Į knygą „Lapai iš dienoraščio“ sugulė įvairių metų eilėraščiai, parašyti daugiausia gimtinėje Joniškio rajone. Artumas su gamta nuolat pabrėžiamas – žolės veržiasi per slenkstį vidun, įvairiaspalvė augmenija rezonuoja kintančias nuotaikas, mistiški kraštovaizdžiai priartina dangaus šviesulius, ypatingą mėlį, auksinę saulės šviesą, o vibruojantis vasaros oras sukelia ekstazę. Eilėraščių vaizdai dėliojasi kaip paveiksluose – spalvų štrichai, akcentai, kontrastai jungiasi į visumą, perteikia emocijas.
J.Skablauskaitė įsigyvenusi į gimtinę, bet ji – ne realistė, nefiksuoja giminės istorijų (ankstyva tėvo žūtis nužymėta tik užuominomis), o susitelkia ties emociniais ryšiais, vietovės atmosfera. Pirkios, sodo, Joniškio detalės įkomponuojamos į vizionieriškus paveikslus. Vakarais vienkiemyje vienai baugu, vaidenasi kvazimodiški pabaisėliai, šmėklos, vėlės. Dūlanti troba primena apie giminės išnykimą, visa ko laikinumą, minoriškos nuotaikos užtamsina peizažus.
J.Skablauskaitė ir į XXI amžių atsinešė romantikų pamėgtas šviesos-tamsos, laisvės-apribojimų, grožio-bjaurumo, aristokratizmo-skurdo opozicijas. Lokalūs išgyvenimai suausti su mitinėmis, kultūrinėmis asociacijomis (pvz., minima V.Borisovo-Muratovo paveikslų atmosfera). Eilėraščiuose išdidinta moters figūra, rengiama ir puošniomis aksomo, brokato sukniomis, ir kaliausės skudurais, kuriami skirtingi vaidmenys: moteris-plaštakė, laukiančioji, saracėniškoji, odaliska, kerštautoja, laisvūnė...
Eilėraščiuose ryškiau nei prozos tomuose atsiskleidžia Jolitos Skablauskaitės (1950–2018) išgyvenimai, šviesių paukščių naktyje leitmotyvas. Savąją „ars poetiką“ ji nusakė sodininkės įvaizdžiu: kaip inspektuose puoselėja daigus, lygiai taip augina kūrinių personažus, rūpinasi „įkvėpti gyvybę“, „išdalyti kiekvienam po dalį savęs“. Rankraščiai dūla, bet išsaugo „pirmovinę“, autentišką dvasią.
Knygos „Lapai iš dienoraščio“ sudarytoja Janina Riškutė, dailininkė Deimantė Rybakovienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
