Septintajame–aštuntajame dešimtmetyje šios knygos Amerikoje sukėlė didžiulį atgarsį – jos buvo leidžiamos milijoniniais tiražais, o būriai naujų išgyvenimų ištroškusių gėlių vaikų pasklido po pasaulį ieškodami ne tik dvasinių mokytojų, šamanų bei magų, galinčių atskleisti „tikrąjį pažinimą“, tačiau ir išbandyti jų religinėse praktikose vartojamų psichoaktyvių medžiagų. Ilgainiui Castanedos darbai bei gyvenimas apaugo įvairiomis legendomis, o jis pats imtas vadinti „naujojo religingumo tėvu“.
-
Horoskopai, tantrinis seksas ir „Haris Poteris“: kaip ezoterika tapo naujuoju religingumu
-
Indologas Audrius Beinorius: „Didžiausia budizmo sklaida Vakaruose šiandien vyksta per psichologiją“
-
Garsiąją „Tibeto mirusiųjų knygą“ išvertęs Algirdas Kugevičius: „Pirmąsias budistines knygas gavau iš tėvo Stanislovo“
Vis dėlto, ne visi taip entuziastingai priėmė jo knygas bei jose pateikiamą jaki šamano don Chuano mokymą. Mokslininkų bendruomenė gan skeptiškai vertino jo darbus, kuriuose pasigedo patikimų antropologinių tyrimų įrodymų. Iki šiol tebėra manančių, kad savo knygas Castaneda parašė ne bendraudamas su indėnų šamanu, o sėdėdamas bibliotekose.
Šių metų gruodžio 25-ąja minimas rašytojo Castanedos 100-metis.
Nepaisant to, Castanedos knygos ir šiandien pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, sulaukia naujų tiražų, o daliai skaitytojų tai yra dvasiniai vadovėliai, atveriantys kelius į visiškai naują tikrovės suvokimą. Ne paskutinį vaidmenį šioje kelionėje atlieka ir įvairios psichoaktyvios medžiagos.
Šių metų gruodžio 25-ąja minimas rašytojo Castanedos 100-metis. Ta proga apie jo darbų išskirtinumą bei reikšmę Amerikos kontrkultūros judėjimui, ezoterniam XX amžiaus antrosios pusės mąstymui bei dvasingumui, taip pat ir mūsų dienomis populiariam neošamanizmui pasikalbėjome su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų profesoriumi, religijotyrininku Audriumi Beinoriumi.
– Šiandien įprasta tapo bet ką pavadinti „kultiniu“ – žinomus menininkus, serialus, knygas, žaidimą ar net muštos mėsos kepsnį. Tačiau turbūt sutiktumėte, kad kam jau kam, o Castanedai šis apibūdinimas tikrai tinka.
– Išties labai tinka. Ypač jei kalbėtume apie XX amžiaus 7–8 dešimtmetį, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo masiškai leidžiamos ir skaitomos Castanedos knygos, išverstos bemaž į 20 pasaulio kalbų, aštuonių miljonų tiražu. Galima sakyti, kad jis labai tiksliai pataikė į to laikmečio Vakarų atmosferą bei poreikius.
Jo knygose pateikiamas neva autentiškas Meksikos jaki genties šamano mokymas, puikiai surezonavo kontrkultūrinei bitnikų ir hipių pasaulėjautai, jų domėjimuisi įvairiomis alternatyviomis dvasinėmis praktikomis – nuo zeno, daoizmo, jogos, sufizmo iki šamanizmo.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad tuo metu Ameriką tiesiog užplūdo įvairių tradicijų, ypač rytietiškų, mokytojai ir guru, kurie steigė savo mokymo centrus ir kūrė bendruomenes.
O kur dar to meto eksperimentai su pakitusiomis sąmonės būsenomis (sąvoka išpopuliarinta amerikiečių psichologo Charleso Tarto), kur labai svarbų vaidmenų atliko įvairių psichotropinių medžiagų vartojimas – nuo hašišo iki LSD ar heroino. Užtenka prisiminti tuo laikotarpiu išleistas Timothy Leary’io, Aldouso Huxley‘io, Robert G.Wassono ir kitų autorių knygas.
Ši aplinka ir pačiam Castanedai leido susikurti išskirtinį statusą, gerokai peržengusį įprastą rašytojo ar mokslininko įvaizdį ir tapti kultine alternatyvaus, šamaniško dvasingumo figūra. Neatsitiktinai kai kas jį net vadina „naujojo religingumo tėvu“.
Castanedai leido susikurti išskirtinį statusą, gerokai peržengusį įprastą rašytojo ar mokslininko įvaizdį ir tapti kultine alternatyvaus, šamaniško dvasingumo figūra.
Beje, Castaneda buvo populiarus ne tik Amerikoje, kur jo knygos leistos milijoniniais tiražais, bet ir Sovietų Sąjungoje – čia, žinoma, don Chuano mokymas keliavo iš rankų į rankas savilaidos (samizdat) būdu.
Mano kartai, besidominčiai įvairiomis dvasinėmis praktikomis, jis buvo ypatingas autorius. Vieni jį skaitydavo godžiai kaip ir kitų iš už geležinės uždangos atkeliaujančių rašytojų knygas, o buvo ir tokių, kuriems Castanedos kūriniai tapo net dvasiniais gyvenimo vadovėliais.
Pavyzdžiui, vienas mano bičiulis, iš kurio pats gaudavau šio autoriaus knygų, lietuviškoje aplinkoje buvo pagarbiai pristatomas kaip tas, „kuris turi visą Castanedą“. O tai buvo labai rimtas ir orus statusas. Tiesa, anuomet mus buvo pasiekusios bene tik aštuonios jo knygos iš dvylikos.
Girdėjau, jog žmonės tarpusavyje net lygindavosi, kas kiek perskaitė Castanedos knygų, o kuris daugiau, vadinasi, yra labiau dvasiškai pažengęs. Kiek žinau, Lietuvoje anuomet egzistavo bent viena grupė, kuri Castanedos knygas priėmė kaip dvasinį mokymą ir nevengė vartoti psichotropinių medžiagų.
– Vis dėlto, pats rašytojas, o ir jo darbai nėra vertinami vienareikšmiškai: vieniems jis dvasinis mokytojas, kitiems – mokslininkas antropologas, o tretiems – šarlatanas ir mistifikuotojas. O kaip jūs apibūdintumėte Castanedą?
– Čia galime atsigręžti į jo paties gyvenimo istoriją. Atkeliavęs iš Peru, natūralizuotas JAV ir Kalifornijos universitete studijuodamas antropologiją, Castaneda susidomėjo vakarietišku ezoterizmu, kuriame netrūko rytietiškų religijų ir dvasinių praktikų atspalvių.
Buvo manyta, kad kiekviena indėnų gentis turi panašų šamaną don Chuaną ir būtinai vartoja psichoaktyvias medžiagas.
Pirmoji Castanedos knyga „Don Chuano mokymas“, išleista 1968 metais ir tapusi bestseleriu – tai jo bakalaurinis darbas. Universiteto dėstytojai vertino jį, nes tai buvo drąsus ir gan novatoriškas tyrimas: Castaneda tikino, kad jis Amerikos ir Meksikos pasienyje asmeniškai bendrauja su jaki genties indėnų šamanu, magu, mokytoju don Chuanu. Tai išties atrodė kaip unikalus antropologinis lauko tyrimas.
Maža to, jis šį reiškinį tyrinėjo žvelgdamas ne iš išorės, bet iš vidaus – pats tapo don Chuano mokiniu ir išbandė jo siūlomus įvairius pažinimo metodus bei praktikas.
Vėliau Castanedos trečioji knyga „Kelionė į Ikstlaną“ – tapo jo antropologijos daktaro disertacija. Vis dėlto jau tuomet tarp mokslininkų kilo kritikos banga, kai kurie jų atvirai kėlė klausimus, ar išties tai antropologinė studija, ar tikrai egzistuoja don Chuanas ir toks mokymas. O gal visa tai paties Castanedos vaizduotės kūrinys?
Pasirodžius pirmosioms knygoms prasidėjo tikra susižavėjimo Castaneda banga. Hipuojantis jaunimas, gėlių vaikai masiškai ėmė traukti į jo aprašytas vietas norėdami ne tik surasti tuos indėnų magus, tačiau ir išbandyti kaktusų bei grybukų poveikį. Buvo manyta, kad kiekviena indėnų gentis turi panašų šamaną don Chuaną ir būtinai vartoja psichoaktyvias medžiagas.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad jaki gentis savo religinėse praktikose išvis nevartoja Castanedos minimo pejotlio ir niekas tame krašte nėra girdėję apie šamaną don Chuaną. Maža to, niekas nebuvo matęs ir paties Castanedos, nors iš jo knygų susidaro įspūdis, kad jis daug laiko praleido tose vietovėse.
Abejonių antropologiniu Castanedos knygų patikimumu sukėlė ir tai, kad iki šiol niekas nėra matę jo lauko tyrimų užrašų, garso įrašų ar vaizdo medžiagos. Knygose taip pat nenaudojama specifinė, tai genčiai ir regionui būdinga terminija ir savitas žodynas. Būtent dėl šių priežasčių mokslininkai skeptiškai vertina Castanedos pretenzijas į antropologinius tyrimus.
Abejonių antropologiniu Castanedos knygų patikimumu sukėlė ir tai, kad iki šiol niekas nėra matę jo lauko tyrimų užrašų, garso įrašų ar vaizdo medžiagos.
Manoma, jog savo knygas jis parašė ne dirbdamas dykumose, bet veikiau sėdėdamas universiteto bibliotekose. Kažkas net pasakė, jog Castaneda tai pats prasčiausias – plagijuojantis ir fabrikuojantis – antropologas. Bet leidybos verslui tai nėra svarbu – iki šiol leidžiamos jo knygos dažniausiai pristatomos kaip mokslinės studijos.
– Kaip pats įvardytumėte, kas tai yra?
– Tarp priešingų pseudoetnografijos ir autentiško dvasinio mokymo polių aš linkęs rinktis vidurio kelią ir Castanedos darbus traktuoti kaip kūrybine prasme įtaigią grožinę literatūrą, kurioje gausu įvairių tradicinių religijų bei modernių dvasinių sąjūdžių – nuo budizmo, sufizmo iki šamanizmo ar naujojo amžiaus religingumo – idėjų.
Beje, pats Castaneda niekad viešai neatsakė į mokslininkų kritiką, o ir apskritai po disertacijos neturėjo nieko bendra su moksline veikla. Tačiau jo paties gyvenimas ir asmenybė apaugo įvairiais gandais ir iki šiol yra mistifikuojami. Jis pats aktyviai naikino savo gyvenimo istoriją ir kūrė savotišką asmeninį mitą ir jo, kaip dvasinio mokytojo, legendą. Galbūt jis tai darė ir komerciniais tikslais.
Štai, kad ir jo gimimo data – pagal vieną versiją jis gimė 1925 gruodžio 25 d., o pagal kitą – jo paties įvardytą – 1935 m. gruodžio 25 d. Castaneda neleido savęs nei fotografuoti, nei filmuoti. Taip pat ir jo mirtis yra apaugusi įvairiais mitais – iki šiol nėra žinoma ir jo kremacijos pelenų palaidojimo vieta.
Neseniai interneto platybėse skaičiau, kad Castanedos kapas aptiktas Omske, Rusijoje. Kad ir kaip tai vertintume, tenka pripažinti, kad toks mistifikavimas Castanedos asmenybei tinka.
– Kaip jūs apibūdintumėte jo fenomeną? Kokios asociacijos ateina į galvą pagalvojus apie Castanedą ir jo lūpomis savo mokymą dėstantį jaki genties indėną don Chuaną?
– Tiek sovietmečiu, kai pirmą kartą skaičiau jo knygas, kurios man darė didžiulį įspūdį, tiek ir dabar, galvodamas apie Castanedos suformuotas idėjas, manau, jog jo tekstų patrauklumas slypi jo santykyje su tikrove.
Jis don Chuano lūpomis kelia pamatinius klausimus apie tai, kas yra ši tikrovė? Ar tai, ką mes matome, liečiame yra vienintelė tikrovė? O gal esama ir kitos, autentiškesnės, tikrovės?
Pats Castaneda vartojo dvi esmines sąvokas: tonalis – tai kasdienė realybė, suregzta iš mūsų žodžių, vaizdų, socialinės tvarkos; ir nagvalis – tikrovė iki kurios turime prasibrauti, tikroji Realybė, ir žmogus, kuris tai yra patyręs.
Savo knygose jis kalba apie tai, kad mūsų pasaulio matymas yra suformuotas aplinkos, kurioje augame, tradicijos bei kultūros, todėl mes matome tik tai, ką esame išmokyti matyti.
Tuo tarpu Castaneda savo mokytojo don Chuano lūpomis kviečia išeiti iš įprastų mąstymo šablonų, įveikti šį vaizdinį ir pasaulį pamatyti tokį, „koks jis išties yra“. Nes įprasta percepcija tiesiog įšaldo pasaulio suvokimą.
Savo knygose jis kalba apie tai, kad mūsų pasaulio matymas yra suformuotas aplinkos, kurioje augame, tradicijos bei kultūros, todėl mes matome tik tai, ką esame išmokyti matyti.
Tarkime, jo vartojama sąvoka „surinkimo taškas“ byloja apie tai, kad žmogus gali matyti ne tik akimis, bet ir iš kitų taškų tiek savo kūne (pavyzdžiui, nuo širdies), tiek ir aplink jį.
Arba idėja apie „pasaulio sustabdymą“ – ši koncepcija rezonuoja tiek su zen meditacija, tiek šiuolaikine psichologija ir kalba apie būtinybę įveikti nuolat mumyse vykstantį vidinį dialogą, sustabdyti įprastus, per socializaciją ir kultūrą inertiškai prisiimtus mąstymo modelius, kurie skleidžiasi ir kalbos konstruktuose.
Arba kad ir „kario kelio“ samprata, kai kalbama apie žmogaus bebaimiškumą ir ryžtą priimti šią tikrovę – ne tik tai, kas mums patinka, bet tokią, kokia ji yra, ir tai, kokie mes esame.
Iš tiesų, don Chuano mokymo siekiamybė – visiškas sąmoningumas, visų žmogaus potencijų atvėrimas, kuris vadinamas tikrąja laisve. Šią jo sukurtą tradicijų, praktikų, idėjų ir koncepcijų mozaiką galima traktuoti kaip universalią žmonijos dvasinę patirtį, o paties Castanedos knygas – kaip talentingo rašytojo sukurtą sinkretinę alegoriją, savotišką metaforinį misticizmo aprašymą. Nors kartais atrodo, kad jis pats nebeskyrė tikrovės nuo savo vaizduotės darinių.
– Kokį vaidmenį don Chuano mokyme vaidina psichoaktyvūs augalai – kaktusai, grybai, durnaropės? Tai, neabejotinai, nulėmė ir jo knygų populiarumą.
– Pirmosios Castanedos knygos pasirodė psichonautikos (t.y. kelionių į psichikos gelmes) bumo laikotarpiu, kai žmonės aktyviai ėmė ieškoti būdų, kuriuos pasitelkus galima praplėsti savo sąmonę bei patyrimo ribas, išeiti iš įprastų kognityvinių modelių, išgyventi kitą tikrovę. Šia prasme don Chuano mokymas išties atliepė laiko dvasią ir iškilo ant šios bangos.
Jis kalba apie tai, kad pasiekti nagvalį – esminę tikrovę, nėra lengva, ypač jei nėra šalia mokytojo. Tačiau, net ir šalia jo, be galo sunku pramušti tą surambėjusį, inertišką pasaulio paveikslą. Būtent čia ir gali padėti įvairūs psichodeliniai (iš graikų klb. psychḗ – „siela“ ir dẽlos – „atviras“: sielos atvirumo būsena) preparatai, pirmiausia, žinoma, jaki genties vartojami kaktusai, grybai ir žolės, kurie tampa tartum tramplynu į kitą tikrovę.
Pasak don Chuano, užtenka bent kartą tai patirti ir žmogus jau žino, kad viskas gali būti suvokiama kitaip, nei įprasta. Juk ir pats Castaneda aprašo, kad po tam tikrų medžiagų pavartojimo, jis sugebėjo kalbėtis su gyvūnais, pasiversti varna ir skraidyti aplink, bei visa kita.
Pats Castaneda aprašo, kad po tam tikrų medžiagų pavartojimo, jis sugebėjo kalbėtis su gyvūnais, pasiversti varna ir skraidyti aplink, bei visa kita.
Kadaise, nepriklausomybės pradžioje vienas žmogus Lietuvoje man pasakojo, kad pavartojęs LSD medituodamas jis patyrė budistinį nušvitimą, satorį. Pamenu, su kokiu entuziazmu jis kalbėjo apie šį patyrimą: „aš tiek metų medituoju ir nieko. O po LSD atsivėrė kitoks pasaulis, realus išgyvenimas“. Jis teigė, kad dabar jau žino, ko reikia siekti meditacijoje... Atvirai sakant, jo pasakojimas buvo įtaigus.
Tačiau esminis klausimas išlieka: argi nėra įmanoma vadinamąsias „pakitusias sąmonės būsenas“ pasiekti natūraliomis priemonėmis?
Castanedos knygų poveikis kontrkultūriniam Vakarų sąjūdžiui buvo stulbinamas – pradėta ieškoti ir vartoti įvairios psichotropinės medžiagos, o tai turėjo įtakos ne tik įvairioms dvasingumo sampratoms, tačiau ir moderniai kūrybai – muzikai, menui, literatūrai.
Tačiau noriu pabrėžti, kad psichodelinių medžiagų vartojimas Castanedai nebuvo savitikslis – visa tai tik būdas patirti nagvalį. Apie kaktusus, grybus ir žoles jis rašo pirmosiose savo knygose, o vėlesnėse apie tai, jei ir užsimenama, tik fragmentiškai.
– Kokį poveikį Castanedos darbai turėjo XX amžiaus antrosios pusės įvairiems alternatyvaus religingumo sąjūdžiams bei Vakarų ezoteriniam mąstymui?
– Apeliuodamas į šamaniškas genčių tradicijas jis labai stipriai prisidėjo prie teigimo, kad haliucinogeninių medžiagų vartojimas gali būti dvasinio kelio dalimi. Bet reikia turėti omenyje, kad tai nėra Castanedos išradimas – įvairios psichodelinės medžiagos religiniuose ritualuose bei praktikose naudotos nuo seniai visose Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos kultūrose.
Tačiau Castaneda savo knygomis tai, kas iki tol priklausė uždarai, vidinei bendruomenės praktikai, atvėrė plačiajai visuomenei. Jis tartum sako: „bandykite ir pažinkite tikrovę“. Ir, žinoma, daliai žmonių tai atrodė itin patrauklu.
Juk sekėjams nesvarbu, ar tai tikra, ar tai pagrįsta mokslu. Svarbiau, kad tai tam tikrą patyrimą sužadinanti praktika. Kam tos ilgos meditacijos, apeigos, pasninkai ar religiniai ritualai – viską galima patirti greitai ir lengvai. Kaktusai ir grybai yra tarsi lengviausias kelias į „nušvitimą“.
Vakarų jaunimui, ieškančiam naujų patyrimo būdų ir mielai eksperimentuojančiam, visa tai atrodė kaip efektyviausias tikrovės ribų praplėtimas ir tapo itin patrauklu. Ką liudija ir, pvz., dabartinis susidomėjimas indėnų ajavaskos gėrimu.
Castanedos knygos taip pat prisidėjo ir prie šiandien itin išpopuliarėjusių neošamaninių sąjūdžių, kurie, deja, dažnai yra gan stipriai romantizuoti ir mistifikuoti.
Šios idėjos anuomet rezonavo ir su kintančia religingumo samprata, kai institucinis, tradicinis religingumas prarado įtaką, o visas dėmesys tapo nukreiptas į individualizuotą patirtį.
Castanedos knygos taip pat prisidėjo ir prie šiandien itin išpopuliarėjusių neošamaninių sąjūdžių, kurie, deja, dažnai yra gan stipriai romantizuoti ir mistifikuoti. Asmeninis bendravimas su paslaptingais genčių mokytojais ir šamanais, gyvenančiais sunkiai pasiekiamose Afrikos, Azijos ar Amerikos džiunglėse, tapo itin madingu reiškiniu.
Žmonės keliauja į įvairias Lotynų Amerikos ar kitas pasaulio šalis ieškodami naujos dvasinės patirties, kuri pakeistų jų gyvenimus. Neabejotinai, įvairios psichodelinės medžiagos čia atlieka ne paskutinį vaidmenį. Žmonėms visai nesvarbi mokslinė tiesa, jie labiau remiasi savo asmenine patirtimi.
Žmonės keliauja į įvairias Lotynų Amerikos ar kitas pasaulio šalis ieškodami naujos dvasinės patirties, kuri pakeistų jų gyvenimus.
Tačiau tai tikrai nereiškia, kad visi, kurie kažką vartoja, yra Castanedos sekėjai. Kažkam grybai ir kaktusai tėra būdas pateisinti savo narkotinę priklausomybę. Tačiau kitiems tokios patirtys gal ir tapo postūmiu sąmoningam bei autentiškesniam dvasiniam gyvenimui.
Beje, jo knygos suteikė stimulą ir šiuolaikinei antropologijai: mokslininkai ėmė kur kas aktyviau domėtis įvairių tradicinių kultūrų praktikomis iki tol buvusiomis už mokslinio tyrinėjimų ribų – gydymais, pranašavimais, dvasinėmis apeigomis ir patirtimis ir pan.
