Kertinė suvažiavime šįmet buvo rašytojų kaip kritinės infrastruktūros metafora: rašytojai yra būtini demokratijai, nes kuria bendrą vaizduotę, padeda suprasti save ir kitus, sujungti skirtingas patirtis ir istorijas. Idėją pristatęs EWC valdybos narys Clausas Ankersenas ragino plačiau kalbėti apie tai, kaip atsiranda knygos, koks yra jų kelias iki skaitytojo ir ką skaitymas duoda visuomenei: „Rašytojai pasakoja apie žmoniją, apie mūsų nūdieną. Be jų mums būtų sunku suprasti dabartį“ – teigė jis, pabrėždamas, kad knyga yra kritiškos ir empatiškos visuomenės pagrindas.
Suvažiavime dalintasi skirtingų šalių ir institucijų patirtimis, diskutuota apie tai, kaip stiprinti literatūros ir kultūros balsą politikoje bei kokį vaidmenį rašytojus, vertėjus ir leidėjus vienijančios organizacijos gali atlikti kuriant tvarią literatūros ekosistemą.
Atskirose darbo grupėse aptartos kelios svarbios temos – nuo dirbtinio intelekto keliamų pavojų (vienos svarbiausių suvažiavimo temų) ir autorių teisių užtikrinimo, iki mažų šalių literatūrų, skaitytų knygų rinkos, bazinių pajamų rašytojams bei literatūrinių renginių-skaitymų organizavimo praktikos.
Daug dėmesio sulaukė Lietuvai ypač aktuali diskusija apie mažų šalių literatūras ir jų galimybes nacionalinėje bei tarptautinėje rinkose („Struktūrinė rašytojų marginalizacija mažose literatūrinėse rinkose: kaip kultūros politika gali užtikrinti lygesnes ekonomines sąlygas?“). Diskusijoje dalyvavo vienuolikos šalių – Juodkalnijos, Suomijos, Prancūzijos, Lenkijos, Slovakijos, Liuksemburgo, Kipro, Danijos, Baltarusijos, Lietuvos ir Rumunijos – delegatai.
Po įžanginio Juodkalnijos nepriklausomų rašytojų asociacijos atstovės, poetės Draganos Tripković pranešimo diskusijos dalyviai dalijosi savo šalyse kylančiomis problemomis ir sėkmingomis praktikomis. Rumunijos rašytojų sąjungos atstovas Varujan Vosganian džiaugėsi, kad rašytojai, kaip ir kiti menininkai, jo valstybėje gali gauti iki 50 proc. didesnes pensijas (reikia priklausyti rašytojų institucijai, atitikti kelis kriterijus), tačiau skundėsi, kad apie 80 proc. Rumunijoje parduodamų knygų sudaro užsienio autorių vertimai, taigi, nacionalinės literatūros situacija rinkoje sudėtinga.
Kipro delegacijos atstovas Elias Pantelidis akcentavo, kad valstybės turėtų daugiau investuoti į nacionalinės literatūros sklaidą mokyklose, finansuodamos vietos autorių knygų įsigijimą bibliotekoms. Lenkijos rašytojų sąjungos „Unia Literacka“ pirmininkė Joanna Gierak-Onoszko pristatė Lenkijoje rengiamą knygų rinkos apsaugos įstatymo projektą, kurio vienas tikslų – nustatyti fiksuotą knygos kainą bent vieneriems metams.
Taip pat juo siekiama užtikrinti patikimą ir viešai prieinamą statistiką apie tai, kiek knygų buvo atspausdinta ir kiek parduota. Kadangi Lenkijoje didelę pajamų nuo parduotos knygos dalį pasiima ne autoriai ar knygynai, o didieji platintojai (J. Gierak-Onoszko juos pavadino lenkišku „Amazon“ atitikmeniu), įstatymu ketinama apriboti jiems tenkančią dalį ir užtikrinti didesnį atlygį rašytojams.
„Nors literatūra šiandien naudojama plačiai, už tai retai deramai atlyginama.“ – teigė Suomijos autorių teisių organizacijos „Sanasto“ vadovė Niina Vettensola. Ji pasakojo, kaip siekdama atkreipti politikų dėmesį į rašytojų padėtį, organizacija atrinko devyniolika literatūros ambasadorių, kurie asmeniškai bendrauja su parlamento nariais (kiekvienas su keliais skirtingais), aiškindami literatūros lauko problemas, autorių atlygio klausimus ir būtinybę stiprinti valstybės paramą literatūrai.
Juodkalnijos atstovai teigė, kad jų šalyje vis dar stinga aiškios literatūrai remti veikiančios struktūros, skaidrumo ir apskritai literatūrai skirtų lėšų (trūksta nepriklausomos statistikos, galinčios atskleisti realią situaciją). Rašytoja iš Baltarusijos Alena Makouskaya teigė, kad apskritai sunku kalbėti apie autorių teises tada, kai jos gimtinėje nėra užtikrinamos žmogaus teisės, vyksta rusifikacijos politika, daug kultūros lauko žmonių laikomi kalėjimuose. Diskutantai sutarė, kad būtina aktyviau remti sudėtingomis sąlygomis kuriančius Ukrainos ir Baltarusijos rašytojus. Taip pat pabrėžta, kad mažose šalyse valstybės finansavimas kultūrai nėra tik parama – jis formuoja patį nacionalinės literatūros lauką.
Suvažiavimo akcentu tapo vieša akcija prie Europos Parlamento, kur delegatai sustoję ratu vienu metu skaitė deklaraciją „Kritiniai balsai kritiniais laikais“. Joje pabrėžiama, kad knygos neatsiranda savaime – jos yra žmogaus kūrybos ir darbo rezultatas, todėl rašytojai turėtų būti laikomi ne kultūros paraštėse veikiančiais kūrėjais, o demokratinės visuomenės kritine infrastruktūra.
„Neskaitanti visuomenė mažiau atspari socialinių medijų įtakai, greičiau linksta į radikalėjimą ir ekstremumus.“ – teigė suvažiavime dalyvavusi Europos leidėjų federacijos direktorė Anne Bergman-Tahon. Viliamasi, kad veikiant drauge bus lengviau į tai – ir į visas suvažiavime aptartas problemas – atkreipti Europos komisijos, kitų svarbių institucijų ir politikų dėmesį.
