Sekite 15min Google
Į diskusijos moderatoriaus Ryčio Zemkausko klausimą, ar mes turime kulinarinę diplomatiją, keliautoja, profesionali virtuvės šefė, knygų autorė Nida Degutienė atsakė, kad „galime ją turėti, bet reikėtų atlikti daug namų darbų, kad ji būtų paruošta tinkamai komunikacijai, tam, jog galėtume kulinarinę diplomatiją panaudoti savo tikslais“. Kitas renginio dalyvis – profesorius, paveldo tyrinėtojas Rimvydas Laužikas sakė, kad kalbėti apie savo nacionalinę virtuvę būtina: „Nes jei nepapasakosime mes, už mus papasakos kiti“.
Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse, ypač anglakalbėje aplinkoje, kalbant apie mūsų regiono virtuvę įsigalėjusi rusiška terminologija, ir, anot profesoriaus, būtų gerai, kad tie patiekalai būtų vadinami bent jau lenkiškais pavadinimais.
„Be abejo, laimėtume, jei nežiūrėtume ekskliuzyviai“, – į klausimą, ar pristatant kulinarinį paveldą vertėtų jungtis su kitomis šalimis, neieškoti unikalumo, o kaip tik – siekti bendrysčių, atsakė R.Laužikas.
Lietuviškais laikomi patiekalai – ir kitose šalyse
Diskusijoje apie maistą dažnai kalbama apie tai, ką galėtume laikyti lietuviška virtuve, nacionaliniais patiekalais. Tačiau R.Laužikas sako, kad tai, jog kai kurie mūsų patiekalai yra tradiciniai, atkeliavę iš senų laikų, nereiškia, kad jie nėra būdingi ir kitų šalių virtuvėms – Lietuva, kaip ir kitos šalys, įvairiais ryšiais susijusios su kitais regionais ir kitomis šalimis.
Tačiau, anot jo, tai kaip tik sukuria naujas galimybes pažinti kitas šalis ir jų virtuvę, atrasti tai, kad nacionaliniais pas mus laikomi patiekalai kitais pavadinimais, variacijomis yra ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, Graikijoje galima rasti balandėlių atitikmenį.
N.Degutienė pasakojo savo įspūdžius apie tai, kaip ji pristatė savo knygą apie Izraelio virtuvę Pietų Afrikoje, kur gausi litvakų bendruomenė. Atvykus į knygos pristatymą svečiai buvo vaišinami tuo, kas dažna ir lietuviškoje virtuvėje – prie tauresnio gėrimo buvo pateikiami bulviniai blynai, o vėliau – ir šaltibarščiai. O štai jų skonis N.Degutienę nustebino: „Paragavau tų šaltibarščių ir negalėjau valgyti, – tokie jie buvo neskanūs“. Vėliau paaiškėjo, kad šaltibarščiai buvo gaminami pagal senąjį receptą – burokėlių rasalas užbalinamas grietine. Tuo tarpu litvakai, pripratę prie tokios šaltibarščių variacijos, atvykę į Lietuvą ir paragavę mūsiškių šaltibarščių, sakė, kad jiems ši versija neskani. „Jie užkonservuoja mūsų senąsias tradicijas“, – apie tai, kaip išvykusieji iš Lietuvos neretai išlaiko senąsias maisto gaminimo tradicijas, pasakojo pokalbio dalyviai.
Ir pačioje Lietuvoje keičiasi tų pačių patiekalų receptai. Anot R.Laužiko, nematerialusis paveldas nuolatos kinta ir autentiškiausia forma yra ne ta, kuri yra užrašyta, tarkime, XIX amžiuje, o ta, kuri yra dabar. Be to, nėra ir vieno „teisingo“ recepto.
Keičiasi ir tai, kas dabar atrodo natūralia lietuviškos virtuvės dalimi. Pavyzdžiui, jei dabar, cituojant N.Degutienę, iš dvylikos Kūčių patiekalų yra silkė, tai, anot R.Laužiko, prieš Pirmąjį pasaulinį karą tai Kūčių metu būtų visiškai neįprastas receptas.
Dabar kariuomenei, įvairioms su ja susijusioms organizacijoms gaminant maistą dažnai renkamasi grikių košė. Tačiau, anot R.Laužiko, grikių košės paplitimas kariuomenėje atėjo iš sovietinių laikų, o tarpukario Lietuvoje tai buvo kopūstai su lašiniais.
Džiaugiasi dėl šaltibarščių pasirinkimo
N.Degutienė pasakojo, kad lietuvišką virtuvę ji pristato ir būdama užsienyje, ir tai neretai kitiems tampa atradimu. Pavyzdžiui, gyvendama Australijoje ji paruošė lietuviškus patiekalus, ir vakarienėje dalyvavusios arabės pirmą kartą sužinojo, kad iš burokėlių galima virti karštą sriubą (buvo gaminami barščiai), o kanadietė suprato, kodėl keturkampėje tarkoje yra pats smulkiausias smulkintuvas (buvo gaminami cepelinai).
Gyvendama ten ji nusprendė ir atgaivinti prisiminimus apie lietuvišką virtuvę – patiekalus, kuriuos gamino jos mama, o ši perėmė tai iš savo mamos. Tuo metu nebuvo daug produktų, tačiau jos eksperimentuodavo ir būdavo skanu. „Tai buvo noras sugrįžti į paprastą virtuvę“, – sakė ji, ir šie receptai atsidūrė kol kas naujausioje jos knygoje.
Paklausta, ko ji pasigenda atvykusi į Lietuvą, N.Degutienė sakė, kad pasaulio virtuvės – restoranų, gaminančių įvairių šalių patiekalus. Taip pat, kai būdama Lenkijoje pamatė, kaip ten eksperimentuojama su tradicine virtuve, jai kilo pavydas. To ji norėtų ir Lietuvoje – kad švęstume lietuvišką virtuvę, jungdami ją su kitų šalių virtuvėmis: „Kad to maisto kultūros ir džiaugsmo maistu būtų daug daugiau“. Kita vertus, ji džiaugiasi, kad į Lietuvą pagaliau atėjo „Michelin“ ir kad pagaliau Lietuvos šefai turi daugiau dėl ko stengtis.
Tačiau visgi, kas yra tie lietuviški pateikalai, kuriuos galima būtų pristatyti užsieniečiui? R.Laužikas sakė, kad jų yra tiek daug, jog galima būtų sudaryti bent kelis meniu: baltas sūris, medus, agurkas su medumi, rūkyti mėsos gaminiai (tarp jų – ir skilandis), kimšta lydeka, silkė, šaltibarščiai, zrasai, virtinukai, gira ( ypač obuolių gira), midus, alus, šimtalapis. Žinoma, nepamirštant ir grybų.
R.Laužikas džiaugiasi ir tuo, kad būtent šaltibarščiai pasirenkami pristatyti Lietuvą, vyksta jų festivalis. Jis sakė, kad tai patiekalas, turintis gilias tradicijas – pirmą kartą paminėtas K.Donelaičio „Metuose“, nuo XIX a. šaltibarščiai siejami su lietuviškumu.
