Knygoje „Ledi Afrika“ pasakojama drąsios, laisvos, pašėlusios, charizmatiškos Beryl Markham – vienos pirmųjų moterų lakūnių pasaulyje gyvenimo istorija. Romanas vos pasirodęs tapo „New York Times“ bestseleriu ir jau išverstas į 25 kalbas.
Praeito šimtmečio pradžioje Beryl šeima persikraustė iš Anglijos į Keniją. 1933-iaisiais Beryl Markham tapo pirmąja moterimi Afrikoje, gavusia piloto licenciją. Daugelį metų ji skraidė Afrikoje atlikdama gelbėjimo misijas, savarankiškai tyrė neištirtas teritorijas. 1936-aisiais ji pirmoji tarp moterų ryžosi transatlantiniam skrydžiui. Be to, B.Markham buvo ir pirmąja moterimi Kenijoje, gavusia jojimo mokytojos licenciją. 1942-aisiais ji išleido savo prisiminimų knygą „Į Vakarus su naktimi“ („West With the Night“).
Charizmatiškoji knygos herojė buvo garsiosios rašytojos Karen Blixen bičiulė ir varžovė, meilės trikampio herojė. Jos laisvės troškimas grūmėsi su aistra vyrui ir aistra skraidyti. Tai moteris, kuria neįmanoma nesižavėti, kurios neįmanoma pamiršti.
Rašytoją Paulą McLain kalbina „Longitude“ tinklaraštis – apie tikrus faktus ir fikciją, apie įkvėpimą ir literatūrinius išbandymus.
– Priklausydama visuomenės elitui, Beryl Markham bendravo su daugybe žymių istorinių asmenybių, tarp jų rašytoja Karen Blixen (Isak Dinesen) ir Denys’iu Finchu Hattonu. Kuris iš personažų jums įdomiausias, apie kurį labiausiai patiko rašyti?
– Įdomiausia šioje kompanijoje man buvo Karen Blixen – ypač dėl to, kad sudėtingas jos charakteris man tapo tikra staigmena ir kartu išbandymu, mėginant jį atskleisti. Ji taip drąsiai ir atkakliai grūmėsi dėl savo žemės ir kavos plantacijos, taip atsidavusi rūpinosi vietiniais gyventojais, ir podraug buvo tokia trapi ir nesaugi meilės reikaluose. Jos ryšys su Beryl buvo intriguojantis ir... motiniškas, bet galiausiai virto konkurencija. Kadaise dėsčiau literatūrą, tad moku atmintinai ištisas Blixen romano „Iš Afrikos“ ištraukas, tačiau nedaug žinojau apie asmeninį rašytojos gyvenimą. Skaitant jos laiškus, man tarsi akys atsivėrė – jie atskleidė ją, jos charakterį. Įdėjo žodžius jai į lūpas, kai kūriau dialogus. Tai labai intymus išgyvenimas, kai pažįsti istorinę asmenybę štai tokiu būdu. Karen Bliksen ir Berilė Markam yra dvi iš labiausiai nepamirštamų moterų istorijoje. Tiesiog neįtikėtina buvo surengti jų akistatą ir rašyti apie tai, ką jos galėjo viena kitai pasakyti.
– Kas jus įkvėpė papasakoti Beryl Markham istoriją? Ar rinkdama medžiagą jutote artimą ryšį kitoms knygos figūroms?
Karen Blixen ir Beryl Markham yra dvi iš labiausiai nepamirštamų moterų istorijoje.
– Pajutau įkvėpimą rašyti apie ją perskaičusi knygą „Į Vakarus su naktimi“ („West with the Night“) ir ėmiau stebėtis, kaip nutiko, kad aš iki tol nieko nežinojau apie Beryl Markham. Ji buvo tokia nepaprasta moteris, tiek daug visko patyrusi, šviesmečiais pranokusi savo gyvenamą epochą, ir kartu tarsi ištrinta iš istorijos vadovėlių. Nors man niekada nešovė į galvą pasakoti apie tas vietas ir laikus kieno nors kito akimis, iš karto pamilau daugybę personažų. D. Finchas Hattonas (savaime aišku!) ir Karen Blixen mane tiesiog pakerėjo…. Jų nesitaikstymas su galiojančiomis taisyklėmis, meilė grožiui ir menui, jų sukurta kultūros salelė laukinės dykumos apsuptyje. Berkeley’s Cole’as ir Delamere’as mane irgi pavergė. Net keista. Aš tiek daug kartų mačiau filmą „Iš Afrikos“, kad rašydama apie Karen Blixen, turėjau sąmoningai išstumti iš galvos Meryl Streep, o kurdama Fincho Hattono personažą lygiai tą patį turėjau padaryti su Robertu Redfordu, tačiau Michaelas Kitchenas, kuris kaip nuostabiai suvaidino Berkeley Cole’ą, niekaip nenorėjo pasitraukti. Kiekviename epizode, kuriame pasirodo Cole’as, matau šio aktoriaus veidą ir girdžiu jo balsą.
– Rašyti istorinę grožinę literatūrą yra nemenkas išbandymas. Kokių laikėtės taisyklių dėl faktų tikslumo ir kur leisdavote sau nukrypti į laisvesnes interpretacijas? Kaip užtikrinote, kad dialogai atitiktų vaizduojamus laikus?
– Didžiausias išmėginimas rašant tokius romanus yra tas, kad turimi istoriniai faktai diktuoja įvykių seką. Kiti rašytojai turi savas taisykles, bet aš neišgalvoju įvykių savo personažams ir nekuriu prasimanytų personažų, kurie su jais bendrautų. Aš imu surinktą medžiagą, savotišką gyvenimo žaliavą, ir joje ieškau istorijos, kurią norėčiau papasakoti. Beryl nugyveno aštuoniasdešimt trejus metus… Gal kitas rašytojas rinktųsi kitokį skerspjūvį, toną, poziciją, temą. Rašymas apie realiai gyvenusius žmones uždeda tam tikrą atsakomybę, ar bent jau man taip atrodo. Prisimenu, kaip aiškiai tą suvokiau, rašydama apie Hadley Richardson („Paryžiaus žmona“, – red. past.), kai nusprendžiau nelaužyti jos ir nekeisti, kad papasakočiau pikantiškesnę istoriją, bet tiesiog parodyti tokią, kokią pati sau atradau, kad ir kas būtų, o po to, kaip sakoma, jau tegu skiedros lekia. Kalbant apie dialogus, manau, kad „Paryžiaus žmonos“ rašymas mane savotiškai ištreniravo tiksliai vaizduoti šį laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų. Aš ir pati labai mėgstu šį laikotarpį, jaučiuosi jam artima. O kur prašaudavau pro šalį, viską sutvarkydavo mano nuostabioji redaktorė Susanna Porter iš „Ballantine“ leidyklos.
– Dabar, kai parašėte apie Beryl Markham ir apie Hadley Richardson, ką darysite toliau?
– Turiu keletą minčių dar vienam istoriniam romanui, bet nežinau, kas iš to išeis, kol nepradėsiu rašyti ir neįsitikinsiu, ar galiu „prakalbinti“ surinktą medžiagą. Man tikroji knygos energija – jos širdis – atsiskleidžia tada, kai prisirišu prie kurio nors konkretaus balso ar pozicijos. Kai tai įvyksta ir kai mano vaizduotė ima veikti, tada viskas vyksta be klaidų.
Labai mėgstų šį žanrą – ir nors prieš dvidešimt metų, kai ėmiausi rimtai rašyti, nė neįsivaizdavau, kad susiklostys būtent taip, įdomių asmenybių, ypač originalių moterų, gyvenimo inscenizavimas man yra vienas maloniausių užsiėmimų. Aš aprašau tam tikrą istorijos „gabalėlį“, atsidūrusį šešėlyje, aprašau gyvenimą nepelnytai pamirštos asmenybės gyvenimą. O jei mainais už tokį malonumą man pavyksta sukurti gerą, įtikinamą pasakojimą, kažin, ar galėčiau tikėtis ko nors daugiau.
Parengė Rūta Tumėnaitė
