-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Menas peržengti identiteto ir atminties ribas

Nusprendęs rašyti apie šią knygą, „The Arta of Identity and Memory: Toward a Cultural History of the Two World Wars in Lithuania“, net nenujaučiau, kad galiu tapti naujo leidybinio projekto, galbūt netgi tam tikro lūžinio reiškinio lietuviškoje akademinėje kultūroje pribuvėju.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos nuotr.

Mat leidinys, apie kurį netrukus kalbėsime, yra pirmas Bostone įsikūrusios leidyklos Academic Studies Press naujos serijos, skirtos lituanistikos studijoms pristatyti, produktas. Sprendžiant iš leidėjo publikuotų knygų sąrašo, atrodo, kad nepilną dešimtmetį gyvuojanti leidykla jau sugebėjo įsitvirtinti tarptautinėje akademinėje erdvėje kaip pakankamai stiprus žaidėjas, su specializacija žydų ir slavų studijų lauke. Todėl nepaisant keistai galinčios atrodyti serijos pastogės – nieko nepadarysi, tokia jau ta XXI a. pradžios globalios humanitarikos konjunktūra, – turime pasidžiaugti, kad Lietuvos humanitarai, kuriems vis priekaištaujama dėl tarptautiškumo stygiaus, įgyja dar vieną solidžią platformą savo tyrimų sklaidai pasaulyje. Belieka palinkėti serijos redakcinei kolegijai, kad daug žadanti pradžia pavirstų sėkmingu ilgalaikiu projektu, kuris ne tik atveria duris į vis dar menkai žinomą lituanistikos pasaulį, bet ir skatina pasitempti tyrėjus Lietuvoje.

Lietuvos humanitarai, kuriems vis priekaištaujama dėl tarptautiškumo stygiaus, įgyja dar vieną solidžią platformą savo tyrimų sklaidai pasaulyje.

O pasitempti norint patekti į redakcijos leidybinį portfelį, atrodo, tikrai reikės, nes su pirmąja serijos knyga kokybės kartelė yra iškelta gana aukštai. Be to, iš pat pradžių reikia pabrėžti, kad dauguma į rinkinį sudėtų tekstų bus naujiena ne tik užsienio, bet ir Lietuvos skaitytojams, nes tai nėra, kaip įprastai tokiais atvejais būna, anksčiau lietuviškai publikuotų tekstų adaptuoti vertimai, o originalūs konkrečiai šiai knygai parengti straipsniai (išskyrus Agnės Narušytės rašinį apie Kęstučio Grigaliūno Mirties dienoraščių skaitymo strategijas). Knygos įvade jos sudarytojos labai tiksliai išvardija, kokias naujas perspektyvas šiuo tekstų kompleksu buvo tikimasi atverti. Nevisiškai įtikina galbūt tik pirmasis, kiek pretenzingai nuskambantis atraminis teiginys, kad kultūros istorikai, kitaip negu politinės ir socialinės istorijos tyrinėtojai, globaliu mastu nelaiko karų laikotarpių perspektyviu tyrimo lauku, todėl jis yra gerokai primirštas. Taip, tai tinka Rytų Europos atveju, bet tikrai rastume įspūdingų abiejų pasaulinių karų sukeltų kultūros fenomenų rekonstrukcijos ir dekonstrukcijos pavyzdžių Vakarų akademiniame diskurse.

Tuo tarpu su visais kitais argumentais dėl knygos prieigos naujumo ginčytis sunku. Argi galima prieštarauti tam, kad iki šiol Lietuvoje labai trūksta moderniajai meno istorijos paradigmai priskirtinų tyrimų, kuriuose būtų rezultatyviai naudojami socialinės kultūros teorijos, mikroistorinės analizės ar atminties studijų instrumentai? Arba diskutuoti dėl to, kad abiejų pasaulinių karų laikotarpio kultūrinio paveldo sampratą mūsų regione smarkiai paveikė ilgainiui suformuotas įgūdis jį matyti ir interpretuoti per komunistinės ideologijos prizmę? Šiuo atveju tik galima pridurti, kad žvilgsnio į to laikotarpio artefaktus akiplotį nemažiau siaurino ir nacionalistiniai stereotipai, ką, beje, patvirtina ir ne vienas iš knygoje publikuotų tekstų (pavyzdžiui, Giedrės Jankevičiūtės pasakojimas apie visiškai pamirštą Antrojo pasaulinio karo metų Vilniaus lenkų dailininkų kūrybą). Todėl visiškai nestebina, kad knygos tekstuose be naujų interpretacijų ar prieigų galima rasti ir nemažai faktografinių naujienų, įvedančių į akademinį lauką mažai arba visiškai nežinomus artefaktus, kūrėjus ir jų paliktas to meto realijų refleksijas (pavyzdžiui, pirmuose dviejuose skyriuose Laimono Briedžio ir Laimos Laučkaitės rekonstruotos Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje tarnavusių vokiečių dailininkų ir dailės teoretikų impresijos).

Atsigręžimas į Pirmojo pasaulinio karo kultūros paveldą ir bandymas abiejų karų kultūrines patirtis susieti į vieną visumą irgi yra expressis verbis nedeklaruotas, tačiau aiškiai pastebimas knygos naujumo požymis. Šiais tekstais, viena vertus, lyg ir bandoma pasipriešinti dominuojančiam lietuviškosios atminties kultūros naratyvui, kuriame beveik nėra vietos šio karo atminimui, kita vertus, nusistovėjusius įpročius iki galo sulaužyti nepavyksta. Vos trys iš devynių knygos skyrių skirti Pirmojo pasaulinio karo problematikai. Be to, vienas iš jų – Rasos Antanavičiūtės studija apie Didžiojo karo reprezentacijas Lietuvos kultūrinėje atmintyje – turbūt labiausiai ir iškrenta iš bendro knygos konteksto. Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia abejonių dėl jo mokslinės vertės, tiesiog jis sunkiai išsitenka straipsnių rinkinio probleminiame lauke, kuris išdėstytas tarp dviejų polių: meno kaip atminties mediumo analizės ir karo poveikio meninei kūrybai aptarimo.

Nors Antanavičiūtė tvirtina, kad Pirmojo pasaulinio karo atminties ženklų ji ieškojusi ne tik mokykliniuose vadovėliuose, monumentų statybos ir atminimo ritualų praktikose, bet ir meno kūriniuose, vis dėlto pastarieji autorės svarstymuose beveik nefigūruoja, dažniausiai atsiribojant nuo jų nuoroda, kad jų tiesiog nėra. Taip, jų iš tikrųjų nėra daug, tačiau atidžiau paieškojus, vieną kitą pavyzdį būtų buvę galima ištraukti, ypač iš pirmosios Lietuvos Respublikos literatūrinio paveldo. Net ir aptikus labai nedaug Didžiojo karo atšvaitų meninėje kūryboje, atminties tyrėjui derėtų užklausti, kodėl ir menininkams ši tema nerūpėjo. Ar jie irgi buvo taip apakinti valstybės konstruojamo herojinio naratyvo, kuriame Nepriklausomybės kovos užgožė „tarptautinę karo fazę“, kad pasidarė nejautrūs skausmingoms eilinių Lietuvos gyventojų patirtims1? Galbūt tuomet svarbus pasidarytų ir faktas, kad būsimo lietuvių kultūrinio elito dauguma šį karą praleido Rusijos gilumoje ir jo savo akimis nematė. Beje, autorė apgailestaudama dėl neadekvačios Pirmojo pasaulinio karo vietos lietuvių atminties žemėlapyje net du kartus nurodo į didžiulę disproporciją tarp Lietuvos gyventojų, žuvusių karo fronte Rusijos armijos gretose ir Nepriklausomybės kovose 1918–1920 m. Visų pirma, ši disproporcija tikrai nėra tokia didžiulė, kaip pateikia autorė (2). Antra, ir daug svarbiau yra tai, kad iš kolektyvinės atminties perspektyvos korektiškesnis būtų lyginimas ne tarp 1914–1917 ir 1918–1920 m., o tarp 1914–1920 ir 1940–1953 m. Lietuvos, kaip ir kitų ,,kruvinųjų žemių“ atveju milžiniška disproporcija tarp šių karų aukų žymiai iškalbingiau paaiškina, kodėl čia iki šiol Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai yra nesulyginami dydžiai.

Daugumoje knygos skyrių, nagrinėjančių Antrojo pasaulinio karo problematiką, rašoma apie nacių okupacijos realijas, meninį gyvenimą kito agresoriaus šešėlyje paliekant paraštėje. Įvade sudarytojos šios situacijos priežasčių, deja, nepaaiškino, todėl skaitytojui reikia pačiam mėginti nuspėti tokio pasirinkimo motyvus. Tikiuosi, kad tai lėmė ne (tiek) noras prisiderinti prie Vakaruose dominuojančio šio karo naratyvo ir atodaira į leidėjo mentalitetą, o (labiau) suvokimas, kad tai pernelyg išplėstų tyrimo lauką, ar tiesiog dažno drąsaus kūrybinio projekto realybė, kai taip ir nepavyksta surasti autorių tikrai kokybiškiems tekstams parašyti. Kad ir kaip būtų, vis dėlto šiek tiek gaila, jog knygoje nėra skyrių apie tuos ,,ilgojo karo“ metus, kai visoje Lietuvoje ar tik tam tikroje jos dalyje šeimininkavo sovietai: 1939 m. rugsėjis – 1941 m. birželis, 1944 m. liepa – 1953 m. gegužė. Ne tik skaitytojams Vakaruose būtų tikrai įdomu sužinoti, kaip pirmuosius karo metus išgyveno Vilniaus dailininkai, apie meninį gyvenimą sovietinėje tremtyje ar apie menininkų laikysenas partizanų karo metais.

Knyga yra sugalvota ir pateikiama kaip kolektyvinė monografija, o ne straipsnių rinkinys, todėl turi savo aiškią tekstų išdėstymo logiką ir struktūrą. Sudarytojos ją skirsto į tris teminius blokus. Pirmąją grupę, sąlyginai vadintiną ekskursu į savitus Pirmojo pasaulinio karo dailės reiškinius, sudaro jau minėti Briedžio ir Laučkaitės skyriai, antrajai grupei priskirti abiejų sudarytojų ir Narušytės skyriai, nagrinėjantys Antrojo pasaulinio karo poveikį Lietuvos kultūros laukui. Į trečiąją grupę pateko skyriai, kuriuose pagal sumanymą turėjo būti narpliojamos skirtinguose kūrybinės veiklos žanruose sutinkamos ir skirtingiems tautiniams naratyvams priklausančios abiejų karų reprezentacijos. Be jau aptarto Antanavičiūtės skyriaus, Natalija Arlauskaitė čia nagrinėja ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznitsos dokumentinį filmą Blokada, Larisa Lempertienė – poholokaustinius žydiškojo Vilniaus vaizdinius litvakų literatūroje, Rūta Stanevičiūtė sulygina du muzikinius kūrinius (1940 m. Buenos Airėse sukurtą Vytauto Bacevičius antrąją simfoniją ir 1969 m. pristatytą Eduardo Balsio oratoriją Nelieskite mėlyno gaublio), reprezentuojančius Antrojo pasaulinio karo interpretacijas išeivijos ir sovietų Lietuvos kultūroje.

Būtent trečioji dalis turbūt geriausiai atspindi geriausias knygos puses. Pirmajame ir antrajame bloke dominuoja vaizduojamosios dailės reiškiniai, trečiajame matome gerokai didesnę žanrų įvairovę. Pirmojoje tekstų grupėje dėmesio centre atsiduria XX a. pradžios vokiečių meno pasaulis, antrojoje – dominuoja lietuviškasis dailės laukas, trečiojoje – sugretinami net keli iki tol visiškai izoliuoti tautiniai ir ideologiniai naratyvai. Toks sugretinimas padeda daug geriau pastebėti atminties jungtis ir konfliktus tarp skirtingų laikotarpių, meninių žanrų ir tautinių naratyvų (pavyzdžiui, Lempertienės pastebėjimas apie tai, kad žydų literatūroje po Antrojo pasaulinio karo buvo toliau plėtojamas Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių dailininkų sukurtas žydiškojo Vilniaus paveikslas).

Kita vertus, knygos tekstai dar kartą akivaizdžiai byloja, kad tokius sąryšius tarp skirtingų meno laukų ir atminties naratyvų įmanoma rekonstruoti tik retrospektyviai. Tuo tarpu karų ir pokarių laikais polilogas tarp įvairių tradicijų buvo praktiškai neįmanomas ne vien dėl išankstinių nuostatų, bet ir dėl traumuojančios karo patirties sustiprinto uždarumo. Pastarąjį aspektą labai gerai atskleidžia Žukienės parašytas skyrius apie Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo atsidūrusių Baltijos šalių dailininkų pastangas rasti savo vietą naujoje aplinkoje. Iš šiame skyriuje pristatytos plačios DP stovyklų dailės gyvenimo panoramos aiškiai matyti, kad prancūzus ir vokiečius sudominti sugebėjusio dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno atvejis buvo išimtis iš taisyklės, o daugumai lietuvių dailininkų taip ir nepavyko įveikti karo ir išvietinimo traumų, trukdžiusių jiems integruotis į Vakarų dailės pasaulį. Kaip vaizdžiai parodyta Jankevičiūtės skyriuje, daug lengviau lietuvių dailininkams buvo tos pačios kultūros lauke migruoti iš vieno (nacistinio) totalitarinio diskurso į kitą (sovietinį), nei savo unikalias patirtis reprezentuoti kitos kultūros lauke.

Vis dėlto sėkminga antrosios Lietuvos Respublikos kultūros ir mokslo sklaida XXI a. globaliame pasaulyje liudija, kad įrėminančios XX a. patirtys nėra amžina istorijos našta. Aptarta knyga – vienas iš to įrodymų.

(1) Per 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymą buvo nustatyta, kad iš tuometinės Lietuvos teritorijos į Rusijos armiją buvo paimta ir kare dalyvavo nemažiau kaip 65 000 vyrų. Tai reiškia, kad maždaug kas penkta Lietuvos šeima turėjo labai apčiuopiamą tiesioginę karo patirtį.

(2) Antanavičiūtės teigimu, Nepriklausomybės kovose žuvo 2244, o Pirmojo pasaulinio karo fronte – daugiau nei 30 000 asmenų (p. 199). Tuo tarpu vėlgi to paties 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis iš 65 000 karo dalyvių kaip žuvę fiksuoti tik kiek daugiau nei 11 000. Nepriklausomybės kovų aukų skaičius kituose šaltiniuose irgi pateikiamas bent tūkstančiu didesnis.

THE ART OF IDENTITY AND MEMORY: Toward a Cultural History of the Two World Wars in Lithuania, edited by Giedrė Jankevičiūtė and Rasutė Žukienė, with a preface by Vejas Gabriel Liulevicius, serija Lithuanian studies, Boston: Academic Studies Press, 2016, 308 p., iliustr. Dailininkas Ivan Grave.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Knygų aidai“, Nr.4

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius