Ko gero, tik nedaugelis rašytojų su džiaugsmu sutiktų pakelti tostą už 40 metų mobiliojo telefono jubiliejų, kuris buvo švenčiamas praėjusią savaitę.
Bent jau Nobelio premijos laureatas JM Coetzee tikrai ne vienas iš jų. „Jūs teigiate, kad esate visiškai pasiruošęs rašyti knygas apie žmones, kurie visuomet su savimi kišenėse nešiojasi elektroninius prietaisus. Turiu pasakyti, kad aš nepasiruošęs. Savo knygose aš negalėsiu nueiti toliau telefono, o ir tai nenoriai. Jeigu žmonės („personažai“) tarpusavyje nuolatos bendraus telefonu, visas diapazonas tarpasmeninių ženklų ir signalų, verbalinių ir neverbalinių, sąmoningų ir nesąmoningų paprasčiausiai išnyks. Dialogas... yra tiesiog neįmanomas“, – taip autorius rašo knygoje „Here and Now“, kurioje publikuojami jo susirašinėjimai su kitu rašytoju Paulu Austeriu.
Kai kurie rašytojai eina dar toliau, į mobiliojo telefono aukų sąrašą įrašydami ir siužetą: turint omenyje, kad mobiliuosius telefonus dabar turi kone kiekvienas, siužetai, kuriuose rašoma apie nesusikalbėjimą, nesugebėjimą pasiekti vienas kitą arba neišsakymą visko iki galo tampa tiesiog neįmanomi (pavyzdžiui, knygos „Didysis Getsbis“ pabaiga šiais laikais jau nebetiktų). Be to, atsiradus socialiniams tinklams ir „Google“ kurti personažus, kurie turi paslapčių, tampa vis sudėtingiau.
Be to, kad taip smarkiai išplito mobilieji telefonai, išpopuliarėjo ir planšetiniai kompiuteriai, kiti mobilieji įtaisai, kurie mus visus paverčia rašytojais, kiekvieną dieną kuriančiais tekstus, elektroninius laiškus, pranešimus socialiniuose tinkluose. Jennifer Egan ir Zadie Smith kūriniuose pabandė įsisavinti šią SMS ir elektroninių laiškų kalbą, tačiau didžioji dalis literatūros pasaulio atstovų stengiasi išvengti šių skaitmeninių modernaus gyvenimo atributų.
Galima būtų pasakyti, kad tokiu būdu jie vengia ir šiuolaikinio gyvenimo apskritai: išmaniųjų telefonų, žinoma, negalime vadinti vieninteliu ar dominuojančiu pabėgimo nuo šiuolaikinės realybės faktoriumi, tačiau tai yra svarbu. Ir JM Coetzee, panašu, prisidėjo prie masinio rašytojų bėgimo: keturių naujų romanų, apdovanotų „Booker“, o taip pat ir „Orange“ ir „Costa“ premijomis, veiksmas iš dalies arba pilnai vyksta praeityje arba dabartyje, labai primenančioje praeitį (Howardo Jacobsono romane ir antroje Juliano Barneso romano pusėje), pagrindiniai jų veikėjai – vidutinio amžiaus žmonės.
Galėtų atrodyti, kad visa ši situacija atveria puikius kelius komercinei literatūrai, tačiau iš tiesų tai tapo problema ir tokio žanro rašytojams. Įprastinis komedijų siužetas, kuomet vyras skuba į oro uostą ar traukinių stotį, kad neleistų mylimajai išvažiuoti, dabar paprasčiausiai išnyksta, nes jis gali tiesiog imti ir paskambinti arba nusiųsti trumpąją žinutę. Be to, daugelyje naujų trilerių ar detektyvų yra scenos, kuriose mobilieji telefonai sunaikinami, užmirštami arba nepagauna signalo, – tai liudija, kad šie įrenginiai literatūroje trukdo įprastinėms siužeto vystymo schemoms.
Prieš ketverius metus, kalbėdamas apie mobiliųjų telefonų įtaką kuriant kriminalinius romanus ir filmus, Markas Lawsonas sakė, kad „dabar rašytojams tenka nuolatos aiškinti, kodėl jų detektyvai ar aukos tiesiog nepaskambino ir neišsikvietė pagalbos... Jeigu Janet Leigh rankinėje būtų buvusi „Nokia“, Hitchcocko „Psycho“ būtų tapęs tiesiog trumpametražiu filmu su laiminga pabaiga“.
