Nedidelės apimties, neįmantriu stiliumi parašyta labai svari knyga, atsakanti į vieną aktualiausių šiandienos klausimų – kaip mes, krikščionys, turime reaguoti į smurtą? Kaip nutinka, kad patys tampame ne smurto tirpdytojais, bet jo šaltiniu?
Pasak knygos autoriaus, šiandien didžiulę žalą daro krikščionybei klaidingai priskiriamas įsitikinimas, jog tikintis žmogus turi būti pasyvus smurto atžvilgiu ir susitaikyti su aukos vadimeniu.
Vokiečių vienuolio įsitikinimu, autentiškas atsakas į smurtą – jo sustabdymas ir perkeitimas. Tačiau tam pirmiausia turime suprasti smurto fenomeną ir tai, kad vienintelis priešnuodis jam – pagarba asmens orumui.
Dvasininkas sielovadininkas, pedagogas, teologijos mokslų daktaras, aikido meistras Jonathanas Düringas OSB gimė 1960 metais. 1983 metais įstojo į benediktinų vienuolyną, o 1997-aisais apgynė teologijos daktaro disertaciją krikščioniškos laikysenos smurto atžvilgiu tema. J. Duringas vadovauja rekolekcijoms, dvasinėms konferencijoms, skaito pranešimus mokslinėse konferencijose, rašo knygas, kuriose Bažnyčios ir visuomenės problemas nagrinėja remdamasis ne tik teologijos, bet ir psichologijos, sociologijos mokslų įžvalgomis, taip pat remiasi ir savo, kaip aikido meistro, patirtimi. „Su smurtu susidūrus: krikščioniškos savigynos principai“ – žymiausia jo knyga, itin palankiai sutikta Vokietijoje, viliamės, jog atkreips ir Lietuvos skaitytojų dėmesį.
Galima sakyti ir taip: vokiečių vienuolio ir teologo knyga – įtaigus pal. Jurgio Matulaičio principo „Nugalėkime blogį gerumu“ išskleidimas. Krikščioniška savigyna smurto akivaizdoje, pasak autoriaus, turi daug bendro su rytietiškais kovos menais, o Kalno pamokslas – tai neprarandanti svarbos gyvenimo programa visų laikų žmonėms.
Pateikiame nedidelį fragmentą iš knygos:
„Kas nori išdrįsti atrasti save, turi atsisakyti noro sau patikti.“ Šis posakis daugelį metų kabėjo mano vienuolyno celėje. Diena iš dienos jis primindavo man, kad savęs atradimo kelias nebūtinai lydimas malonių jausmų. Šiuo keliu galima eiti tik būnant nuoširdžiam su savimi. Tačiau atsisakymas sau patikti dar nereiškia, kad turiu savęs nemėgti. Priešingai. Atsisakymas vertinti ir teisti man teikia tvirtą pagrindą priartėti prie tiesos apie save, nebijant, kad, pasipiktinęs savo įtartinais motyvais, abejotinomis fantazijomis, netyrais jausmais bei paslėptais troškimais, nuo jos nusigręšiu. Jei su nuoširdžiu tiesumu neišsižadu šios tiesos apie save, matau, ko pats iš savęs galiu tikėtis ir kam esu pasiruošęs. O tai man dažniausiai visiškai nebepatinka. Be to, man kas kartą vis mažiau norisi iškelti į dienos šviesą ir panašias kitų žmonių savybes.
Jėzaus žodžiai apie krislą ir rąstą akyse man dar labiau padeda apsisaugoti nuo pagundos spręsti savo problemas, perkeliant jas kitiems žmonėms. Būdamas noviciate, vienais metais išgyvenau ypač sunkią krizę. Man labai padėjo lakoniška novicijų mokytojo pastaba: „Jonathanai, tegul neerzina Tavęs Tavo brolyje tai, kas Tau pačiam nesiseka.“ Kitą kartą jis man tarė: „Brolis, dėl kurio kyla daugiausia sunkumų, tau yra pats svarbiausias. Nes jis daugiausia papasakoja apie Tave patį.“ Šiuose žodžiuose slypi gili tiesa, atsiradusi iš ilgametės patirties. Vos tik įveikus kokią nors savo paties problemą, man nebetrukdo ir brolio problema. Visiškai ramiai galiu imtis kitos – asmeninės – problemos..."
