Sekite 15min Google
Kur yra riba tarp drovumo ir fobijos? Kiek nerimo turėtume toleruoti? Ką daryti, kad pagaliau liautumės bijoti kitų? Tai knyga visiems, kurie bijo susidurti su kitų žvilgsniais ir vertinimais. Visiems, kurie yra pavargę nuo minties: „Norėjau, bet neišdrįsau.“
Kviečiame skaityti knygos „Kodėl bijome kitų?“ ištrauką:
Kodėl taip sunku pasakyti „ne“?
Įtvirtinti save – tai gebėti apginti savo teises, išsakyti savo norus, poreikius, nuomonę kitų žmonių akivaizdoje. Sunkumai įtvirtinti save dažniausiai susiję su socialinio nerimo reiškiniais, pavyzdžiui, tokiose situacijose: kam nors ko nors nesuteikti, prašyti paskolos arba paslaugos, pareikšti nesutikimą, išsakyti nuomonę grupei žmonių, kurie yra kitos nuomonės, atsakyti į kritiką ir priekaištus, pareikšti pretenziją pardavėjui ir pan.
Baimė prieštarauti, supykdyti, atrodyti arogantiškiems, įskaudinti arba suerzinti mus dažnai pastūmėja atsisakyti veiksmų, kurių imtis visiškai pagrįsta mūsų teisė. Mūsų teisė, bet kartais ir pareiga: gydytojai, kurie privalo pranešti savo pacientams baisias diagnozes, žino, kad šis procesas nelengvas ir net bauginantis. Tokio susilaikymo pagrindas – konflikto baimė, kai atrodo, kad bet kokia įtampa ar nepritarimas gali peraugti į muštynes, ir, žinoma, „kito“ pranašumas, nes jis būtinai daug stipresnis, protingesnis ir apskritai teisesnis.
Kai atrodo, kad visi mus stebi
Kartais mes būgštaujame, kad pašnekovai gali mus skaityti kaip atverstą knygą; kad jie gali įžvelgti mūsų slapčiausius jausmus, mintis, ketinimus – iš čia baimė prieiti prie patikusio žmogaus tikintis jam irgi patikti, o kartais tiesiog gatvėje paprašyti jo kontaktų. Tada situacija šiek tiek panaši į vaikų ar paauglių, kurie nugvelbė saldainį ar žaisliuką: kai tik pavogtas daiktas atsiduria kišenėje, jiems atrodo, kad visi į juos nukreipti žvilgsniai reiškia nepritarimą arba įžvelgia jų sutrikimą ir permato šelmystę. Tada žmonės išsigąsta, kad bus demaskuoti ir nuvils aplinkinius atskleidę savo tikrąją prigimtį, tikrąją vertę. Šios baimės, priklausomai nuo situacijos, apima tris aspektus: baimę atskleisti savo trūkumus, baimę atskleisti gėdingą paslaptį, baimę atskleisti socialinį nukrypimą.
Baimė, kad kiti pastebės jų trūkumus, labai dažna tarp socialiai nerimastingų žmonių: jiems neva stinga intelekto, kultūros, įdomių dalykų, kuriais būtų galima pasidalyti pokalbio metu, laisvumo ir natūralumo. Kartais ir kai kurios paslaptys mums kelia diskomforto jausmą. O dėl baimės pasirodyti nenormaliems kiek artimiau bendraujant su kitais, tai ji dažnai susijusi su būgštavimu, kad mūsų sumišimas bus pašnekovo pastebėtas ir palaikytas „keistu elgesiu“.
Kai nerimauja ne tik mintys, bet ir kūnas
Simptomai, kuriuos jaučia baimę išgyvenantys žmonės, labai įvairūs. Tyrėjai sudarė jų sąrašą remdamiesi žmonių, kankinamų stipraus socialinio nerimo, apklausomis, kuriose pagal dažnumą išvardyti simptomai (raskite savuosius!): širdies plakimas, drebulys, prakaitavimas, raumenų įtampa, skrandžio spazmai, burnos ir gerklės džiūvimas, karščio ir šalčio pojūčių kaita, raudonavimas, galvos skausmai, galvos veržimo, svaigimo pojūtis. Ir tai dar ne viskas!
Tad nestebina, kad nemažai socialinį nerimą išgyvenančių žmonių įsitikinę, jog jų problema yra fizinio pobūdžio. Jie kreipiasi į gydytojus, daro kraujo tyrimus, elektrokardiogramas, įvairias rentgenogramas, bando vaistus, tačiau be menkiausio rezultato.
Daugelis žmonių net nepagalvoja, jog šios savijautos kilmė – emocinė. Tarkime, pakartotiniai paraudimai dažnai interpretuojami kaip somatinės ligos požymis, ir dauguma mūsų pacientų dėl šio simptomo, kuris iš tiesų yra emocinis, pirmiausia kreipiasi į odos, hormonų ar širdies ir kraujagyslių ligų specialistus.
Ar socialinį nerimą galime įveikti?
Socialinis nerimas yra natūrali žmogaus gyvenimo dalis, tačiau svarbu suprasti, kada jis tampa problema, kuriai verta ieškoti pagalbos. Sunkumai, susiję su socialinio nerimo būsena, rodos, yra neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis. Mes visi turime užmegzti santykius su kitais žmonėmis, nes tam tikra prasme priklausome nuo jų, bet taip pat turime įtvirtinti savo individualumą, vadinasi, ir stoti į akistatą su kitais. Kiekvienam tenka laviruoti tarp šių dviejų apribojimų, kurie yra pats egzistencijos pagrindas. Tokiu atveju gydytojas gali duoti patarimų, bet čia nėra nieko, kas būtų „mediciniška“. Bent jau daugeliui iš mūsų.
Tikrasis klausimas ne tas, ar reikia gydyti, o tas – kada pradėti teikti pagalbą. Kokio sunkumo, diskomforto ar kančios lygio sutrikimą reikėtų siūlyti ar sutikti gydyti? Sprendimą lengviausia priimti tik kraštutiniais atvejais: nežymiai susinervinančio oratoriaus, kuris apskritai jaučiasi kaip žuvis vandenyje ir nerimas jį apima tik kelias akimirkas prieš sakant kalbą, akivaizdu, nereikia gydyti; socialinė fobija, kuri trukdo žmogui išeiti iš namų ar net naudotis telefonu – priešingai – turi būti gydoma. O kas yra tarp šių dviejų kraštutinumų? Ar reikia gydyti drovų žmogų, kuris nuolat patiria nesėkmes meilės ir profesinėje srityse? O vienišą žmogų, kuris neturi pažįstamų nei draugų, gyvena nykų gyvenimą ir pasigeria, kai vyresnioji sesuo jį pakviečia vakarieniauti su nepažįstamais žmonėmis?
Kodėl svarbu suprasti savo baimę?
Pirmasis žingsnis įveikiant socialinį nerimą – jį suprasti. Šios mūsų knygos tikslas – kilstelėti neišmanymo uždangą ir parodyti po įvairiomis kaukėmis slypinčią baimę, jaučiamą kitiems žmonėms. Perprasti savo sutrikimą, suvokti jo vidinius mechanizmus – tai jau reiškia nebebūti visiška jo auka. Žinoti apie veiksmingas terapines strategijas, kurias taiko specialistai, reiškia pradėti geriau jį valdyti. Priimti sprendimą atsikratyti savo nerimo ir tarpasmeninių santykių sunkumų reiškia pagaliau atsiverti prasmingesniam gyvenimui.
Ką galima daryti jau dabar?
Nerimo įveikimas prasideda ne nuo didelių pokyčių, o nuo mažų žingsnelių. Vienas jų – ekspozicijos principas. Socialiai nerimastingiems žmonėms būdinga nuolat norėti pabėgti, pasitraukti į savo vienišą pasaulėlį. Taip jie apmalšina nerimą, o tai netrukus tampa natūraliu refleksu.
Vienas iš pirmųjų žingsnių norint išspręsti šią problemą – palaipsniui priprasti prie gąsdinančių situacijų. Beje, dauguma pagerėjimo atvejų, kai apsieita be terapijos, kaip tik ir susiję su aplinkybėmis, kurios, kaip sakoma, paskubino įvykių eigą. Tai tinka daugumai vaikų: jeigu tėvai jų neizoliuoja ir leidžia gyventi atvirą gyvenimą, kuriame vis daugėja susitikimų ir išsiskyrimų, socialinis nerimas, kuris yra normalus jų raidai nuo aštunto mėnesio iki dvejų metų, išnyksta.
Tokiems procesams palengvinti yra labai paprastų technikų, vadinamų ekspozicijos metodais. Ekspozicijos principas yra toks: kol mes ko nors vengiame, mes negalime nebijoti („jei nebūčiau vengęs, būtų įvykusi katastrofa“). Ydingas ratas vienodas visoms fobijoms: kuo labiau bijome, tuo labiau vengiame, o kuo labiau vengiame, tuo labiau bijome... Jeigu, priešingai, susiduriame – pagal gerai žinomas elgesio terapeutų taisykles – su tuo, ko bijome, galiausiai visada – visada! – nerimas sumažėja.
