Skaitant šią knygą per kūną bėgioja šiurpuliai dėl aprašomų patirčių siaubo. Tai knyga apie prievartą, badą, išlikimo strategijas, pažeminimus, orumo sutrypimus. Skaityti šią knygą skaudu, sunku, tačiau, kaip teigia rašytoja, tai gali tapti terapine patirtimi.
Vilniuje T.Pjankova lankosi jau ne pirmą kartą – ji čia kūrė Vilniaus UNESCO literatūros miesto rezidencijoje, ir susitikimo metu pasakojo, kaip ją užbūrė šis miestas.
„Jeigu reikėtų prisipažinti meilėje kažkuriam miestui, Vilnius būtų pirmas tame sąraše. Tai miestas, kuriam aš pajutau meilę iš pirmo žvilgsnio. Atvykau čia, kai lijo, buvo labai prastas oras, lijo visą mėnesį, labai sušalau, bet, iš kitos pusės, daug vaikščiojau ir pamačiau Vilnių iš labai netikėtų rakursų. Ir pamačiau didelį palaikymą Ukrainai – Ukrainos vėliavos žiūrėjo į mane iš kiekvieno lango. Jos buvo vos ne kiekvienoje kavinėje, į kurią aš užsukdavau. Tai jaudino kone iki ašarų. Viešbutyje, kuriame gyvenau, statulos buvo apvyniotos Ukrainos vėliavom. Labai didžiulis jums ačiū“, – pokalbio pradžioje sakė rašytoja.
Rusija trina savo nusikaltimų pėdsakus
„Tauta, kuri nežino savo istorijos, praranda savo ateitį“, – apie priežastis, kodėl nusprendė romane imtis Ukrainos istorijos, sakė T.Pjankova. Ukrainoje apie Holodomorą, J.Stalino suplanuotą badą Ukrainoje, iki šiol šioje šalyje labai nedaug informacijos – ji ir pati, baigusi mokyklą, turėjo tik labai miglotą įsivaizdavimą, kas vyko jo metu. „Ir kai atidariau portalą į tą pragarą, buvau šokiruota to, ką iš tiesų išgyveno Ukrainos tauta“, – sakė ji.
Apie Holodomorą knygą yra parašiusi ir Vilniaus knygų mugėje viešinti rašytoja Anne Applebaum. Duodama interviu 15min, ji pripažino, kad per pastaruosius dešimt metų labai smarkiai pasikeitė tai, kaip apie tai, kaip apie Holodomorą kalbama Rusijoje: prieš 10 metų apie jį Rusijoje buvo galima kalbėti, o dabar jau nebe.
„Už nusikaltimus, kurį padarė rusai, pasaulio bendruomenė jų nenubaudė, niekas neatsisėdo į kalėjimą už tai, – apie tai, kodėl Rusija taip kruopščiai bando ištrinti iš sąmonės šiuos epizodus, sakė T.Pjankova. – Nei vienas nusikaltėlis pasaulyje, ar padaręs mažą nusikaltimą, ar teroristas, nekalbės apie savo nusikaltimus, nes tai jam nenaudinga. O apie Rusiją pasakysiu dar daugiau – 2016 metais pas juos prasidėjo programa, liečianti Holodomorą – iš visų vadovėlių, interneto ištrinti viską, kas liečia Holodomoro klausimą“.
T.Pjankova ir į šių dienų karą siūlo žiūrėti kaip į Holodomoro įvykių tąsą: „Tas karas, kuris vyksta dabar, tiesiogiai susijęs su Holodomoru, nes sunaikinus ukrainiečius, į Ukrainos teritoriją buvo įvežta labai daug rusų, kurie buvo apgyvendinti ukrainiečių namuose“.
Rusiją vadinusi „masiniu nusikaltėliu ir žudiku“, ukrainietė rašytoja sakė, kad už tai ji privalo būti nubausta: „Jie to nusipelno ne tik už tai, kad dabar įsibrovė į Ukrainą, jie nusipelnė to prieš 300 metų, bet iki šiol, deja, nenubausti“.
Trauma tęsiasi iš kartos į kartą
T.Pjankova sako, kad Holodomoras – trauminė ukrainiečių patirtis, persiduodanti iš kartos į kartą. „Viktoras Juščenka, atėjęs valdžią, pirmą kartą tai iškėlė valstybės lygiu. Mums reikia suprasti, kodėl buvome tokie silpni, kodėl leidome tam nutikti, kodėl buvome abejingi, kol to nesuprasime, neatsikratysime šios traumos“, – sake T.Pjankova.
Kalbėdama apie Holodomorą ji sako matanti daugybę paralelių su dabartiniais laikais – ne tik tuo, kaip Rusija siekia sunaikinti Ukrainą, bet ir tuo, kaip pasaulis reaguoja į tai. Tuo metu irgi daugybėje pasaulio valstybių buvo žinoma apie badą Ukrainoje, tačiau niekas nenorėjo konfliktuoti su Sovietų Sąjunga.
„Tuomet mes buvome aplinkybių auka. Ir dabar Rusija naudoja badą kaip ginklą. Ir kai aš skaitau interviu su mūsų kareiviais, kurie grįžo iš nelaisvės Rusijoje, ir jų klausia, kas, vaikinai, buvo baisiausia, kas buvo iš kankinimų baisiausia, jie visada pasako – tai buvo badas. Ir kai XXI amžiuje tu išgirsti žodį badas iš vyro, kuris turėjo normalų gyvenimą, kuris ėjo į karą, kad apgintų savo šalį, ir atsidūrė tame pragare, Rusijos nelaisvėje, kai supranti, kas tam šiuolaikiniam žmogui yra badas, tampa labai labai baisu“, – pasakojo T.Pjankova.
Rašytoja sako, kad knygoje nėra nei vienos išgalvotos istorijos – visas jas rado ieškodama medžiagos archyvuose. „Kaip gali būti taip ciniškai sukurta valstybė ir valdžia, kad viena pusė yra nubausta už pasipriešinimą, už tai, kad nori būti ukrainietiška tauta, o kita pusė gyvena normalų gyvenimą. Supratau, kad per šitą kontrastą galima parodyti, kas vyko tuo metu, o tai kartu ir projekcija į šiuos laikus“, – sake ji.
Didžiausias šokas jai buvo, kai rado vienos močiutės pasakojimą, kaip ji eidavo žiūrėti per tvorą į žmones, kurie „buvo gražūs, sveiki, gydėsi nuo viršsvorio“: „O ta močiutė buvo pasiryžusi suvalgyti žmogų. Ji sakė: aš buvau pasiryžusi suvalgyti žmogų, jeigu Dievas nusisuktų nuo manęs į kitą pusę“.
Pati išbandė, kas yra badas
„Aš pati rašydama knygą dariau eksperimentą, kad suprasčiau, kas yra badas. Ir nenoriu, kad kažkas pakartotų tą eksperimentą, – pasakojo rašytoja. – Baisiausia, kai prasideda tokia būsena, kai netenki sąmonės iš to bado, o paskui – kai smegenys pavargsta nuo to, kad negauna maisto, ir tuomet prasideda psichozė“.
„Po dešimties dienų badavimo prasideda smegenyse pokyčiai, kurie yra negrįžtami, – tęsė savo badavimo istoriją rašytoja. – O įsivaizduokite, buvo žmonių, kurie badaudavo metus. Arba tris mėnesius, pusę metų. O paskui mes kalbame apie tai, kaip jie galėjo tai padaryti – bendradarbiauti su priešu, nužudyti savo vaikus. Kodėl jie tai darė? Ne todėl, kad jie blogi žmonės, o todėl, kad jų galvoje buvo tokia realybė. Padariau tą eksperimentą, aišku, galėjau pabaigti tada, kai norėjau, nes niekas nestovėjo šalia su šautuvu ir nesakė, kad tu dabar nevalgysi. Aš tai užbaigiau, ir nebenoriu to niekada kartoti. Aš supratau, kas yra badas“.
Šis eksperimentas privertė ją susimąstyti ir apie tai, kur yra riba, kurią galėtum peržengti. Ji pati sako neturinti atsakymo, ar, tarkime, norėdama išsaugoti savo vaikus, pati būdama tokios būsenos neperžengtų moralinių principų, negalėtų nužudyti: „Tos moterys tai darė dėl savo vaikų, ir, mano nuomone, tai visiškai išteisina bet kokį jų veiksmą“.
Iki šiol kaupia maistą
T.Pjankova sako, kad Holodomoro patirtys, žmonėms galbūt to net patiems nesuvokiant, persiduoda iš kartos į kartą jų kasdieniuose įpročiuose, ir ypač tai liečia maistą.
„Ukrainiečių suvokime įsitvirtinę tai, kad maistas labai vertingas resursas, kurį reikia naudoti taip, kad užtekti ir rytojui, ir kitoms dienoms. Dėl tokio mąstymo labai daug ukrainiečių šeimų kaupia maisto atsargas kritiniam momentui. Kilus bet kokiai užuominai, kad gali būti kritinis laikas, jie bėga į supermarketus ir perka maistą, kurį galima naudoti ilgą laiką. Mano močiutei 87 metai, ir ji iki šiol taip daro, mes negalime jai išaiškinti, kad dabar ji gyvena stabilioje situacijoje, kad jai neteks patirti bado, kurį ji išgyveno po karo, kad mes padarysime viską, kad ji nepajaustų tų baisių momentų, kuriuos ji išgyveno. Bet ji vis tiek kaupia. Vaikystėje mes negalėdavome palikti lėkštėse to, ko nenorėtume valgyti, jokių likučių. Mums reikėjo suvalgyti viską, ir taip dabar gyvena daug žmonių Ukrainoje, tai persiduoda iš kartos į kartą“, – sakė T.Pjankova.
Skaitant knygą atrodo, kad valgis čia įgauna ir perkeltinę prasmę. Žmonės gali suvalgyti kitus žmones. Lygiai tas pats ir su mirtimis – galima mirti ne tik fiziškai. Rašytoja sutinka su tokia mintimi.
„Kartais žmogui paprasčiau fiziškai numirti nei numirti kaip žmogui. Lyg dar esi gyvas, bet nieko žmogiško nebeturi, o esi kažkoks padaras. Arba tavo gyvenimas tapo tokiu pragaru ir verčiau nematytum viso to. Ši knyga apie išgyvenimo kainą, tai, kaip gali likti žmogumi. Kaip mes atsitiesiame po tokio streso, ką mes mąstome apie save po to. Mano tikslas buvo parašyti apie tai, kaip ukrainiečiai, mūsų tauta, išgyveno net tose sąlygose, kur šansų buvo labai mažai išgyventi“, – sakė T.Pjankova.
Tuo metu, kai vyko pokalbis, visame pasaulyje buvo aptarinėjamos D.Trumpo susitikimo su V.Zelenskiu detalės, kalbama apie augantį nerimą. T.Pjankova į klausimą, ką ji ir jos draugai ukrainiečiai galvoja apie visa tai, atsakė trumpai: „Mes būtinai nugalėsime šitame kare“.
