Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Besidomintiems Pietų Amerika ar planuojantiems keliones į šį nuostabų žemyną – iš tiesų nemenkas galvosūkis, jeigu norisi išsirinkti tik vieną iš šių trijų pasirodžiusių knygų. Žinoma, geriausias patarimas būtų čiupti jas visas ir, kaip mano atveju, po savaitės, kuomet vos pabaigęs vieną Pietų Amerikos odisėjos aprašymą griebi kitą, o vėliau ir trečiąjį, pasijauti taip, tarsi kuriam laikui persikėlei iš Lietuvos į žemyną, kur žymiai daugiau saulės, chaoso, laimingų žmonių, gamtos stebuklų.
Lyginti visas šias knygas yra labai nedėkingas reikalas. Mat visos jos, nors ir priskirtinos kelionių literatūros žanrui, iš tiesų yra pakankamai skirtingos, žavinčios vis kitais dalykais. Turbūt lengviausia šioje Pietų Amerikos trijulėje būtų išskirti M.Starkaus knygą. Mat tuo metu, kai kitos dvi knygos yra ilgų klajonių po šį žemyną su kuprinėmis ant pečių įspūdžių dėlionės, M.Starkus aprašo kiek kitokį kelionės būdą – kartu su trimis bičiuliais jis Pietų Amerikos kelius bandė senu autobusiuku. Tad ir įspūdžiai dėl tokio kelionės būdo visiškai kitokie – galbūt jo knygoje tos Pietų Amerikos dvasios ir mažiau, tačiau patraukli ji visai kitais dalykais. Tuo metu kitos dvi knygos padeda arčiau prisiliesti prie šio žemyno gamtos, kultūros ir gyvenimo būdo.
Karjeros pertrauka – svajonei įgyvendinti
Klajonės, aprašytos „Pietų Amerika. 394 dienos“ ir „Pietų Amerika. Metai su kuprine Naujojo pasaulio keliais“, prasidėjo panašiai. Tai buvo noras padaryti karjeros pertrauką ir įgyvendinti svajonę – saugų, komfortišką gyvenimą iškeisti į kelią, nuotykius, pažinimą ir savęs išbandymus.
Žydronė rašo net iki šiol negalinti paaiškinti, kodėl kartu su Valdu 15 mėnesių keliui pasirinko Pietų Ameriką („Gal atrodė, kad tai bus tolimiausias kraštas nuo pažįstamos Europos. Kitas Žemės pusrutulis, kita pusiaujo pusė. Kita kalba, kita kultūra. Kiti žmonės. Gal ne taip svarbu buvo, kur traukti. O gal atvirkščiai – į atmintį sugrįžo vaikystėje skaityti romanai apie neįžengiamas Amazonės džiungles, atšiaurius Andų kalnus, dingusius inkų miestus, svilinančią Atakamos dykumą ar nepalaužiamus Kartachenos miesto mūrus...“) Tačiau faktas – Pietų Amerika ją pasiėmė ilgam – grįžusi atgal į Lietuvą ji čia neužsilaikė ir šiuo metu pati organizuoja keliones į šį žemyną.
Po kurio laiko Žydronės ir Valdo kelią pakartojo E.Begdzevičė su A.Bagdzevičium – padarę karjeros pertrauką 394 dienoms leidosi į „pietų amerikietiškus“ nuotykius. Kad keliaus būtent į Pietų Ameriką, jie nusprendė greitai. „Todėl, kad ten Andų kalnai, inkų civilizacijos liekanos, Amazonė, džiunglės, vynas, du vandenynai, Karibų jūra, tango, Patagonija, paplūdimiai, egzotiški gyvūnai, dideli miestai ir daugybė kitų dalykų“.
Abi šios knygos sudėliotos tam tikra dienoraščio forma. Ir abiejų jų turinys kelionėmis besidomintiems žmonėms iš dalies jau gali būti pažįstamas – dienoraštį internete rašė Žydronė ir Valdas, tinklaraštį greitgrisim.lt pildė ir Eglė su Andrium.
Abi šios knygos išleistos gausiai iliustruotos nuotraukomis iš kelionių, puikios poligrafinės kokybės.
Hmm, tarsi knygos-dvynės, sakysite jūs? Ne visai.
Juk kaip netgi tas pats žmogus toje pačioje šalyje kiekvieną kartą sugeba pamatyti vis naujus dalykus, tad ką jau kalbėti apie skirtingus keliautojus. Tiesa, verčiant knygų puslapius galima pastebėti ir tam tikrų sutapimų – įdomu buvo skaityti, kaip tiek Ž.Lukšytė, tiek E.Bagdzevičė su A.Bagdzevičium, kartais atsidūrę tose pačiose vietose, pastebi tuos pačius stebinančius ar žavinčius dalykus (arba, atvirkščiai, tai, kas nuteikia ne itin maloniai – pavyzdžiui, sukčiai Peru pasienyje). Tačiau kažin ar verta čia ir stebėtis, nes ir pats skaitydamas epizodus iš Kolumbijos, ne vienoje vietoje linktelėdavau galvą – taip taip, būtent ir man pačiam panašiai buvo, būtent ir pats tai užfiksavau, spaudžiu ranką. Tiesiog tam tikros vietos turi tam tikrą magnetizmą, kurį nesunku pajausti, arba, atvirkščiai, atstumiančius dalykus, kuriuos prisijaukinti ar į kuriuos nekreipti dėmesio sudėtinga. O kai kuriose vietose keliautojų istorijos netgi iš dalies persipina – Eglė su Andrium aprašo, kaip, lipdami į vieną kalną, paklausė prieš tai čia jau keliavusio Valdo ir Žydronės patarimo, kad nieko nėra nuostabiau, kaip šioje viršūnėje išgerti šalto alaus, tad į kuprinę neužmiršo įsimesti alaus. Toks savotiškas kelioninis intertekstualumas.
Kokia ta argentinietiška mėsa?
Į tai, ką vadintume tinklaraščiu, kelionių „blogu“, pagal struktūrą panašiausia knyga „Pietų Amerika. 394 dienos“. Joje visos kelionės įspūdžiai sudėlioti chronologiškai, fiksuojant konkrečias kelionės dienas. Kartu tai knyga, kurią iš šios trijulės galėčiau pavadinti suteikiančia daugiausia praktinės informacijos besiruošiančiam čia vykti žmogui. Čia yra patarimai tiems, kurie irgi norėtų išsirengti į panašią kelionę, neretai pateikiamos kainos, maršrutai, pastabos, kur ką pirkti ar kur apsistoti. Ne, nepagalvokite, į „Lonely planet“ tipo gidus čia pretenzijų nėra – viskas „perleista per save“, aprašyta gyvai, tiesiog greta asmeninių įspūdžių dar ir suteikiama šiek tiek praktinių dalykų, galinčių padėti daugmaž orientuotis dėliojantis būsimąją kelionę.
Dar vienas dalykas, kuris išskiria šią knygą iš kitų, yra dėmesys maistui ir vynui (keliautojai ne vieną kartą prisipažįsta, kad jie gali nakvoti kokioje pusiau skylėje, tačiau nepataupys maistui). Tad tuos pačius stebuklingosios argentinietiškos mėsos valgymo ypatumus keliautojų pora aprašo tarsi kokiame restoranų ar apsipirkimo turguje gide – kuri jautienos skerdienos dalis geriausia, kiek kainuoja, kaip ji gaminama, kur ir kokią kavą pirkti ar, galų gale, kokie reikalai Pietų Amerikoje su picomis. Žodžiu, džiaugsmas skaitytojui-gurmanui.
Žinoma, kulinariniai atradimai – tik mažoji dalis kelionės po Pietų Ameriką įspūdžių. Kopimas į kalnus, kelionės per džiungles, apsilankymas pas šamanus Amazonės miškuose ir išsivalymo ritualai, paplūdimiai ir didmiesčiai, draugiški žmonės ir vagys, Ekvadore nušvilpę tokius svarbius dalykus, kelionės autobusais, traukiniu ar autostopu – spalvingų įspūdžių čia apstu.
Ko trūko šioje knygoje? Galbūt apibendrinimų, bendros informacijos apie šalis, na, kad ir panašios į tą, kuri yra Ž.Lukšytės knygoje. Žinoma, čia tik mano pastebėjimai, ir kitiems gal tai net neužkliuvo, nes iš dienoraščio to reikalauti kaip ir nereikia.
Kurios valstybės gavo 10 balų?
Ž.Lukšytės knyga papirko pasakojimo stiliumi. Prisodrinta humoro, labai asmeniška, įtraukianti taip, kad nepaisant solidžios apimties (437 puslapiai) sugebėjau perskaityti ją per kelis vakarus. Visai užmiršau, kad šių įspūdžių nuotrupas jau buvau skaitęs internete (tiesa, Žydronė perrašė tuos įspūdžius, čia pateikdama daugiau koncentruotus pasakojimus), taip panirau į smagų nuotykį Pietų Amerikoje – itin linksmą, žavią kelionę (net ir ne itin smagūs epizodai, tarkime, ligos kelyje sugebami pateikti su šypsena ir nuostata, kad netgi blogos patirtys gali tapti visai įdomiais atradimais – požiūris, kuris kelionėse itin pravartus).
Žydronė, skirtingai nuo prieš tai aprašytos knygos autorių, trumpai pristato ir kiekvieną šalį, pateikia įdomius faktus ir duoda savo subjektyvius vertinimus kiekvienai iš jų. 10 balų gavo keturios Pietų Amerikos valstybės – Čilė, Argentina, Peru ir Kolumbija. Besiblaškantiems ties pasirinkimu, į kurią Pietų Amerikos valstybę pirmiausia reikėtų važiuoti, jau neblogos, kad ir subjektyvios, gairės.
Kelionių knygose man visuomet svarbiausia, ar autorius sugeba pasakoti taip, kad prieš akis matytum vietas, kurias aprašo keliautojas. Žydronė tai sugeba puikiai, skaitydamas jautiesi taip, tarsi iš dalies nuotykius patiri ir pats. Autorei svarbios detalės, žmonės, kuriuos sutinka, pasakojimas itin gyvas, o kai kuriuos aprašytus miestus ar vietas perskaitęs šią knygą be jokių abejonių įtraukiau į „būtina pamatyti, pageidautina kuo greičiau“ sąrašą – tarkime, Kusko miestą.
Iš visų šių trijų knygų Žydronės pasakojimo stilius man imponuoja labiausiai.
Kelyje su mašina-veterane
Trečioji knyga, kuri, kaip jau minėjau, gana smarkiai skiriasi nuo kitų dviejų, yra M.Starkaus „Kartą Pietų Amerikoje“. Tai trečioji M.Starkaus knyga, ir manau, kad jis atrado savo nesunkiai atpažįstamą pasakojimo stilių. Jeigu pirmoji jo knyga „Šilko kelias“ atrodė kiek neišbaigta, tarsi bandant sugalvoti, kaip čia reikėtų rašyti, kaip sujungti literatūrinį ir šnekamąjį stilius, antroji „Tuk tuk Indija“ man tapo viena geriausių pastaraisiais metais parašytų kelionių knygų Lietuvoje. Na, taip, nebuvo tai Dianos Mickevičienės „Visos mano Indijos“, kur kelionių įspūdžiai pateikiami kartu su giliomis religinėmis, kultūrinėmis, istorinėmis žiniomis, bet kelionių po Indiją dvasią jis perteikė puikiai, užfiksuodamas momentus, kurie labai gerai charakterizuoja būtent tas aplankytas vietas. Ir, be abejo, pasakojimas buvo labai juokingas.
Tačiau tai buvo Indija, o čia jau Pietų Amerika. Stilius išliko panašus – saviironiškas, linksmas, vietomis net kiek ciniškas pasakojimas apie vyrukų nuotykius staigmenas už kiekvieno kampo pateikiančiame žemyne. Na, ne visai vien tik vyrukų – neužmirškime bene pagrindinės šios kelionės dalyvės – mašinos veteranės, labiau panašios į šaldytuvą, o ne tūkstančius kilometrų galintį įveikti automobilį, netrukus gavusios vardą „Snaigė“. Sugebėjimą gesti, ožiuotis ir visaip kitaip maišyti kelionės planus automobilis pademonstravo su kaupu.
Kaip jau minėjau, Pietų Amerikos šioje knygoje radau kur kas mažiau nei kitose dviejose parašytose knygose. Dažnai ji čia tik kaip veiksmo fonas, ir jeigu norite sužinoti, kokia gi, tarkime, ta Patagonija, knyga tam atsakymo neduos. Tačiau duos linksmą skaitymą apie linksmos kompanijos riedėjimą Pietų Amerikos keliais, įspūdžius iš favelos Rio de Žaneire su „apsipūtusiais“ vietos gangsteriais, pavojingą sustojimą Buenos Airių lūšnyne ar pakliuvimą į potvynio šėlsmą Ekvadore.
Jeigu lyginčiau su „Tuk tuk Indija“, „Kartą Pietų Amerikoje“ pasirodė kiek mažiau įtraukianti. Galbūt ir kultūriniai dalykai čia suvaidino nemažą vaidmenį – visgi Indija dažnai sugeba pateikti kur kas daugiau egzotikos ir netikėtumų nei kur kas europietiškesnė (bent jau kai kurios jos šalys) Pietų Amerika.
Pabudina kelionių kirminą
Žinoma, nemažai kas gali sakyti, kad autoriai knygų formą galėjo pasirinkti ir kitą – dienoraščiai jau skaityti internete, o M.Starkaus nuotykiai matyti televizijos ekrane. Galbūt. Tačiau bent jau man, tiek skaičiusiam tuos dienoraščius, tidk mačiusiam M.Starkaus laidas, skaityti knygas buvo įdomu – dažnai tarsi girdint tai pirmąjį kartą.
Kelionių literatūros žanras Lietuvoje iki šiol yra gana skurdus (nors, atrodytų, turime ir šio žanro lietuviškos klasikos – kad ir Antano Poškos ar Mato Šalčiaus knygas), tad kiekvienos knygos pasirodymą priimu su džiugesiu. Galbūt kol kas tai dar nėra Paul Theroux lygio kelionių aprašymai, tačiau visos šios trys knygos yra gerai surašyti, įdomūs pasakojimai.
O svarbiausias dalykas, kurį jos padaro – atgaivina tą viduje visuomet pasiruošusį prabusti kelionių kirminą, kuris ima graužti reikalaudamas savo naujo įspūdžių patiekalo. Ir Pietų Amerika po šių knygų atrodo kaip puiki naujos kelionės kryptis, o aprašytos istorijos – liudijimas, kad savo svajones, net ir, regis, beprotiškiausias, įgyvendinti visuomet ne tik verta, bet ir būtina.
