Pagrindinė šio mistinio, fantastinio romano veikėja Evangelina, jauna vienuolė pranciškonė, darbuojasi Šventosios Rozalijos vienuolyno bibliotekoje. Šis vienuolynas garsėja savo angelų atvaizdų kolekcija. Kartą mergina aptinka garsios filantropės Abigeilės Rokfeler laišką vienuolyno abatei. Laiške rašoma apie kažkokią ekspediciją, 1943-aisiais išsiųstą į Bulgariją. Ten, Rodopo kalnuose, aptikta šis tas svarbaus. Taip prasideda pasakojimas apie didžiąją paslaptį, siekiančią tūkstančius metų, kai prasidėjo nepabaigiamas karas tarp žmonių giminės ir nuostabių pabaisų – nefilimų, palikuonių tų, kuriuos „žmonių dukterys“ gimdydavo nuo „Dievo sūnų“.
Evangelina gauna laišką, kuriame prašoma tyrinėtojui V. A. Verlenui leisti pasinaudoti ordino archyvais. Tai ir įsuka paslaptingų įvykių karuselę, įtraukia vienuolę į angelologų bendrijos veiklą…-
- Kas Jus įkvėpė parašyti romaną „Angelologiją“?
- Nuvykau į Šventosios Rozalijos vienuolyną pasikalbėti su vienuolėmis. Šiame vienuolyne gyvena ir mano senelės sesuo Drusilla, ji – nuolatinės adoracijos sesuo pranciškonė. Nusprendžiau ją aplankyti ir pasikalbėti su kitomis vienuolėmis. Norėjau parašyti knygą, kurios veikėjos būtų vienuolės, bet tada dar neturėjau aiškios vizijos, apie ką rašysiu. Vienuolyne praleidau daug dienų nuolat sekiodama seseris ir stebėdama, kaip jos dirba kasdienius darbus. Vienuolyne yra nuostabi koplyčia, kur seserys eina melstis. Kartą naktį grįždama iš koplyčios atsidūriau vienuolyno skaitykloje – nedideliame kambarėlyje, užgriozdintame religinėmis knygomis. Vienoje lentynų stovėjo knygos apie angelus. Pasiėmiau vieną iš jų, patogiai įsitaisiau krėsle ir pradėjau skaityti. Po kelių valandų jau žinojau, kad mano būsimoje knygoje veiksmas suksis apie angelus, o aplankytasis vienuolynas taps viena svarbiausių romano veiksmo vietų.
- Sakoma, kad kiekvienoje knygoje rašytojas atskleidžia savo asmeninę filosofiją. Ką savo knygose norite atskleisti jūs?
- Niekada negalvojau apie savo knygas kaip apie vietą pažiūroms dėstyti. Vis dėlto tai tiesa, kiekvienoje knygoje kuriu savo pasaulio – kokį jį matau – viziją. „Angelologijoje“ norėjau perteikti, kokia trapi, laikina yra visa ko prigimtis – tiek materialių, tiek dvasinių dalykų, parodyti, kad gyvendamas iš pažiūros normaliame pasaulyje žmogus susiduria su keistais ir nuostabiais reiškiniais. Ir apskritai man buvo įdomu, kaip mįslingi nuotykiai apverčia paprasto žmogaus gyvenimą.
- Sakoma, rašytojai patys dažnai nustemba, kaip netikėtai pasisuka įvykiai jų knygose. Kartais veikėjas sako ar daro tai, ko kūrėjas iš jo nesitikėjo, o tam tikri įvykiai, turėję užimti kelias pastraipas, staiga išsitęsia per daugybę puslapių. Kas jus labiausiai nustebino rašant „Angelologiją“?
- Pabaiga. Evangelinos istorija man buvo didžiausias netikėtumas.
- Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie rašymo procesą?
- Iki šiol rašydavau remdamasi intuicija, tad kūrybinis procesas buvo chaotiškas. Priklausau tokio tipo rašytojams, kurie rašo daug ir daug išmeta. Bet dabar stengiuosi būti drausmingesnė: dar prieš pradėdama rašyti, bandau suvokti, kur pakryps istorija.
- Koks Jūsų įkvėpimo šaltinis?
- Aplanko įkvėpimas ar ne – vis tiek rašau. Dirbu kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį, bet kai redaguoju tekstą arba jau turiu jį atiduoti leidėjui, rašau ir sekmadienį. Aš gana disciplinuota.
- Kokių patarimų duotumėte pradedantiems rašytojams?
- Jei jums patinka tai, ką darote, raskite būdą tai daryti. Leiskitės užvaldomas troškimo kurti. Būkite nepraktiški. Ir jokių santuokų su kitais rašytojais!
 |
| Leidyklos nuotr./„Angelologija“ |
- Kai kuriems ši istorija gali pasirodyti kontroversiška. Ar teko susidurti su tokiais skaitytojais? Arba išgirsti priešiškų atsiliepimų? Galbūt jie privertė net pakeisti pasakojimą?
- Tiesą sakant, keista, kad mano romanas nesukėlė daugiau polemikos. Iki šiol nesulaukiau skundų iš jokių religinių grupių. Buvo keletas skaitytojų, norėjusių išsiaiškinti mano požiūrį į angelus, bet nebuvo nė vieno nusivylusio ar priešiškai nusiteikusio.
- Kokį vaidmenį istorijoje vaidina lyros pavidalo pakabukas? Ar tai tik gražus papuošalas?
- Lyros formos pakabukas – apsauginis amuletas, nešiojamas angelologų. Gabriela turėjo du tokius pakabukus iš valkino ir vieną jų atidavė Evangelinai. Nepamirškite, kad valkinas – tai metalas, iš kurio buvo pagaminta angelų lyra.
- Kiek knygoje istorinių faktų ir kiek išmonės? Kokių tyrimų ėmėtės rašydama knygą?
- Istorinė romano dalis paremta tikrais įvykiais. Pavyzdžiui, rašydama skyrius, kuriuose veiksmas vyksta 1939 m., norėjau sukurti įtikinamą atmosferą, taigi į pasakojimą įpyniau to meto politikos aktualijas, svarbius objektus. Angelų klasifikaciją perėmiau iš biblinių ir pseudoepigrafinių tekstų ir labai stengiausi neleisti fantazijai iškraipyti tų būtybių, nors aprašant jų fizinius duomenis teko pasitelkti vaizduotę. Todėl praleidau daugybę laiko tyrinėdama angelų atvaizdus, ypač Renesanso tapybos darbus. Suprantama, „Angelologijoje“ yra daug fantastinių elementų, bet aš labai stengiausi išlaikyti pusiausvyrą ir padaryti aprašomą pasaulį kuo realistiškesnį.
- „Angelologijos“ pabaiga palieka daug klaustukų. Ar jau rašote knygos tęsinį?
- Taip, rašau. Turbūt jau numanote, kad Evangelina ir Verlenas grįš.
- Jei knygų klubuose būtų aptariama „Angelologija“ ir jūsų paprašytų sugalvoti klausimus diskusijai, kaip manote, kokie klausimai sukeltų daugiausia aistrų?
- Kurdama istoriją „Angelologijoje“ panaudojau daug mitų – Orfėjo mitą, Prometėjo mitą ir biblines istorijas. Ką reiškia mitas moderniame pasaulyje? Kokia jo reikšmė kasdieniame gyvenime? Kokie mitai jums yra šventi?
- Su kokiais trimis rašytojais, norėtumėte išgerti kavos?
- Gore’u Vidaliu, Colette ir Edgaru Allanu Poe.
- Jei į negyvenamą salą galėtumėte pasiimti tris daiktus – vieną knygą, vieną buteliuką gėrimo ir vieną patiekalą, ką pasirinktumėte?
- P. G. Wodehouse’o apsakymų rinkinį, vandenį ir apelsinų.
- Kokiems savo įgeidžiams slapta nuolaidžiaujate?
-Dievinu juodąjį šokoladą, gražius batus, karštą vonią ir vyną.
- Koks įdomus faktas iš Jūsų gyvenimo galėtų nustebinti jūsų skaitytojus?
- Jie nustebtų sužinoję, kaip mažai skaitau rašydama knygas. Kai dirbu prie teksto, man sunku skaityti kitas knygas, bet baigdama romaną jau imu jausti knygų alkį.
- Kaip atrodo Jūsų – rašytojos – diena?
- Pabundu pusę devynių, papusryčiauju, tada iki pirmos valandos rašau. Papietavusi kartais prigulu pailsėti, pasivaikštau, išgeriu kavos ir vėl sėdu rašyti – valandą ar dvi. Šeštą išgeriu taurę vyno ir pavakarieniauju.
- Kokiu literatūros veikėju norėtumėte būti?
- Britų rašytojo P. G. Wodehouse‘o („Jeeves“) sukurtu personažu Berčiu Vusteriu. Kitaip tariant, komišku, o ne tragišku personažu.
- Kokią knygą dabar skaitote?
- Prancūzų rašytojos Justine Levy romaną „Rien de grave“ ir Wellso Towerio „Everything Ravaged, Everything Burned“.
- Kokios knygas labiausiai mėgote skaityti vaikystėje?
- Man patiko Edgaro Allano Poe, Henry Millerio, Anais Nin, Jacko Kerouaco, Sylvios Plath, Tedo Hugheso kūryba ir apskritai visokios niūrios knygos, kuriose netrūksta veiksmo ir įtampos. Jei vidurinėje mokykloje manęs kas nors būtų paklausęs, kokiu personažu norėčiau būti, būčiau pasirinkusi kokį nors tragišką herojų.
Parengta pagal Bookbundlz.com
