Sekite 15min Google
Penkerius metus gvildentame tekste autorė leidžiasi ieškoti kitokių žinojimo būdų ir kalbasi su savo atrastomis mokytojomis ir mokytojais – mąstytojomis, menininkėmis, rašytojomis, draugėmis ir istorinėmis asmenybėmis, kurių daugumos niekada nėra sutikusi.
Naujoji knyga tęsia Godos Palekaitės tarpdisciplininės kūrybos ir meninių tyrimų kryptį, kurioje susitinka istorija, antropologija, literatūra, šiuolaikinis menas ir performansas. Menininkę jau daugelį metų domina istorinių pasakojimų nestabilumas, atminties politika ir intymūs, subjektyvūs žinojimo aspektai. Jos kūryboje svarbią vietą užima žmonės, patirtys ir pasakojimai, kurie dažnai lieka už oficialiosios istorijos ribų.
„Odė mokytojoms“ išaugo iš noro parašyti knygą, kokios pačiai autorei trūko – tokią, kurioje istorija atsiskleistų ne kaip užbaigtas ir nekintantis pasakojimas, o kaip daugybė persipinančių, kartais viena kitai prieštaraujančių patirčių. „Jei ši knyga yra istorija – tai apibrėžimų neatitinkančių, kategorijoms nepasiduodančių pasaulių istorija. Jos puslapiuose norėjau rasti vietą tam, kas intymu ir neaprėpiama, kas prieštaringa ir sunkiai išsprendžiama“, – knygoje rašo Goda Palekaitė.
Mokytojos, kurių nesutikai mokykloje
Knygos pavadinime minimos mokytojos nėra mokytojos įprasta šio žodžio prasme. Tai skirtingų laikotarpių, pasaulėžiūrų ir patirčių asmenybės, kurių gyvenimai, idėjos ir kūryba autorei atvėrė netradicinius istorijos pažinimo kelius.
Tarp jų – ekstazės pagautos krikščionių mistikės, Venecijos kurtizanės, eksperimentuojanti baroko mokslinės fantastikos kūrėja, mieganti princesė, ir pačios autorės senelis. Šios netikėtos figūros leidžia pažvelgti į istoriją ne tik per įvykius ir datas, bet ir per kūniškas patirtis, troškimus, sapnus, vaizduotę bei gyvenimus, kurie sunkiai telpa į nusistovėjusias kategorijas. Vienas mokytojas ir mokytojus G.Palekaitė pažįsta asmeniškai, kitas atrado skaitydama, tyrinėdama ar stebėdama jų kūrybą. Kai kurios gyveno prieš kelis šimtmečius, tačiau visas jas sieja gebėjimas išjudinti įprastą supratimą apie tai, kas gali būti laikoma istoriniu žinojimu.
„Žinojimą atrasti galima ne vien tradiciniu būdu, pasinėrus į tiksliuosius ar humanitarinius mokslus; jis slypi sapnuose, prisiminimuose, literatūroje, mene, iškyla mūsų baimėse ir vizijose. Žinojimas glūdi vaizduotėje“, – rašo autorė.
Istorija, kuri gyvena sapnuose ir prisiminimuose
„Odė mokytojoms“ kviečia permąstyti ne tik tai, ką žinome apie praeitį, bet ir pačius būdus, kuriais žinios apie ją konstruojamos, perduodamos ir išsaugomos. Knyga suskirstyta į penkis skyrius: kosmologija, atmintis, nemiga, transgresija ir sapnų medžioklė. Šios temos leidžia autorei tyrinėti istoriją kaip gyvą, nuolat besikeičiančią patirtį, kurioje faktai egzistuoja greta vaizduotės, asmeninių prisiminimų, kūniškų pojūčių ir sunkiai nusakomų būsenų.
„Šis tekstas turėjo sukurti erdvės klausimams, kurie ištįsta laike, įleidžia šaknis atmintyje, įsikuria šalia mūsų kūnų ar juose, atsikartoja sapnuose. Tokie klausimai yra viena iš istorinio žinojimo formų. Žinojimas tūno ne vien akademijos labirintuose“, – knygoje teigia G.Palekaitė.
Knyga paremta autorės daktaro disertacija, tačiau jos forma ir pasakojimo būdas glaudžiai susiję su menine G.Palekaitės praktika. Užuot apsiribojusi tradiciniu istoriniu tyrimu, ji jungia skirtingas disciplinas, pasitelkia literatūrines ir menines priemones, autobiografinius fragmentus bei pokalbį kaip žanrą. Tokiu būdu „Odė mokytojoms“ tampa ne vien tyrimu, bet ir asmenišku bandymu suprasti, kaip praeitis veikia dabartį, mūsų vaizduotę ir tai, ką laikome žinojimu.
Po „Schizmatikų“ – dar giliau į istorijos paraštes
„Odė mokytojoms“ yra antroji Godos Palekaitės knyga, pasirodanti leidykloje LAPAS. 2020 m. išleistuose „Schizmatikuose“ autorė kūrė dešimt fiktyvių pasakojimų apie primirštas istorines asmenybes – nuo savamokslės dinozaurų atradėjos Mary Anning iki mistiko Emanuelio Swedenborgo ir rašytojo bei orientalisto Essado Bey.
Grožinę ir akademinę literatūrą, meninį tyrimą, istorinius šaltinius, paskalas ir fikciją jungiantys „Schizmatikai“ jau tuomet kėlė klausimus apie tai, kaip konstruojamos žinios ir ką istorija iškelia į centrą, o ką nustumia į paraštes. Naujojoje knygoje G.Palekaitė šiuos klausimus plėtoja toliau. Tačiau šįkart dėmesio centre atsiduria ne tik primirštos asmenybės, bet ir pats mokymosi, žinojimo bei santykio su istorija procesas. „Odė mokytojoms“ tęsia autorės kūrybos liniją bei atskleidžia susidomėjimą istorinių pasakojimų nestabilumu, atminties politika ir intymiais, subjektyviais žinojimo aspektais.
