojimai surašyti kasdiene kalba, ir tai dar labiau stiprina emocinį poveikį – jie tiesiog sraigtai didžiajame žaidime, kuris – naikinantis ir visiškai beprasmiškas
Knygos herojai – iš įvairių šalių (Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Vengrijos, Rusijos, Venesuelos, JAV, Italijos ir kitų), skirtingų profesijų, kariai ir civiliai, besikaunantys skirtingose pusėse, įvairaus amžiaus, su karu susiduriantys skirtinguose pasaulio kraštuose – Afrikoje, Rusijoje, Balkanuose, Turkijoje ir kitur.
Šių žmonių pasakojimai surašyti kasdiene kalba, ir tai dar labiau stiprina emocinį poveikį – jie tiesiog sraigtai didžiajame žaidime, kuris – naikinantis ir visiškai beprasmiškas. Tiesa, ne visi herojai iš pat pradžių karą suvokia kaip tragediją – kai kurie netgi bando įžvelgti tame teigiamų pusių, tačiau bėgant metams karas žlugdo ir jų iliuzijas. Autorius šioje žanrų ribas kertančioje knygoje meistriškai parodo žmonių nesugebėjimą susivokti, kas vyksta, palaipsninį prisitaikymą prie naujos realybės, daug detalių, smulkmenų puikiai padeda įsivaizduoti tą laikmetį. Kai kurie žmonės miršta (ir nebūtinai fronte, civilių gyvenimas dažnai buvo ne ką mažiau šiurpą keliantis), kai kurie kare demonstruoja pasiaukojimą ir drąsą, kai kurie palūžta. Net ir tokiomis sąlygomis žmonės bando surasti kažkokio grožio, atramos šaltinių, ir knygos pavadinimas labai gerai iliustruoja bendrą aprašomų laikų atmosferą.
Retkarčiais autorius randa vietos ir humorui ar juodai anekdotinėms situacijoms – pavyzdžiui, kai kurie kareiviai karui išvengti pasirinkdavo keistoką būdą – jie stengdavosi užsikrėsti lytiniu būdu plintančiomis ligomis (todėl lytinėmis ligomis sergančių prostitučių paslaugos Paryžiuje buvo brangesnės).
Dažniausiai kalbant apie karo baisumus akcentuojamas Antrasis pasaulinis karas, tačiau autorius įtikinamai parodė, kad Pirmajame pasauliniame kare viskas buvo ne mažiau beviltiškai žiauru ir košmariška. O šie paprasti žmonės buvo aukos, dingstančios istorijoje, nors kiekvienas jų turėjo savo nepaprastą gyvenimą.
Roger Moorhouse „Kariaujantis Berlynas“. Leidykla „Obuolys“.
Panašios kaip ir P. Englundo koncepcijos aprašant karą laikosi britų istorikas Rogeris Moorhouse'as. Tačiau jeigu P.Englundas, pasakodamas apie Pirmąjį pasaulinį karą, stengėsi aprašyti, kaip jautėsi įvairių tautybių, skirtingose vietose tuo metu buvę žmonės, R.Moorehouse'as žvilgsnį nukreipia į vieną tašką – Berlyną Antrojo pasaulinio karo metais.
Knygos įvade autorius rašo, kodėl būtent Berlyną pasirinko savo tyrimų objektu. Tai – viena iš nedaugelio sostinių, tiesiogiai patyrusių Antrojo pasaulio karo siaubą, tai buvo miestas, stovėjęs priekinėse karo erdvės linijose. Kartu tai buvo agresyviausiai ginamas taikinys, o žuvusiųjų čia buvo 200 tūkst. – daugiausia iš visų Vidurio ir Centrinės Europos miestų. Ir nors šis miestas buvo kertinis Antrojo pasaulinio karo istorijoje, iki šiol nėra daug knygų, kuriose būtų tyrinėjamas būtent eilinių žmonių, priverstų gyventi šiame karo siaubiamame mieste, gyvenimas. Anot R.Moorhouse'o, vienas pagrindinių veiksnių buvo tai, kad Trečiojo reicho istoriją tyrinėję mokslininkai daugiausia dėmesio sutelkė į žydų persekiojimą (kuriam ir pats autorius šioje knygoje skiria nemažai vietos), tačiau neretai net nebandoma pažvelgti į to laiko Vokietijos visuomenę kaip į visumą: „Yra gausybė knygų, aiškinančių, kaip valdant naciams buvo žudoma mažuma, tačiau labai reta jų atskleidžia, kaip tuo metu gyveno dauguma“ (p. 17).
R.Moorhouse'as šioje knygoje prikelia gyvenimui karo laikų Berlyną, rodydamas jo milžinišką metamorfozę
R.Moorhouse'as šioje knygoje prikelia gyvenimui karo laikų Berlyną, rodydamas jo milžinišką metamorfozę – nuo gigantiškų planų paversti miestą pasaulio sostine su iki tol niekur nematytais pastatais iki miesto vaiduoklio, siaubiamo rusų kareivių, plešiančių, ką dar galima išplėšti, ir prievartaujančių moteris. Šį planų ir realybės neatitikimą puikiai iliustruoja ir knygoje dvi greta sudėtos nuotraukos – vienoje jų pateiktas Speero planas – Didieji rūmai, turėję užgožti Reichstagą, kitoje – kur kas niūresnė realybė – elegantiškoji Gendearmermarkt aikštės veja, ariama pasėliams. Greitasis karas nepavyko, ir Berlyno gyventojai vietoje žadėto triumfo gavo ilgus baimės, vargo ir mirties metus.
Rašydamas šią knygą istorikas rėmėsi memuarais, istoriniais šaltiniais, dienoraščiais, laiškais, pokalbiais su tuos laikus dar atsimenančiais žmonėmis. Autorius stengiasi aprėpti kaip įmanoma daugiau tų metų Berlyno gyvenimo realijų – pasakoja apie maisto davinius, miestą, paskendusį tamsoje (iš pradžių gyventojams tai atrodė netgi visai linksmu potyriu, tačiau vėliau suklestėjo nusikalstamumas), darbo stovyklas, šaltį ir valdžios propagandą, vaikus, išvežamus į saugesnes vietas iš miesto, terorą ir slapstymąsi bunkeriuose, retkarčiais išvirsdavusį į makabriškus epizodus. Tai buvo miestas, kuriame tvyrojusią atmosferą vienas Berlyne tuo metu dirbęs žurnalistas apibūdino kaip detektyvinį romaną, čia klestėjusi juodoji rinka į nusikalstamumą įtraukė net ir tuos žmones, kurie paprastai laikėsi įstatymų: „Visi esame nusikaltėliai, visi be išimties, o jautriausieji niekada negali džiaugtis ramia sąžine“ (p. 147) Kosmpolitiškasis Berlynas buvo pasipriešinimo Trečiajam reichui židinys, tačiau ir jis buvo palyginus vangus – liudininkai pasakoja, kad eiliniai berlyniečiai nebuvo linkę rizikuoti savo gyvybėmis. Knygoje aprašoma, kaip berlyniečiai slėpė žydus nuo holokausto, tačiau autorius teigia, kad didžioji jų dalis nežinojo tikrojo žudynių masto – apie tai sklandė gandai, tačiau daugelis negalėjo patikėti, kad vyksta tokie žiaurūs dalykai. Vienas tyrinėtojas teigia, kad apie holokaustą žinojo tik apie 28 proc. berlyniečių.
Aprašoma miesto transformacija – kraują stingdanti, o galutiniu pažeminimu tapo rusų armijos įžengimas į miestą. Skaičiai byloja patys už save – Vokietijos sostinės ligoninių paskaičiavimais, 1945 metais išprievartautų moterų skaičius, skirtingais duomenimis, svyruoja nuo 95 tūkst. iki 130 tūkst., tačiau manoma, kad tikrasis skaičius dar didesnis: „Prievartautojams tikdavo visos iš eilės: lytiškai nesubrendusios mergaitės, vienuolės, senolės, nėščios moterys bei kūdikius žindančios moterys“ (p. 512). Kaip prisiminimais dalinosi vienas sovietų karo korespondentas, Raudonoji armija buvo „prievartautojų armija“.
Tai niūrus, depresyvus, įtikinamas pasakojimas, padedantis rasti dar nežinomus Antrojo pasaulinio karo aspektus.
Daugiau apie šioje knygoje pateikiamus faktus galite paskaityti čia.
