Paklaustas, kaip keitėsi jo kūryba ir viešoji laikysena, poetas svarsto: „Čia reikėtų aprėpti kokius dvidešimt metų… Poezijoje, manau, atsirado mažiau konstrukcijos ir akivaizdžių literatūrinių įtakų, daugiau ir teksto, ir formos laisvumo. Laikysenoje – daugiau viešumo. Įgijau tam tikrą statusą, turiu įdirbį socialiniuose tinkluose, atsirado didesnis matomumas. Tai turbūt ir yra didžiausias pokytis.“
Naujausioje M.Buroko poezijos knygoje „Seismografas“ jaučiamas posūkis į poetinę prozą, kurią jis pats apibūdina taip: „Šitą knygą bandžiau rašyti sąmoningai – ne taip, kai surenki pavienius eilėraščius į knygą. Pasirinkau formą – ritminę poeziją proza – ir stengiausi jos laikytis visoje knygoje. Temas irgi dėliojau apgalvotai: psichogeografija, Vilnius kaip mąstymo būdas ar aplinka, kuri tave keičia ir kurią tu keiti rašydamas. Taip pat pasaulio įvykiai, nerimą keliantys pokyčiai, jų nuojauta. Ir, žinoma, Ukraina, su kuria esu artimai susijęs ir kaip vertėjas, ir kaip vienas iš pagalbos Ukrainai fondo narių.“
Plėtodamas psichogeografijos temą, autorius pasakoja: „Visas gyvenimas praėjo Vilniaus pakraščiuose. Užaugau Žemuosiuose Paneriuose, sovietmečiu tai buvo gana rūsti industrinė vieta, darbininkų rajonas. Mokiausi vadinamojoje Krasnuchoje, dabartiniame Savanorių prospekte. Vėliau persikėlėme į Pilaitę – į dar vieną ekstremalų pakraštį.
Dabar gyvenu Naujininkuose. Juos vadinti pakraščiu būtų drąsu – iki Aušros vartų pėsčiomis dešimt minučių. Bet rajonas geografiškai atskirtas nuo pagrindinio Vilniaus korpuso. Man labai įdomu, kaip miestas atkariauja erdves iš aplinkos, kaip sugyvena įvairūs sluoksniai – socialiniai, istoriniai, architektūriniai. Naujininkuose jų daugybė: mediniai namukai, lūšnelės, daugiabučiai, nauji stikliniai namai, tarpukario statiniai.
Viename tokiame, pastatytame 1930 m., ir gyvename. Pasirodo, ten buvo dvarelis – buvę savininkai iki šiol kartą per metus atvažiuoja pasižiūrėti, ar dvarelis dar stovi. Jokių pretenzijų nereiškia, tiesiog apeina, pasižiūri, pasisveikina.“
Marius apie savo gyvenamo rajono įvairovę teigia: „Naujininkuose yra tiek kapinių… Naujininkai – rajonas, kur gyveni per kelias minutes nuo visko, kas gali ištikti žmogų: yra gimdymo namai, kalėjimas, pabėgėlių stovykla, dvejos kapinės, cerkvė, oro uostas, stotis. Gyvenimo lūžių koncentratas. Matai tas institucijas fiziškai. Tai veikia: gyvenimo santrauka čia tiesiog matoma aiškiau. Ir reljefas… Negalėčiau gyventi plokščiame mieste. Kopenhagoje galvojau: gražu, viskas tvarkinga, bet kažin kas pasąmoningai erzina. Išėjęs į platesnį prospektą supratau: miestas – kaip blynas. Perspektyvos be kalvelių man svetimos. Esu ne lygumų žmogus.“
Poetas praskleidžia savo rašymo virtuvę: „Rašau retai, tad man reikia nemažai laiko. Būna įvairiai: kartais tekstą parašai vienu prisėdimu ir tik minimaliai pataisai. Kartais nešiojiesi dvi tris eilutes, kurios niekaip neprasitęsia, ir tik po pusmečio, metų ar kelerių jos atranda formą. Kitus tekstus perrašai iš naujo arba iš kelių padarai vieną. Atrodo, rašai tris skirtingus eilėraščius, o paskui pamatai, kad tas pats, tik reikia perdėlioti, ir viskas logiškai sukimba. Nežinau, kaip paaiškinti, bet taip būna, ir tikriausiai ne man vienam. Neparašytų tekstų nėra labai daug, nes pradėjęs gana greitai pamatai, ar tekstas gyvens, ar ne.“
Kalbėdamas apie teksto formą ir jos poveikį skaitytojui, Marius akcentuoja, kad poezija neturėtų būti pernelyg nugludinta: „Tekstas neturėtų būti glotnus – jis turėtų užkabinti už megztinio rankovės ir ištraukti siūlą. Glotnūs, abstraktūs tekstai dažniausiai tiesiog nurieda nuo stalo, ir juos pamiršti. O aš norėčiau, kad tekstas įsikabintų skaitytojuje ir truputį jį paklibintų. Jei pavyksta – labai džiugu. Pati šių tekstų forma, ypač skaitytojui, kuris mažiau skaito poeziją, gali būti neįprasta, nes poezija proza yra kitokia: skaitydamas turi išsaugoti ritmą, kitaip tekstas subyra.“
Tęsdamas mintį apie kūrybos procesą, pašnekovas atkreipia dėmesį į vertimų poveikį savo tekstams: „Netiesiogiai jie tikrai veikia – galų gale prapleti žodyną, kai kurios temos nusėda mintyse ir visai netikėtai gali iškilti tekste. Sąmoningai tų įtakų neseku ir specialiai nebandau jų įdėti į eilėraštį, bet rašant jos vis tiek susidėlioja: kiek esi pasiėmęs, tiek gali ir atiduoti. Ir negrožinė literatūra, ir proza, ir poezija vienaip ar kitaip daro įtaką mano kūrybai.
Kai išmoksti su ta įtaka tvarkytis, kad ji nekyšotų lyg kaulai iš teksto, viskas tampa lengviau. To reikia išmokti: rašant pirmuosius eilėraščius ar prozą, įtaka, kurią nori perteikti, dažnai labai matosi, nes dar nemoki jos paslėpti. Sakoma, rašytojai nesiskolina, o vagia, bet ir vogti reikia mokėti. Kad jei jau pagautų, būtų aišku, kad pavogei teisingai, kaip Robinas Hudas.“
Kalbėdamas apie savo santykį su literatūra ir dalijimąsi knygomis, M.Burokas pabrėžia, kad tai yra gyvenimo, o ne darbo dalis: „Man labai patinka dalintis, ypač kai randi kokį gerą autorių sau ir galvoji, kad „vaaa, čia, čia“, ir supranti, kad vienam ar kitam žmogui tai gali būti įdomu ir praversti. Pasiūlyti kam nors – labai smagu, ypač jeigu žmogus iš to dar kažko pasisemia.
Dirbdamas organizacijos „UNESCO literatūros miesto“ patalpose, sunešiau daugybę knygų į bibliotekėlę, kurioje guli poezija įvairiomis kalbomis: ukrainiečių, baltarusių, anglų. Žmonės dažnai naudojasi nedrąsiai, jie galėtų drąsiau imti knygas. Tik reikia užsirašyti ant popieriuko, kad žinočiau, kas ką pasiėmė, ir galėčiau vėliau susigrąžinti. Tai vienas dalykas.
Dalinuosi tuo, kas man patinka, ir versdamas. Stengiuosi neversti man nepatinkančių knygų. Kad didesnė dalis verčiamų tekstų būtų mieli skaitytojui, o mažesnė – skirtų pragyventi. Kol kas man tai pavyksta.“
Viso pokalbio „Naujininkai – rajonas, kur gyveni per kelias minutes nuo visko, kas gali ištikti žmogų“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“.
