Sekite 15min Google
Prieš septynerius metus išleista rašytojo prozos knyga „Pakeleivingų stotys“ tapo tikru įvykiu mūsų literatūroje – apie ją buvo nemažai kalbėta, rašyta literatūros kritikų, ji pripažinta kūrybiškiausia 2019 metų knyga. Tikslia ir vaizdinga kalba savo tekstuose V.Morkūnas atvėrė niūrius ir šiurpius mūsų gyvenimo pakraščius, sklidinus keisčiausių personažų ir jų istorijų.
-
Trumpiausių eilėraščių knygą išleidęs Mindaugas Valiukas: „Kartais eilėraščiui pakanka ir dviejų žodžių“
-
Smūgis leidėjams: dėl sumažėjusio finansavimo kitąmet knygų derlius bus gerokai skurdesnis
-
Kultūros instituto vadovė Julija Reklaitė: „Nuolat bėgdami maratoną sprinto tempu, sudeginsime kultūros lauką“
Ne ką mažiau niūrus yra ir knygos „Parulskio perukas“ apsakymų pasaulis. Tiesa, kaip pripažįsta pats autorius, literatūrinių keistenybių čia yra gerokai daugiau: šeima nutaria veislei auginti šventąjį, sutinkamas žmogus, kurio krūtinėje – durelės, rašomos Albertuko – neaiškios būtybės – kronikos. Kažkas tarp absurdo ir magiškojo realizmo sukrečiančioje nedarnoje staiga švystelėjus netikėtumui.
Naujos knygos proga su V.Morkūnu susėdome pasikalbėti apie jo lėtą rašymą, perfekcionizmą ir optimizmą, kuo jį taip traukia paraščių žmonės bei apleistos vietos, apie tamsą ir šviesą, fantastinę literatūrą ir Parulskius.
– Vidai, septyneri metai praėjo nuo pastarosios jūsų knygos „Pakeleivingų stotys“. Neseniai pasirodžiusioje naujoje knygoje „Parulskio perukas“ yra septyni nedideli apsakymai, tad statistika gan paprasta: vienam tekstui parašyti jums reikalingi vieneri metai.
– (Juokiasi) Šių skaičių sutapimo pats nepastebėjau, bet panašiai ir išeina. Realybė yra tokia, kad aš labai lėtai rašau. Aišku, pirmojo varianto užrašymui tikrai nereikia metų. Bet kai prisideda visi taisymai, teksto atidėjimai, kad jis susigulėtų – taip ir susidaro gan nemažai laiko.
– Tad rašote ne tik lėtai, taupiai, bet ir labai nedaug?
– Yra keletas tekstų, kurie nepakliuvo į šią knygą – jie man pasirodė per silpni. Tiesa, yra ir vienas ilgesnis, kurį atidėjau ateičiai – šioje knygoje jis būtų atrodęs kaip svetimkūnis. Po kurio laiko pasižiūrėsiu, ar jis vis dar gyvas. Gali nutikti ir taip, kad vėliau jis jau atrodys per prastas ir taps išvis nebereikalingu.
– Esate negailestingas savo tekstams.
– Gal labiau reiklus. Labai reiklus. Esu perfekcionistas – jei negaliu kažkokio darbo, nebūtinai literatūrinio, padaryti labai gerai, tai geriau išvis nesiimu.
– Viename interviu esate sakęs, kad jums nėra didelio poreikio leisti knygas – užtenka ir to, kad žinote, ką pats esate parašęs.
– Tikrai nesu nusiteikęs prieš knygų leidybą (juokiasi). Namuose turiu didoką biblioteką kitų žmonių parašytų knygų. Nepriekaištauju kitiems rašytojams, ko jie tas savo knygas leidžia. Bet pats... Kai pajuntu, kad gal jau atėjo laikas, tada ir žiūriu, ar turiu ką, ar susigulėjo tekstai ir iš jų susidarys knyga. Net ir poreikio skaičiuoti, kiek knygų esu išleidęs, neturiu jokio.
– O aš paskaičiavau: debiutavote prieš dvidešimt penkerius metus apsakymų rinkiniu „Manekeno gimtadienis“ ir iki šiol išleidote penkias knygas.
– Ir, manau, kad tai gan normalus skaičius. Jei tik ne per daug (juokiasi).
– Gal jums irgi būdingas požiūris ar bent trumpalaikė nuotaika, jog dabar tiek daug visokios informacijos, tekstų ir knygų, kad apskritai ar verta kažką rašyti?
– Ne, apie tai aš negalvoju. Egocentriškai orientuojuosi į tai, kas vyksta manyje, o ne išorėje. Negalvoju, kad jei kažko trūksta, apie tai ir reikia rašyti, o jei apie kažką jau parašyta, tai ta tema jau išsemta ir jos nesiimsiu. Aš nerašau tik todėl, kad neturiu geros idėjos. O jei jau atsiranda perspektyvi mintis, kuri man pasirodo vaisinga, tai nesuku galvos, kas ir kiek apie tai gal jau rašę ar nerašę.
– Kuo pačiam yra artimas trumpasis prozos žanras, savotiški mini apsakymai? Nors, teisybės dėlei, palyginus su knyga „Pakeleivingų stotys“, šį kartą, juokais galima būtų sakyti, rašėte savęs nevaržydamas...
– Jei gerai pamenu, knygoje „Reportažas iš kiaušinio“ yra keturiolikos puslapių tekstas – tai pats ilgiausias mano apsakymas iš visų publikuotų. O visi kiti – gerokai trumpesni. Išties knygoje „Pakeleivingų stotys“ tekstai buvo visai trumpučiai, palyginus su „Parulskio peruku“ – tai čia jau beveik kaip romanai (juokiasi).
Savo tekstus vadinu apsakymais, nors kažkas gal sakytų, kad tai labiau novelės. Iš principo neneigiu novelės termino, bet savo kūrybos kontekste jo nenaudoju. Žinoma, kartais pasitaiko, kad turiu sumanymą parašyti noveliškai – įžanga, dėstymas, netikėta pabaiga. Bet net ir tokiu atveju laikausi požiūrio, kad tai apsakymas – tai man suteikia daugiau laisvės.
Egocentriškai orientuojuosi į tai, kas vyksta manyje, o ne išorėje. Negalvoju, kad jei kažko trūksta, apie tai ir reikia rašyti.
Kodėl rašau trumpai? Na, jei išgrynintam ir subrandintam kūrinio sumanymui tiek teksto pakanka, tai negi turėčiau specialiai rašyti daugiau, bandyti ištęsti kūrinį iki kokių dvidešimties puslapių? Kai matau, kad tiek užtenka, tai užtenka – ir dedu tašką.
– Skaitydamas naująją knygą pagalvojau, kad jūsų tekstai yra labai kinematografiški – esate preciziškas detalėms, įspūdžiams, kuriuos sukelia tam tikras vaizdas. Kiek tai nulėmė kadaise jūsų baigti kino scenarijaus kursai?
– Šitoks mano stilius ar metodas nesusiformavo dėl to, kad baigiau scenarijaus kursus. Saulius Šaltenis mane priėmė į studijas didele dalimi dėl to, kad aš jau tada rašiau kinematografiškai. Vadinasi, tai ateina iš anksčiau, iš tam tikro, gal net prigimtinio mąstymo ir matymo.
Ir iki šiol to neatsisakau – kam blaškytis, ieškoti ko nepametus. O jei kažkada pradėsiu krypti kokia nors kita linkme, tai, tikėtina, ir krypsiu savaime. Bent kol kas jaučiu, kad tai yra mano erdvė, mano stichija.
– Ar įsivaizduojate kurį nors savo kūrinį ekranizuotą?
– Jau yra tokių. Prieš kelerius metus viena studentė paėmė du mano tekstus iš „Pakeleivingų stočių“ ir iš jų padarė keliolikos minučių filmuką. Įdomu tai, kad vieną savo kūrinį atpažįstu, o kito – ne (juokiasi).
Tiesa, studijų laikais taip pat ekranizacijų būta – mano tekstus imdavo gretimų grupių režisieriai grynai praktikos tikslais. Bet tai nebuvo oficialios ekranizacijos, tiesiog mokomoji medžiaga.
„Pakeleivingų stotys“ tekstus esu siūlęs animatoriams. Man pasirodė, kad iš kai kurių galima padaryti labai įdomios animacijos, žinoma, ne vaikams.
Beje, knygos „Pakeleivingų stotys“ tekstus esu siūlęs animatoriams. Man pasirodė, kad iš kai kurių galima padaryti labai įdomios animacijos, žinoma, ne vaikams. Gaila, bet jokios reakcijos iš jų nesulaukiau – gal animatoriai nesuprato, kur šiuose tekstuose aš įžiūriu animaciją (juokiasi).
– Jums svarbu pasakoti „nematomų“, „nereikšmingų“ žmonių – kaimo vaikio, viešojo tualeto kasininkės, bevardžio keliautojo, benamio – istorijas. Maža to, ne tik žmonių. Iš kur tai kyla? Gal tai savotiška alternatyva žiniasklaidą bei socialinius tinklus persunkusiam „sėkmingo ir laimingo“ gyvenimo įvaizdžiui?
– Literatūrine prasme tie paribių žmonės man įdomesni už sėkminguosius. Tarkime, vieno iš „Pakeleivingų stočių“ teksto idėja yra gimusi vos per kelias sekundes tarp daugybės pro šalį Gedimino prospekte einančių žmonių, staiga pamačius vieną žmogų. Ir akimirksniu man galvoje viskas susidėliojo.
Specialiai nerašau apie tokius žmones – jie man įdomūs savaime. Ir jei priešais mane pastatytų du žmones – vieną iš paribių, o kitą iš aukštuomenės, nežinočiau, ką rašyti apie pastarąjį. Reiktų verstis per galvą ir mąstyti, ką čia apie jį parašius. Jokios idėjos, tuščia...
Žinoma, nėra ir taip, kad visi paribių žmonės man automatiškai transliuoja sumanymus. Bet tikrai tikimybė didesnė (juokiasi). Matyt, tame yra daugiau vidinės dramaturgijos. O gal ir pasąmoningas noras priešintis laimingumo kultui.
– Naujoje knygoje, kaip ir ankstesnėje kūryboje, dominuoja pasakojimai apie gyvenimą be „stambaus masto nuotykių, be didelių džiaugsmų ir nelaimių“. Kodėl?
– Mane domina nuobodžiame, pilkame gyvenime atrasti dalykus, kurie išties nėra pilki ir nuobodūs. Dažnai to pilkojo gyvenimo gyventojai net patys nesuvokia, kas su jais vyksta, ar kažkas gero, ar kažkas blogo. Aš rausiuosi po kitų nepastebimus gyvenimus ieškodamas ten keistenybių apraiškų.
– Ankstesnės knygos veikėjus esate apibūdinęs kaip savo pakeleivius, su kuriais trumpesniam ar ilgesniam laikui sutapo gyvenimo keliai. Gal tarp „Pakeleivingų stočių“ veikėjų ir „Parulskio peruko“ yra kažkokių panašumų?
– Gal, nors naujoje knygoje yra daugiau objektyviai keistų įvykių, linijų. Juk, tarkime, durelės krūtinėj ne kasdien pasitaiko. Arba šventojo nusipirkimas veislei – taip pat nekasdienis įvykis. Kaip ir Albertukas – išvis nesuprasi, kas tai yra per būtybė.
Šioje knygoje yra tokių literatūrinių keistenybių, kokių „Pakeleivingų stotyse“ išvis nebuvo. Net nežinau, kam tai priskirti – gal magiškam realizmui, nors nesu tikras, ar tai atitinka kanoną. Tad galima sakyti, kad tam tikro tęstinumo iš ankstesnės knygos čia tikrai yra, tik dar pridėta literatūrinio keistumo.
– Ar pats esate sau atsakęs į klausimą, kodėl jus patį taip traukia visokie paribiai, užkampiai, keistenybės?
– Turbūt todėl, kad literatūrine prasme šios temos man yra vaisingos. Būtent šie pasaulio sluoksniai man siūlo įvairių kūrybinių galimybių, sužadina vaizduotę. O aš tuo pasinaudoju (juokiasi).
Matyt, manyje jau taip giliai įsišaknijęs paieškos mechanizmas, kad atsidūręs apleistoje ar apgriuvusioje vietoje iškart imu ieškoti literatūrinių perspektyvų.
Specialiai tokių vietų neieškau – tai būtų labai dirbtina. Tačiau ten atsidūręs, pajuntu, kaip mano galva ima veikti. Žinoma, gal geriau būtų gebėti kontempliuoti bet kokią vietą, be literatūrinės naudos.
Bet, matyt, manyje jau taip giliai įsišaknijęs paieškos mechanizmas, kad atsidūręs apleistoje ar apgriuvusioje vietoje iškart imu ieškoti literatūrinių perspektyvų.
– Neabejoju, kad ne kartą jums yra tekę išgirsti, kad jūsų kūryba yra tamsi, niūri ir pesimistinė. Sutiktumėte su tuo?
– Kad niūri ir pesimistinė – taip. Ir tai visiškai natūralu, kad žmonėms taip atrodo.
Tačiau man labai nepatinka, kai mano kūrybos kontekste skaitytojai ima žongliruoti tamsos ir šviesos kategorijomis. Man tuomet susidaro įspūdis, kad žmonės išties nežino, nei kas yra šviesa, nei kas yra tamsa. Perskaitę apie geriantį žmogų, jie automatiškai tai priskiria tamsai. Bet gal ten visai ne tamsa – iš kur mums žinoti...
Nei tamsa, nei šviesa nėra jau taip lengvai atpažįstami dalykai. Juk pievoje saulės atokaitoje šokinėjantys zuikučiai nebūtinai yra šviesa. Tiksliau, pasakyčiau, kad tai garantuotai nėra šviesa, o kažkas visai kitko.
Taip ir naujoje mano knygoje, tarkime, apsakyme „Stebuklingas šaukštas“ nėra tamsos. Niūrumo – taip, bet tamsos – ne. Tiesa, gal ir šviesos čia nėra daug, bet... Visa tai yra niūrus, nenusiskęs gyvenimas be jokių perspektyvų. Bet tai tikrai nebūtinai yra tamsa.
– Nepaisant to, čia lyg meteoras vis kažkas švysteli. Dėl to sakyčiau, kad jūsų kūryba yra gan viltinga.
– Gal dėl to, kad pats gyvenime esu optimistas. Tik tiek, kad optimistiški dalykai man nesirašo. Tiesa, vieną tekstą esu pradėjęs, bet vis dar jo neįveikiau. Ten visiškai kitoks gyvenimas, nei man įprasta, kitas registras. Todėl ir pats dar bandau tame pasaulyje susiprasti, bet kiek variantų iki šiol buvau parašęs, visi man atrodo banalūs.
Savo tekstų optimistiniais tikrai nepavadinčiau, bet sutinku, kad juose esama vilties.
Savo tekstų optimistiniais tikrai nepavadinčiau, bet sutinku, kad juose esama vilties.
Beje, perskaičiau trumpą ir gerą Alfonso Andriuškevičiaus atsiliepimą apie šią savo knygą. Tačiau negaliu sutikti su jo mintimi, kad „Pakeleivingų stotyse“ buvo tekstas, rašytas specialiai tam, kad sugraudinčiau skaitytoją.
Aš niekada nesiekiau skaitytojams sukelti kažkokių jausmų – nenoriu nieko nei prajuokinti, nei pravirkdyti. Rašau taip, kaip matau, o žmonių reakcijos – tai jau ne mano reikalas ir aš už jas nesu atsakingas.
– Jūsų vertimų aruode yra nemažai klasikinės bei šiuolaikinės fantastinės literatūros kūrinių. Tai šiek tiek stebina, nes jūsų paties tekstai – gan realistiški. Tiesa, tą realizmą vis pramuša visokios keistenybės ir stebuklingi dalykėliai. Ar esate fantastinės literatūros mėgėjas?
– Mėgstu fantastiką, bet tikrai ne tiek, kiek mano žmona (vertėja Anita Kapočiūtė, – red. past.) – ji yra didžiulė fantastinės literatūros fanė, turi nemažą biblioteką anglų kalba.
Man tie vertimai tiesiog taip susiklostė: išverčiau vieną kitą ir atsirado santykiai su leidykla „Eridanas“, kuri tuomet išimtinai fantastiką leido. Jie man suteikė galimybę versti, ir taip aš pamažu į tą pasaulį ir pasinėriau.
Esu kelis kartus vykęs į Europos fantastinės literatūros mėgėjų sąskrydžius, vadinamus „Eurocon“ (analogiški pasauliniai renginiai vadinami „Worldcon“, o Lietuvoje vykstantys – „Lituanicon“, – red. past.).
Šiuose susitikimuose esu turėjęs nepaprastų patirčių. Pavyzdžiui, Bulgarijoje vykusiame renginyje sėdėjau prie vieno stalo su rašytoju Robertu Sheckley, kurio knygą „Trys Beno Baksterio mirtys“ paauglystėje skaitydavau „Drąsiųjų kelių“ serijoje. Man tai padarė didžiulį įspūdį.
– O pats savo kūryboje iš verčiamų knygų kažko mokotės?
– Nelabai. Vertimas man yra darbas, ir tiek – per daug nesirenku, ką versti. Tiesa, yra pasitaikiusių knygų, kurių atsisakiau dėl skirtingų priežasčių. Dažniausiai tai nutinka dėl laiko stygiaus – jei jau turi suplanuotų darbo dvejiems metams į priekį, tai nelabai gali imti kažką papildomo čia ir dabar.
O kai pastebiu kažkokias vertimų įtakas savo tekstams – bandau tai ištaisyti. Žinoma, blogiau būna, kai jau nebepastebi (juokiasi). Bet ir nesisaugau nuo vertimų, nebijau, kad kažkoks autorius padarys per didelę įtaką. Jei aplinkybės taip susiklosto, kad galiu versti tą ar kitą autorių, tai ir imuosi be kažkokios baimės.
Knygoje išties nėra jokios nuorodos į Parulskio peruką. Šiuose žodžiuose man pirmiausia yra skambesys. Reikėjo ir kad pavardė kažką transliuotų.
– Ir paskutinis klausimas: kodėl naująją knygą pavadinote „Parulskio perukas“? Atvirai sakant, ieškojau kažkokių nuorodų apsakymuose ir nieko neradau. Gal pražiopsojau?
– (Juokiasi). Prieš pat knygai pasirodant vienas draugas man pasakė, kad dabar penkiasdešimt milijonų kartų turėsiu atsakyti į šį klausimą.
Knygoje išties nėra jokios nuorodos į Parulskio peruką. Šiuose žodžiuose man pirmiausia yra skambesys. Reikėjo ir kad pavardė kažką transliuotų. Tarkime, pažinojau žmones pavarde Parukas. Tai pavadinti knygą „Paruko perukas“ būtų lyg ir skambiau, bet skaitytojui – tai visiškai nieko nesakytų. Tad reikėjo ne tik skambesio, bet ir dzinktelėjimo.
Aišku, visi skaitytojai dabar galvoja apie Sigitą Parulskį, nors juk yra ir Ernestas, ir Liudas, ir dar turbūt ne vienas mažiau žinomas Parulskis. Bet ir aš, tiesą sakant, dėl šio pavadinimo atsiklausiau tik Sigito – ar jis dėl to neprieštaraus. Patikinau, kad knyga nėra nei satyra, nei jis apskritai čia minimas. Leidimą gavau. Bet kitų Parulskių leidimo taip ir nepaklausiau, kažkaip apie tai nepagalvojęs (juokiasi).
Kartais man knygos pavadinimas atsiranda anksčiau už pačios knygos visumą. Sugalvoju, jis prilimpa ir aš, jei taip galima sakyti, lieku jam ištikimas iki galo.
Atvirai sakant, kartais man knygos pavadinimas atsiranda anksčiau už pačios knygos visumą. Sugalvoju, jis prilimpa ir aš, jei taip galima sakyti, lieku jam ištikimas iki galo. Taip nutiko ir šį kartą, nors nedidelė abejonė, kai jau nebuvo nieko galima pakeisti, trumpam buvo šmėkštelėjusi – pagalvojau, kad „Parulskio perukas“ gal skamba kiek publicistiškai. Bet tai truko vos akimirką.
– Aš pagalvojau, kad Sigitas Parulskis, o ypač ankstyvoji jo poezija, stilistiškai jums kažkuo yra artima. Kad ir eilėraštis „Subjektyvi kronika“: „Mirė galvijų šėrikas Julius, jaučiai užbadė, girtas / gyvulys nemėgsta iš gardo pabėgusių žmonių...“ ir t.t.
– Gal. Bet šį panašumą laikyčiau labiau stebuklingu atsitiktinumu.
