Caroline Cauchi rašo istorinę ir eksperimentinę prozą, dėsto kūrybinį rašymą Hullo universitete ir yra išleidusi daugiau nei dešimt romanų, kuriuos publikavo Caroline Smailes slapyvardžiu. „Ponia Van Gogh“ (lietuvių kalba išleido leidykla „Tyto alba“, vertė Aidas Jurašius) – autorės debiutinis istorinis romanas, 2023 m. išleistas Jungtinėje Karalystėje ir tarptautinėje rinkoje. Knyga sulaukė didelio pasisekimo, tapo bestseleriu keliose šalyse ir buvo įtraukta į prestižinį Kanados „Heather’s Pick“ rekomenduojamų knygų sąrašą.
– XIX a. pabaigoje Paryžius buvo tapęs Europos kultūros sostine – gyvybingu centru, kuriame menininkai iš viso pasaulio rinkosi mokytis, eksponuoti savo darbus ir eksperimentuoti. Šiuo laikotarpiu akivaizdžiai nutolstama nuo akademinių tradicijų – atsigręžiama į naujus pasaulio matymo ir raiškos būdus: iškyla impresionizmas, postimpresionizmas, simbolizmas. Tuo pat metu statomas ir Eifelio bokštas. Tai buvo itin reikšmingas laikotarpis kultūros ir pasaulio istorijoje. Kas jus labiausiai sužavėjo, o kas netikėtai nustebino tyrinėjant šį laikmetį rašant romaną „Ponia Van Gogh“?
– „Ponia Van Gogh“ – mano pirmasis istorinis romanas. Nors anksčiau jau buvau parašiusi keletą kitų knygų, tačiau šis žanras man buvo visiškai naujas. Ir, tiesą pasakius, viskas, ką paminėjote – laikmečio svarba, kūrybinis sprogimas, visuomenės pokyčiai – man kėlė didžiulę baimę. Staiga atsidūriau epochoje, kurioje vyko tiek daug permainų: nuo meno revoliucijų iki feminizmo pradžios ir moterų vaidmens visuomenėje.
Didžiausias iššūkis buvo visa tai perteikti nepaverčiant romano sausų faktų rinkiniu. Nenorėjau, kad siužetas būtų nuolat stabdomas tam, kad galėčiau pasidalinti dar viena įdomia istorine detale. Tad teko ieškoti būdų, kaip istoriją perteikti pasakojimui, kad veiksmas išliktų gyvas, o skaitytojas jaustųsi įtrauktas ir vedamas pirmyn. Kitas sunkumas – informacijos gausa. Galėjau įtraukti kur kas daugiau istorinių įvykių, veikėjų, detalių, bet reikėjo rinktis. Atrinkti tai, kas iš tikrųjų padeda atskleisti personažus, jų vidinį pasaulį, jų santykius su aplinka. Būtent tai ir kūrė jų charakterį.
Vienas iš malonių netikėtumų – Eifelio bokšto statybos. Tai tapo simboliniu fonu, kuris puikiai atspindėjo laikmečio dvasią, augimą, pokyčius – tiek visuomenėje, tiek tarp veikėjų. Taip pat tyrimų metu atradau daug stiprių, bet dažnai nutylėtų moterų istorijų. Pavyzdžiui, Camille Claudel, kurią įtraukiau į romaną – manau, jos gyvenimas galėtų tapti atskiru kūriniu. Sužinojau ir apie kitus atvejus, kai moterys menininkės buvo ignoruojamos, išnaudojamos ar tiesiog nutildomos. Tai paliko didelį įspūdį ir, tiesą sakant, įkvėpė naujų idėjų ateities romanams.
– Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos – ar yra kas nors, ką norėtumėte knygoje pakeisti ar papildyti?
– Ne. Kiekvieną kartą užbaigusi knygą jaučiu, kad ji atspindi tam tikrą mano gyvenimo laikotarpį. Nors rašiau apie Johaną, iš tiesų rašiau ir apie save. Tame romane labai daug manęs – to, ką tuo metu išgyvenau. Rašydama šią knygą, išgyvenau traumą, sukrėtusią mano gyvenimą, bandžiau suvokti ir priimti tam tikrus dalykus.
Šį romaną pradėjau rašyti COVID pandemijos metu, tad dabar atsigręžti atgal ir norėti ką nors perrašyti –būtų tarsi paneigti tą laikotarpį. Man kiekviena knyga yra tarsi dienoraštis – ji užfiksuoja tam tikrą emocinį etapą. Jei kas nors kada nors gilintųsi į visas mano knygas, tikriausiai galėtų nemažai sužinoti apie mane pačią per mano sukurtus personažus, nes rašau pirmuoju asmeniu – tam tikra prasme pati tampu tų knygų veikėju.
– Ir kadangi jau paminėjote, jog toje knygoje labai daug jūsų pačios, norėčiau pakalbėti apie tai plačiau. Žmonės dažnai klausia: kiek jūsų pačios yra knygoje? Kiek jūsų veikėjuose? Ir man tai kartais skamba kiek keistai, nes, na, savaime suprantama – autorius įdeda save į savo kūrinį. Kitaip turbūt nė neįmanoma.
– Taip, sutinku. Ko gero, tai vienas svarbiausių dalykų. Yra daugybė moterų, kurios gyvenime jautėsi nematomos. Ir dauguma mūsų – aš taip pat – tam tikru metu pagalvojame, kad esame pirmos, kurios tai išgyvena. Tačiau pažvelgus į istorines asmenybes, moteris iš praeities, suvoki, kad iš tiesų tęsi jų kelią. Mes visos vienaip ar kitaip patiriame tuos pačius jausmus – meilę, netektį, troškimą atrasti savo vietą pasaulyje. Kinta laikai, bet emocijos ir kovos dažnai lieka tos pačios. Tik kiekviena iš mūsų jaučiasi tarsi išgyventų tai pirmą kartą.
Rašydama apie meilę ir netektį, stipriai susitapatinau su Johanos išgyvenimais. Jaučiu jai gilią empatiją, bet kartu tai tampa ir labai asmeniška – tarsi rašyčiau apie save. Žinau, kad yra rašytojų, kurie tvirtina: „Visa tai – fikcija, su manimi tai neturi nieko bendra.“ Bet juk žmogiškos emocijos – gebėjimas mylėti, atjausti – yra mūsų dalis. Rašau tai, kas mano viduje, tai, kas manyje gyva. Ir labai tikiuosi, kad tai persiduoda skaitytojui.
– Esate minėjusi, kad „Ponia Van Gogh“ – grožinis kūrinys, besiremiantis tikrais įvykiais. Pastaraisiais metais istoriniai romanai tapo itin populiarūs. Ką, jūsų manymu, skaitytojai gali atrasti šiame žanre, ko galbūt nerastų tradiciniuose istoriniuose pasakojimuose?
– Išties, tai tema, man pačiai sukelianti daugybę klausimų. Esu ne tik rašytoja, bet ir akademikė, o viena iš mano tyrimų sričių – kaip etiškai rašyti apie realius žmones. Kartais istoriniai romanai taip nutolsta nuo tikrų įvykių, kad sunku atskirti, kur baigiasi faktai ir prasideda fikcija. Man tai – nepriimtina. Aš stengiuosi išlikti kuo arčiau tikrovės, remtis patikimais faktais, tarsi tvirtais taškais, aplink kuriuos galima kurti pasakojimą.
Manau, viena iš priežasčių, kodėl istorinė grožinė literatūra tokia populiari, – ji leidžia žmonėms prie istorijos priartėti jautriau, labiau emociškai. Istoriniai romanai padeda susitapatinti su žmonėmis iš praeities, suprasti jų išgyvenimus. Šiandien matome istorinių knygų sprogimą, pavyzdžiui, „Bridžertonai“ – žmonėms patinka meilės istorijos, konfliktai, dramos. Visa tai padeda padaryti istoriją prieinamą platesniam skaitytojų ratui.
Kai pirmą kartą pristatinėjau šio romano idėją, sulaukiau siūlymo „aštrinti“ siužetą – pavyzdžiui, pateikti versiją, kurioje Vincentas van Gogas išprievartauja Johaną, o ji nežino, kas jos vaiko tėvas. Kategoriškai atsisakiau. Tokie dalykai formuoja skaitytojų supratimą apie realius žmones, todėl labai svarbu neperžengti ribos tarp fikcijos ir tikrovės.
Taip, galiu interpretuoti Johanos mintis ar jausmus, nes daug apie ją neišliko – jos dienoraščiai prarasti. Bet esu tikra dėl tam tikrų dalykų: kada ji susižadėjo, kada ištekėjo, žinau, kad tą dieną, kai Vincentui išsiųsta telegrama, kada jis nusipjovė ausį. Žinau, kad pirmame paveiksle po nelaimės, buvo pateikta ta pati telegrama. Tokie faktai tampa tvirtu pagrindu. O mano, kaip rašytojos, tikslas – sukurti gyvą pasakojimą, bet neiškreipiant to, kas iš tiesų įvyko. Manau, būtent taip gimsta tikrai stipri istorinė grožinė literatūra.
Idealus variantas – istorinės prozos knyga, ne tik pasakojanti istoriją, bet ir suteikianti skaitytojui galimybę ją giliau pažinti. Pavyzdžiui, knygos pabaigoje pateikti istorinį kontekstą ar šaltinių sąrašą tiems, kurie nori sužinoti daugiau. Pati skaitydama ar žiūrėdama ką nors apie egzistavusias asmenybes, dažnai iškart imu ieškoti papildomos informacijos – kas buvo tikra, o kas – tik kūrybinė interpretacija. Bet suprantu, kad ne visi tai daro. Tad manau, kad autoriui tenka tam tikra atsakomybė – parodyti, kur baigiasi faktai ir kur prasideda literatūrinė vaizduotė.
– Nusprendėte atsisakyti tradicinės pasakojimo perspektyvos ir šį laikotarpį perteikėte per žmogaus, esančio kultūrinio judėjimo paraštėse, žvilgsnį. Kodėl jums buvo svarbu pasirinkti būtent tokį požiūrio tašką?
– Manyčiau, kad mane labiausiai traukia visuomenės nutildyti žmonės – gyvenantys paraštėse, neturintys balso. Johana buvo pagrindinis asmuo, kurio dėka šiandien pažįstame Vincentą van Goghą ir dėl ko daugelis jį taip myli. Visa tai – jos sprendimų pasekmė, priimtų pačiu sunkiausiu jos gyvenimo metu.
Ir vis dėlto beveik niekas nežino jos vardo. Kaip jūs ir sakote – ji visada lieka kažkur pakraštyje. Bet ne todėl, kad jos vaidmuo būtų buvęs nereikšmingas. Priešingai – ji padarė sprendimus, kurie pakeitė meno pasaulį. Įsivaizduokime, kas būtų, jei nebūtų Vincento van Gogho? O juk būtent Johana nulėmė, kad jo kūryba nebuvo prarasta. Ji pasitikėjo vyru, klausėsi jo ir nusprendė neparduoti paveikslų. Ji galėjo viską išparduoti, bet to nepadarė. Ir tai pakeitė istorijos eigą.
Man buvo svarbu papasakoti šią istoriją, nes Johana ilgą laiką buvo ištrinta iš Vincento pasakojimo. Bet ši knyga nėra apie tai, kaip ką nors atimti iš Vincento – tai bandymas pastatyti Johaną šalia jo. Dažnai kalbame apie Vincentą ir Teo, o Johana lieka kažkur pašonėje. O aš sakau – pastatykime ją į vidurį tarp jų. Nors jos ryšys su Vincentu truko vos dvejus metus, kai abu – ir Teo, ir Vincentas – mirė, Johana išgyveno. Ir būtent ji toliau pasakojo jų istoriją. Tai ne bandymas sumenkinti nei Vincento, nei Teo vaidmenį. Tai tiesiog kvietimas leisti Johanai pagaliau prabilti – taip, kaip ji to nusipelnė.
– Koks buvo moterų statusas XIX a. pabaigoje – tiek Paryžiuje, tiek pasauliniu mastu – ir kaip tuo metu buvo suprantama moterų laisvė? Prancūzijos moterys kultūriniuose įvaizdžiuose dažnai vaizduojamos kaip fatališkos, paslaptingos moterys, tačiau kas iš tikrųjų slypi už šio stereotipo?
– Ieškojau atsakymų ir kai ką pastebėjau. Taigi tai vyko ne taip jau seniai, tiesa? Na, gal prieš du šimtus metų – bet tai vis tiek visai nesena praeitis. Man atrodo, kad literatūroje pilna stereotipų ir metaforų, o „fatališka moteris“ – vienas iš ryškiausių pavyzdžių. Tarsi moteris negalėtų būti savaime stipri – ji esą privalo naudotis savo seksualumu taip, kad tai ją sumenkintų arba leistų manipuliuoti vyrais. Tarsi neįmanoma, kad moteris būtų tiesiog ryžtinga, vedama ambicijų. Tokios moterys, ypač to laikotarpio kūriniuose, vis turi atitikti tam tikrą, iš anksto nustatytą vaidmenį. Ir man pasidarė akivaizdu, kad tai tampa pernelyg schematiška. Lyg skaitydami kiekvieną romaną jau iš anksto žinotume, ko tikėtis. O to aš kaip tik norėjau išvengti, nes žinome, kas yra „kitoniškumo“ (angl. othering) reiškinys – kai nereikšmingais laikyti žmonės vis iš naujo įspraudžiami į tam tikrus vaidmenis.
Atrodo, lyg visuomenė sąmoningai slopintų moteris. Būtent to aš savo romane nenorėjau kartoti. Man kur kas įdomiau ieškoti būdų, kaip moteris pakylėti, suteikti joms balsą. Net ir tos, kurios iš pirmo žvilgsnio atitinka stereotipinius vaidmenis, iš tikrųjų turi savo vidinį pasaulį – troškimus, ilgesį ar bent jau suvokimą, kad jos tiesiog atlieka tą vaidmenį, kurio iš jų tikisi visuomenė. Man svarbu išgirsti tų tyliai kalbančių moterų patirtis.
Net jei, pavyzdžiui, nesirinkau pasakoti apie vieną iš Vincento mylimųjų ir nesuteikiau jai balso, stengiausi leisti veikėjoms atsiskleisti kitaip – per galimybę išeiti iš joms primesto vaidmens. Jei taip galima pasakyti, šis romanas apie moteris, jų tarpusavio ryšius ir draugystę. Ypač tuo laikotarpiu, kai moterų gyvenimai dažnai sukosi tik apie namus, šeimą ir vaikų auklėjimą, o tos, kurios bandė peržengti nustatytas normas, dažnai buvo atstumtos.
– Kadangi jau tai paminėjote, prisiminiau vieną Johanos epizodą. Likau nustebinta, kai vienas vyras, ketinantis ją vesti, pasako, kad nori, jog jie turėtų gal šešis ar septynis vaikus. Ir Johana tiesiog apstulbsta. Ji, priešingai, turi savo gyvenimą, savo tikslus, siekius. Ji nori kažko daugiau. Ir kaip aiškiai ji atsako, kad nenori nugyventi tuščio, beprasmio gyvenimo.
– Taip, manau, čia ir slypi esmė. Juk ir šiandien yra žmonių, kuriems toks gyvenimo būdas – visiškai priimtinas. Jie džiaugiasi vedybomis, džiaugiasi tėvyste ar motinyste, nori, kad vyras eitų į darbą, o jos liktų namie – ir tai yra visiškai normalu, nes tai – jų pasirinkimas. Tačiau aš noriu atskleisti kitokią istoriją, kurioje žmogui atimama teisė priimti sprendimus dėl savo gyvenimo.
Johana nenorėjo tokio gyvenimo. Visa ši jos istorija yra apie tai, kaip ji atrado savo balsą, drąsą ir jėgų pasitraukti iš jai primetamo gyvenimo būdo. Jai skaudu, nes nori įtikti savo šeimai, nenori būti atstumta. Bet tuo pačiu ji nenori tekėti už žmogaus, kuriam nieko nejaučia, ir nenori būti apkrauta vaikais, nes tai visiškai neatitinka jos pačios troškimų, bent jau tuo jos gyvenimo momentu.
Tokios situacijos vis dar aktualios ir šiandien. Vėl grįžtam prie tos pačios minties – kiekviena karta galvoja, kad ji pirma patiria tam tikrus dalykus. Bet iš tiesų kartojasi tie patys dalykai. Atrodo, kad feminizmas pažengė į priekį, bet vis dar matome, kaip žmonės yra tildomi, marginalizuojami. Tas ratas vis sukasi iš naujo.
– Tuo laikotarpiu, kai moterims dažniausiai buvo skiriami mūzų arba žmonų vaidmenys, jūsų romano centre – moteris, viską aplink stebinti, giliai mąstanti ir drąsiai kvestionuojanti ją supantį pasaulį. Kas jus įkvėpė suteikti balsą tokiai veikėjai kaip Johana? Kaip ji pasipriešina tradiciniams, nutildytiems moters vaidmenims, kurie dažnai kartojasi meno istorijoje? Su kokiais iššūkiais susidūrėte bandydama iš naujo įsivaizduoti ir susigrąžinti tą erdvę jos istorijai?
– Rašyti apie Johaną mane paskatino stiprus neteisybės jausmas. Vaikščiodama su dukra po Van Gogho muziejų, pačioje ekspozicijos pabaigoje pastebėjau mažą lentelę, kurioje buvo paminėta Johana. Niekas apie ją nežinojo – ir aš pati pirmą kartą išgirdau jos vardą. Pradėjau ieškoti informacijos, tyrinėti, kas ji buvo, ir atradau, kokią svarbią rolę ji atliko. Bet viskas, ką tuo metu turėjome – maža, vos pastebima lentelė. Nuo to laiko apie ją kalbama daugiau, tačiau tuomet – beveik nieko. Ir būtent tai manyje pažadino stiprų pojūtį: ši istorija egzistuoja, ją būtina papasakoti, o niekas to nedaro.
Kreipiausi į Van Gogho muziejų, prašydama prieigos prie Johanos archyvų. Man buvo atsakyta, kad jos archyvo nėra – esą ji yra tik Vincento istorijos dalis. Mane tai iš tiesų supykdė, nes kiek daug moterų taip ir lieka apibrėžtos vyrų gyvenimų rėmuose? Taip, ji neatsiejama nuo Vincento, bet ji taip pat turi ir savo pačios istoriją.
Manyčiau kai kurie žmonės išsigąsta, kad jei pasakojame moters istoriją, tai tarsi atimame erdvę iš vyro. Lyg gali būti tik vienas pasakojimas. Niekada to nesiekiau. Norėjau, kad Johanos istorija eitu koja kojon su Vincento. Kodėl ji neturėtų turėti savo balso? Ji to verta.
Didžiausias iššūkis buvo pasiekti jos istorinius šaltinius. Tuo metu vyko COVID pandemija, tad negalėjau keliauti. Man taip pat buvo pasakyta, kad archyvų nėra. Buvo žinoma apie dienoraščius, bet jie dar nebuvo skaitmenizuoti, todėl neturėjau prieigos. Tik po metų jie tapo prieinami.
Buvo ir vidinių abejonių – kokią turiu teisę pasakoti Johanos istoriją? Aš ne jos giminaitė, nesu olandė, negyvenu Prancūzijoje. Pirmajame romano juodraštyje Johana išvis neišeina iš namų. Mano redaktorė tada pasakė: „Caroline, kas vyksta? Kodėl ji niekur neišeina?“ Ir aš supratau – tiesiog bijojau. Bijojau suklysti aprašydama pasaulį, bijojau, kad istorija nieko nepasieks, kad ją nuvilsiu. Jaučiau didžiulę atsakomybę. Bet tada redaktorė man pasakė: „Tiesiog kurk savo istoriją.“ Ir tai buvo lūžis. Tiesiog stengiausi, kad jos vardą išgirstų kuo daugiau žmonių. Tai neištrina neteisybės, bet bent jau leidžia perduoti žinią – „Ar girdėjai apie ją?“ Tai tarsi paslaptis, kuria noriu pasidalinti.
Dabar knygą jau perskaitė tūkstančiai žmonių visame pasaulyje – žmonės, kurie anksčiau niekada nebuvo girdėję Johanos vardo. Kai kurie skaitytojai rašo: „Bet jūs nepapasakojote, kas buvo toliau.“ Tiesa ta, kad aš pati nežinau. Archyvų nėra, įrašų – taip pat. Nesiryžtu išgalvoti visos jos istorijos iki galo. Bet parašiau tiek, kiek žinojau, o jei skaitytojas nori ieškoti toliau, nuostabu. Galbūt kažkas atras dar daugiau.
– Paminėjote, kad ji niekada neišeina iš namų – tai juk tam tikra prasme atspindi jos vidinę būseną ir vietą visuomenėje. Tarsi simboliškai parodo, kokia buvo tuometinė moterų vieta – tūnoti namie.
– Jai nebuvo leidžiama išeiti iš namų be prižiūrėtojos. Vis dėlto mane labiausiai sujaudindavo mintis apie ją po Vincento ir Teo mirčių. Galėjau daugiau papasakoti apie tai, kaip Teo ir Vincentas dalijosi moterimis, o galbūt per tai ir buvo perduota liga. Bet kaip jautėsi ji? Juk brolių gyvenimuose ji buvo vos dvejus metus. Po jų mirties liko daugybė laiškų, kuriuos Johana vertė naktimis, kol jos kūdikis miegojo lovoje. Ji turėjo taip greitai prisitaikyti prie našlės vaidmens, vos spėjusi tapti žmona. Kiek daug jausmų ji turėjo išgyventi tuo metu. Skaityti laiškus žmonių, kurie jai buvo svetimi, nes ji vos spėjo įžengti į tą jų beprotišką pasaulį. Kokio stiprumo charakterio tam prireikė. Manau, ji buvo labai ypatinga moteris, tačiau daug ką jai lėmė išgyvenimo instinktas, ypač turint mažą vaiką.
– Viename savo dienoraščio įraše Johana rašo: „ Bet argi nesama nebylaus sutarimo, kad žmogus yra išskirtinis tik tada, kai tikrai kenčia? Ir argi Teo neteigia, kad tik po kančios jų veiksmai bus pastebėti, nuomonė bus laikoma svarbia, o balsas galiausiai bus išgirstas?“ Ką ši mintis sako apie Vincentą van Gogą, jo kančias ir apie tai, kaip jos paveikė jo kūrybos suvokimą?
– Jungtinėje Karalystėje dažnai laidotuvių metu, visi kalba, kokie nuostabūs buvo mirusieji, bet dažniausiai to nesakome jiems būnant gyviems. Tarsi žmogaus praradimas reikštų, kad pagaliau pradedame jį vertinti. Šioje istorijoje jaučiu liūdesį – daugelis tiesiog bando išgyventi, o ne gyvena iš tikrųjų. Vincentas ir jo bendraamžiai pasiekė didybę, kurios pilnai neįvertino savo gyvenimo metu. Kančios, kurias jie patyrė, atrodė prasmingos tik po mirties, nors patys to nesuvokė. Kūrybos kelias ypač sunkus – ten tenka įveikti daug atmetimų ir abejonių. Sunku tikėti, kad tavo kūrinys vertas dėmesio. Daugelis kūrėjų niekada nesijaučia pakankamai gerai, o ši kova tampa išties skausminga. Tik po mirties jų darbai dažnai sulaukia tikro įvertinimo. Manau, ši mintis atspindi frustraciją, su kuria susiduria kūrėjai: daug dedame į savo meną – tapybą, rašymą, spektaklius – bet dažnai mūsų pastangos lieka nepastebėtos tol, kol nebūna per vėlu.
– Įdomu, kaip viskas būtų susiklostę, jei Vincentas būtų buvęs vertinamas savo laikais. Galbūt jis nebūtų nusižudęs…
– Tai viską būtų pakeitę iš esmės. Bet, regis, mes vis dar gyvename taip, kaip visuomenė visada gyveno: tik žmogui mirus pradedame jį girti. Ypač šiandien, kai socialiniai tinklai užversti pagyromis – visi staiga prisimena, koks jis buvo nuostabus. Reikia netekties, kad suvoktume, ką turėjome, bet tada jau per vėlu.
– Knygoje du veikėjai kalbasi: „ – Kai žiūrime į dailės kūrinį, mūsų smegenys ieško kažko pažįstamo, kažko aiškaus, – pasakė Teo. – Tas ryšys apnuogina tiesą, o kas gi bus užtektinai drąsus garsiai pasakyti, kad turi savyje tokio bjaurumo?“ Dažnai kūrinio interpretacija pasako tiek pat apie žiūrintįjį, kiek ir apie patį kūrinį. Ką apie tai manote? Ir ką, jūsų nuomone, apie mus šiandien sako šiuolaikinė literatūra ir jos vyraujančios tendencijos?
– Būdami žmonėmis, mes natūraliai siekiame tarpusavio ryšio. Visose gyvenimo srityse ieškome to, kas pažįstama, kas suprantama. Mūsų protas tarsi nuolat ieško už ko galėtume „užsikabinti“ – ko nors, kas suteiktų saugumo jausmą. O kartais net to, kas kelia siaubą ar nerimą, bet vis tiek atrodo pažįstama.
Tokių atpažinimo momentų galime patirti pačiose netikėčiausiose vietose. Pavyzdžiui, žiūrėdami į abstraktų ar net trikdantį meno kūrinį. Ir jei pajuntame, kad jis kažkuo artimas, kad mus kažkaip veikia – kyla klausimas: kiek žmonių išdrįstų tai pripažinti? Gyvename pasaulyje, kuriame viešpatauja socialiniai tinklai, o juose – tobulumo kultas. Naudojame filtrus, slepiame savo tikruosius veidus, bijome būti atviri.
Bet būtent tuo trumpu momentu, kai susitapatiname su menu, kai kūrinys mus paliečia – mes tampame pažeidžiami. Atsiskleidžia dalis mūsų, kurios dažnai net patys nenorime matyti, ir tai labai žmogiška. Mes bijome būti neteisūs, bijome pasakyti ką nors ne taip, būti nesuprasti ar net išjuokti. Todėl pažeidžiamumas – tai tema, kurią norėjau tyrinėti ir savo romane. Ypač pasaulyje, kuriame žmonės vis dar mokosi atpažinti ir priimti naujus meno judėjimus.
Ir šiandien mes vis dar bandome prisijaukinti modernųjį meną, šiuolaikinę literatūrą, ir tai reikalauja naujų būdų, naujų reakcijų. Tai pažeidžiamumo būsena – baimė pasakyti per daug, parodyti per daug apie save. Kalbant apie šiuolaikinę literatūrą – kartais mums tiesiog įdiegiama, ką turėtume mėgti. Yra tiek daug literatūros premijų, kaip „Booker“ ar panašios, kurios tarsi nurodo, kurios knygos vertos dėmesio. Bet kartais, net perskaičius „geriausią“ knygą, lieka jausmas, kad nesame pakankamai išprusę, kad kažko nesupratome.
Ypač Jungtinėje Karalystėje komercinė literatūra dažnai laikoma antrarūše – esą ji nepakankamai „literatūrinė“. Pavyzdžiui, knyga „Ponia Van Gogh“ yra kažkur per vidurį: literatūrinė, bet kartu ir prieinama, komercinė. Ji netelpa į aiškias kategorijas. Manyčiau, kad prieš komercinę literatūrą vis dar išlikęs tam tikras snobizmas. Jei paklausi žmogaus, kokia jo mėgstamiausia knyga, jis galbūt paminės tai, ką tikiesi išgirsti. Tačiau jei tikrai būtų atviras – atsakymas galėtų būti visai kitoks: paprastesnė, „masiškesnė“ knyga, kuri jį iš tiesų palietė. Mes vis dar bijome parodyti, kas esame iš tikrųjų.
– Knygoje esama scenos, kurioje Teo susiginčija su Johana. Vyras į namus parsinešė dar vieną paveikslą, o ji – vos tik pažvelgusi – vis kartojo žodį „Bjaurus“. Atrodė, kad kalba eina apie patį kūrinį, bet gal iš tikrųjų problema buvo ne jame. Gal tiesiog tuo metu mes patys jaučiamės nesutariantys su savimi, ir tai, ką matome, tampa to vidinio konflikto atspindžiu. Tas pats ir su literatūra. Perskaičius kokią šiuo metu madingą knygą pasakai: „Ne, nepatiko. Kažkokia keista.“ Bet galbūt knyga nėra bloga. Gal tiesiog ji sujudino kažką mumyse, kam nesame pasiruošę. O kartais net tai, kas patinka, kelia klausimą – ar tikrai patinka nuoširdžiai, ar tiesiog todėl, kad visi kiti giria?
– Kiek pamenu, rašydama tą sceną, daug galvojau apie paties žodžio „bjaurus“ prasmę – kas apskritai yra grožis, ir ką mes laikome negražiu. Johana atmeta paveikslą kaip „bjaurų“ ne todėl, kad jis iš tiesų toks, bet todėl, kad ji jo nesupranta. Ji nesijaučia su juo susijusi, nepajunta jokio ryšio. Ir vietoj to, kad susimąstytų, kodėl tas ryšys neatsiranda, kas tame kūrinyje kelia jai nepatogumą – ji jį paprasčiausiai atmeta. Pasako: „Bjauru. Nenoriu į tai net žiūrėti.“
Manau, kad būtent taip dažnai elgiasi mūsų visuomenė. Mes labai greitai atmetame tai, ko nesuprantame. Pavyzdžiui, vyresni žmonės – jie dažnai nurašomi: „Seni. Negražūs. Neturi, ką prasmingo pasakyti.“ Taip visa karta tampa nematoma. Arba jauni žmonės: „Per jauni. Ką jie gali žinoti?“ Tai lyg išankstinis nusistatymas, tarsi įaugęs į mūsų mąstymą. O iš tikrųjų tai – baimė. Nes jei pabandytume suprasti tai, kas mums atrodo „bjauru“, galbūt turėtume pažvelgti ir į savo pačių silpnybes. Į savo trapumą.
Kas apskritai šiandien laikoma „bjaurumu“? Šiuolaikinėje visuomenėje grožis dažnai tapatinamas su tobulumu: jokios raukšlės, jokio žilo plauko, nepriekaištingas kūnas. Sukurtas labai griežtas, idealizuotas grožio standartas. O viskas, kas neatitinka – automatiškai tampa „bjauru“. Taigi daug kas lieka už borto.
– Be to, tai susiję su atšaukimo kultūra (ang. cancel culture), nes kartais mums neleidžiama pasakyti, kad kažkas nepatinka, arba kad kažkas yra bjauru. O Johana iš karto sako – „bjauru“. Tačiau tas paveikslas gali būti vieno iš didžiausių šios eros menininkų kūrinių, o ji vis tiek jį atmeta kaip bjaurų. Dabar, jei tu taip pasakytum, ar visuomenė tave pasmerktų?
– Tie patys dalykai, kuriuos galbūt darė Johana, kartojasi ir vėl. Jei atkreipsime dėmesį į postimpresionizmą ar siurrealizmą – tai buvo didžiuliai meno pokyčiai, kai kūriniai keitėsi nuo hiperrealizmo ir portretų iki tokių meno kūrinių, kurie ne visiems lengvai suprantami. Šiandien tą patį pastebime su abstrakčiu menu. Daugelis žmonių, nesuprantantys kūrinio ar tiesiog nesugebantys skirti jam laiko, jį tiesiog atmeta. Eini galerijoje ir girdi, kaip žmonės sako: „Aš taip galėjau nupiešti“, arba „Penkiamečiai galėtų taip padaryti“. Dažnai tai būna tiesiog spalvų dėmė ant didelio popieriaus lapo, bet žmonės atmeta tai, ko nesupranta.
– Viena iš juokingesnių knygos akimirkų – Rudolfo Salio apsimetimas mirusiu tam, kad pritrauktų naujų lankytojų į savo kabaretą „Le Chat Noir“. Tai parodo, kokių priemonių žmonės imasi dėl pripažinimo ir vietos kultūros istorijoje. Ar manote, kad šiandien mes vis dar elgiamės panašiai – mene, kultūroje ar net socialiniuose tinkluose?
– Tikrai taip – tai skamba kaip išgalvota scena, bet iš tiesų yra tikras istorinis faktas. Jei gerai pagalvotume, nelabai kas pasikeitė. Gyvename laikais, kai pokštai ir savireklama yra kasdienybė, tik dabar tam turime socialinius tinklus. Įdomu pamąstyti: o ką darytų Van Goghas ar Salis, jei šiandien naudotųsi socialiniais tinklais. Ką jie rodytų, kaip mėgintų atkreipti dėmesį į savo kūrybą? Tai savotiškai viliojanti mintis – įsivaizduoti, kaip jie būtų prisitaikę prie mūsų laikų.
Salis, savaime aišku, buvo to meto fenomenas – drąsus, spalvingas, norintis šokiruoti ir pritraukti publiką. Žmonės ėjo ne tik į jo kabaretą – jie ėjo į patį Salį. Jei jis gyventų šiandien, greičiausiai kurtų ekstravagantiškus turinius socialiniuose tinkluose ir būtų vienas iš tų, kuriuos seka milijonai.
Man tai buvo vienas smagesnių istorinių atradimų rašant romaną. Pamaniau – štai, reikia šiek tiek lengvumo šalia viso to chaoso, apie kurį pasakojama. Knygoje aprašomi dveji metai buvo beprotiški, intensyvūs, tad šiek tiek humoro ar absurdo čia labai tiko – kaip mažas atokvėpis tiek veikėjams, tiek skaitytojui.
– Daugeliui skaitytojų Van Gogho ir jį supusių žmonių emocinis pasaulis paliečia labai jautrias vidines stygas. Kaip nusprendėte kalbėti apie psichinę sveikatą, ypač turint omenyje, kaip XIX amžiuje buvo suvokiamos liga, kūryba ir vadinamoji beprotybė?
– Grožinėje literatūroje vis dar dažnai kliaujamės stereotipais – ypač kai kalbame apie vadinamąjį „kankinamo menininko“ įvaizdį. Šią figūrą esame tarsi romantizavę: tarsi tam, kad būtum genijus, privalai kentėti. Norėjau parodyti, kad Van Gogho būsena – tai buvo visų pirma sveikatos blogėjimas: tiek dėl alkoholio, tiek dėl fizinių negalavimų, kurie tais laikais tiesiog nebuvo gydomi. Daugybė žmonių žavisi Van Goghu – ir netgi jo griūtimi. Man nesinorėjo apie tai rašyti taip, lyg tai būtų tragiškai graži istorija.
Man svarbu laikytis faktų. Pavyzdžiui, kaip jis elgėsi su moterimis, kokią įtaką tai turėjo aplinkiniams – juk buvo netgi pasirašyta peticija, kad jis būtų pašalintas iš Geltonojo namo, nes įsibraudavo į žmonių namus, grasindavo moterims. Taip, norėjau kalbėti apie jo būklės blogėjimą, bet nekurti dar vienos legendos. Norėjau parodyti tikrą, žmogišką vaizdą – tokį, koks jis buvo pagal išlikusius dokumentus, liudijimus. Apie Van Goghą žinoma labai daug. Bet ką reiškė šalia jo atsidurti visiškai paprastam žmogui, kaip Johanai, kuri pateko į pasaulį, kuriame nebuvo jokios ramybės? Tik nuolatinė įtampa, dažai, kuriuos jis valgė, nutrūktgalviškas elgesys – tai buvo sunkūs dveji metai.
Rašydama jaučiau ir moralinę atsakomybę – nekurti dar vieno dramatiško pasakojimo apie psichinę sveikatą, bet parodyti žmogų, kuris tiesiog bandė išgyventi savo vidiniame chaose. Ir kartu parodyti, ką reiškė šį chaosą stebėti iš šalies. Johana stengėsi suvokti tą pasaulį, nors jis jai buvo visiškai svetimas ir beprotiškai intensyvus.
– Kaip padėti žmogui, susiduriančiam su psichikos sveikatos sunkumais? Tai juk iššūkis ne tik asmeniui, išgyvenančiam krizę – tai didžiulis išbandymas ir jo artimiausiai aplinkai.
– Teo iš tiesų jaudinosi dėl Vincento. Jo šeima jau turėjo patirties su psichikos ligomis – viena iš seserų gulėjo ligoninėje. Tad jis žinojo, ką reiškia būti šalia žmogaus, kuriam sunku. Teo buvo tarsi Vincento saugykla – jis rūpinosi juo, rėmė finansiškai, bet ir emociškai. Jie iš tiesų mylėjo vienas kitą. Tačiau, regis, vienu metu tiesiog tapo per sunku. Atsiradus Joahnai, tampa akivaizdu, kad Teo nebegali viskuo pasirūpinti pats. Jo paties jėgos ima sekti, ir tada jau matyti nuosmukis.
Kai Vincentas nusipjauna ausį – tai nebe kankinamo menininko mitas. Tai desperatiškas pagalbos šauksmas. Ir tai įvyksta vos po to, kai Teo susižada. Ta akimirka tarsi tampa riba, kai pagalba jau būtina iš šalies. Teo vienas jo nebegali išgelbėti. Ir tai – labai liūdna tiesa.
Skaudu ir tai, kad Johana taip ir nepamatė to Vincento, kurį pažinojo Teo. To, apie kurį jis tiek metų rašė laiškuose. To, kuris dar nebuvo visiškai palaužtas ligos. Nors manau, kad didelę dalį jo būklės lėmė ne tik psichologinės priežastys, bet ir fizinės – pavyzdžiui, sifilis, kuris tuomet buvo negydomas ir siaubingai alinantis. Visa tai tiesiog naikino jį iš vidaus.
– Ar manote, kad tam tikra prasme Teo psichologinė būsena taip pat buvo paveikta nusivylimo savimi? Tarsi jis jautėsi nuvylęs Vincentą ir nesugebėjęs jo išgelbėti?
– Be jokios abejonės. Teo jautė didžiulę atsakomybę – ir kartu spaudimą. Be to, jis pats sirgo sifiliu, o tai taip pat turėjo įtakos jo psichinei sveikatai. Tačiau, visų svarbiausia – jis išgyveno netektį. Broliai buvo labai artimi, juos siejo nuoširdi meilė, ir Teo negebėjo jo išgelbėti. Tikiu, kad dar vienas dalykas, kuris jį slėgė – tai abejonės dėl Vincento mirties. Klausimas, ar jis tikrai nusišovė, ar buvo sužeistas kažkieno kito – tuo metu taip pat galėjo būti keliamas klausimas. Buvo daug neatsakytų klausimų: šūvio kampas, aplinkybės... Visa tai kėlė abejonių. Ir kaip gedėti, kai atsakymų nėra? Tokios mintys gali tapti apsėdimu, įstrigti galvoje, nepalikti ramybės.
– Ar pastebite kokių nors panašumų tarp XIX amžiaus meninių judėjimų ir šiandieninių kultūrinių ar kūrybinių pokyčių?
– Menas nuolat kinta ir vystosi. Įdomu, kas nutiks su dirbtiniu intelektu – kaip jis paveiks kūrybą ateityje. Šiuo metu matome grįžimą prie hiperrealizmo, bet jei dirbtinis intelektas taps svarbia jėga, manau, meno raida gali pasukti visiškai nauju keliu, ne tradiciniu.
Pati labai mėgstu portretus ir skulptūrą, ir matau, kad daug menininkų iki šiol semiasi įkvėpimo iš klasikų meistrų. Taip pat, kai žvelgiame į postmodernizmo laikų skulptūras, kurios dabar vėl populiarėja, akivaizdu, kad pasikeitė medžiagos ir technologijos – naudojamas lateksas, epoksidinė derva ir kitos naujos medžiagos, kurios anuomet nebuvo prieinamos. Tai leidžia kurti visiškai naujus darbus ir formuoja šiuolaikinį meną. Nors nesu meno istorikė ir neturiu pakankamai patirties, man labai įdomu stebėti šiuos pokyčius. Turiu savo mėgstamas meno sritis ir parodas, kurioms teikiu pirmenybę, bet taip pat yra dalykų, kurių nesuprantu ir kurie man atrodo nepatrauklūs.
