Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia!
Karlis Vėrdinis, vienas iš šešiolikos antologijoje „Pavasaris bus kaip visuomet“ publikuojamų autorių, taip pat parašęs ir įžanginį žodį šiai antologijai, teigia, kad knygos skaitytojai pajus, kaip poezija liudija pokyčius, kas nutinka su Latvijos žmonėmis – nuo pasipriešinimo sovietų režimo nelaisvei ir jos paneigimo latviai iš lėto juda tautos ir individo laisvės suvokimo link, mokosi nugalėti iš jos iškilusius ekonomikos ir moralės dilemos iššūkius.
Taigi ką nauja praėjusieji 20 metų įnešė į latvių poeziją? Vienoje XXI a. pradžios latvių literatūros apžvalgoje poetas Maris Salėjis įvardija daug požymių – polinkį į lyroepiką, „mažo žmogaus“ ir kasdienio gyvenimo vaizdavimą, urbanizmą, metafiziką, apokaliptines nuotaikas, hedonizmą ir jusliškumą, ironiją ir parodiją, galiausiai ir kalbos deformavimą bei poezijos išraiškos priemonių redikalizavimą.
Šiuolaikinės latvių poezijos antologijos sudarytoja, vertėja Erika Drungytė, rašytoja, vertėja, kritikė, savo didžiulį darbą ir ryžtą jo imtis paaiškina paprastai – mums būtina palaikyti vieniems kitus: „Kai buvau maža mergaitė, žavėjausi, kad mano diedukas Leonas Drungys prenumeruoja ir skaito latvišką spaudą. Jo tėviškė – Židikai, ten kiekvienas mokėjo kaimynų kalbą. Diedukas niekada neapleido tų dalykų, kurie mano tapo vertybių pamatu – iš jo sužinojau, kaip svarbu išmanyti savo šalies ir tautos istoriją, išlaikyti patriotizmo dvasią ir pagarbiai elgtis su simboliais, mokėti kalbas bei pažinti kitas nacijas, kultūras, religijas. Močiutė Ona Drungienė (Avižienytė) buvo suvalkietė. Tai ji papasakojo, koks buvo tas „smetoniškas“ Kaunas, jo žmonės, tradicijos. Kokia buvo jos mokytoja Salomėja Nėris. Iš močiutės gavau dovanų to meto gimnazijos skaitinių knygą – joje perskaičiau nepriklausomų Lietuvos ir Latvijos himnus, iš jos išmokdavau nesutrumpintus Maironio eilėraščius. Diedukų namuose per kiekvienas Kalėdas kabindavome ant eglutės didžiulius bumbulus, išsaugotus iš anų laikų – raudoną, žalią, geltoną.
Tegu šis mano darbas bus padėka Jiems. Žinau, kad visa, ką gebu, kuo tikiu, yra perimta iš šių nuostabių žmonių – mano kraujyje, mano pasąmonėje, mano širdyje. Dabar yra toks metas, kai kyla daug grėsmių mažoms tautoms, jų kalboms ir unikalioms kultūroms. Mums būtina palaikyti vieniems kitus. Ir padaryti nors po mažą darbelį, kad būtų ateities istorija, gyvoji istorija. Kad mūsų anūkai turėtų ką prisiminti, turėtų ką tęsti...“
