Romietiška novele pavadintas J.Winklerio kūrinys „Natura morta“, 2001 m. apdovanotas Alfredo Döblino premija, – tai konceptualus, intelektualus, sunkiasvoris, elegantiškas, rafinuotas ir ciniškas tekstas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir atidos. Itin tiršta kalba piešiami Romos vaizdai virsta rūškanomis fotografijomis, autentiškai perteikiančiomis kasdienę eilinių romiečių ir miesto padugnių – valkatų, benamių, luošių – meilės, kraujo, mėsos ir mirties bakchanaliją.
Šio kūrinio atsiradimo istoriją autorius pasakoja 2004 m. interviu Vokietijos literatūros kritikos portalui literaturkritik.de.
– Kada susidomėjote literatūra?
– Gimiau Austrijos pietuose, Karintijos provincijoje, mažame kaimelyje, kuriame gyveno vos keli šimtai gyventojų. Užaugau sodyboje, tad žinau, koks valstiečių gyvenimas. Negana to, tai buvo katalikiškas valstiečių gyvenimas, nes nuo šešerių patarnaudavau bažnyčioje. Tai daryti tekdavo du kartus per dieną. Apsivilkdavau ryškiais raudonais rūbais ir patarnaudavau kunigui. Dėl to daugelyje mano knygų persipina valstietiškos ir katalikiškos temos. Dar vaikystėje pajutau potraukį kalbai.
– Ar mokykla padėjo tapti rašytoju?
– Ją lankiau aštuonerius metus... Mokyklos draugų ar priešų pokštai dažniausiai būdavo seksistiniai, užgauliojantys moteris, ir, tiesą sakant, ne visada galėdavau kartu su jais pokštauti. Juokdavausi tik tada, jei pokšte būdavo įpintas žodžių žaismas. Kartais net labai nemalonus pokštas man patikdavo būtent dėl šios priežasties.
Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Mums paaugus mokytojas savo sūnus išleido į gimnaziją, o mane ir kitus valstiečių vaikus ėmė mokyti pats, nes norėjo parengti aukštesniųjų klasių mokymo programą ir jam reikėjo mokinių. Tačiau aš neperėjau nei į aukštesnį lygį, nei į gimnaziją. Dėl to nesukau galvos, nes jau tada labai domėjausi literatūra.
Mokykloje bibliotekos nebuvo, o paprašius mamos pinigų knygai, ji visuomet atsakydavo, kad mes – vargšai valstiečiai – jų neturime. Tai varė į neviltį. Žinojau, kad privalau kažkaip išsisukti, todėl griebiausi nusikalstamos veiklos: ėmiau nepastebimai vogti iš tėvų. Trejus metus, nuo penkiolikos iki septyniolikos, kai jau mokiausi prekybos mokykloje, vogdavau pinigus iš tėvo, kuris nelabai gilindavosi į savo finansinius reikalus. Jei nebūčiau pirkęs knygų už vogtus pinigus, dabar čia nesėdėčiau.
– Dėl kokių knygų taip rizikavote?
– Nuo keturiolikos metų skaičiau žymiausius Europos autorius: A.Camus, J.P.Sartre'ą, E.Hemingway'ų, P.Handkę, P.Weissą. Puikiai pamenu, kad tuomet dažnai sau sakysavau: „Kada nors ir tu parašysi knygą“. Tėvas nuolat man trukdė, motina neturėjo balso teisės, o trečioji šio trikampio kraštinė buvo nebylė tarnaitė. Šiame trikampyje ilgai ieškojau savo žodžio ir kalbos, ir radau juos skaitydamas aukštąją literatūrą.
Mano kaime nebuvo knygų, tik didžiulės maldaknygės, nuo kurių man jau tada darėsi bloga. Nepaisant to, niekada neskaičiau banalios literatūros. Vėliau Eugène'o Greeno dienoraščiuose perskaičiau, kad pramoginę literatūrą parašė velnias. Abejoju, ar kada nors sužinosime, ką iš tikrųjų ši literatūros rūšis padarė žmonijai...
– O kada pradėjote iš tikrųjų rašyti?
– Vis skaičiau ir skaičiau. Mokslai manęs nebedomino. Kai tiek daug skaitai, anksčiau ar vėliau pradedi rašyti. Pirmąjį romaną parašiau būdamas dvidešimt šešerių, 1979 metais jis buvo išleistas Frankfurte. Po to labai greitai parašiau dar du romanus, kurie kartu su pirmuoju sudarė trilogiją „Laukinė Karintija“.
– Akivaizdu, kad Jūsų istorijos labai autentiškos. Pasakojote apie konfliktą su kaimo gyventojais...
– Ilgai gyvenau Berlyne, Paryžiuje, Romoje ir taip praradau ryšį su gimtine. Vėliau parašiau dar kelias knygas ir taip praradau kalbą. Todėl grįžau į tą patį kaimą, kurio gyventojai mane taip niekino už kitoniškumą.
– Kodėl?
– Žinojau, kad tik tėvas, prieš kurį taip aršiai kovojau savo knygose, galės man padėti. Ir jis iš tikrųjų padėjo mano kalbai vėl atsistoti ant kojų. Tėvai mane priėmė, kaimas – ne, bet aš atsilaikiau, vėl atgavau galimybę rašyti. Buvo labai svarbu grįžti atgal, į tą pragarą, iš kurio pabėgau norėdamas rašyti knygas ir atrasti savąją kalbą.
– Kokias užduotis keliate sau kaip rašytojui?
– Visos mano knygos iš tikrųjų yra apie kalbą, žodį ir apie tai, kaip reikia pasakoti istorijas.
– Taigi galima sakyti, kad pagrindinis Jūsų kūrinių veikėjas būtent kalba?
– Jei norite, tikrai galite taip sakyti. Būtent dėl to ir skaitau kitų autorių knygas, jų meistriškai parašytus žodžius. Ir knyga po knygos mokausi. Jei nesimokyčiau, nebūtų prasmės saugoti tai, ką parašiau. Žinoma, kai parašai penkiolika knygų, supranti, kad tik kelios iš jų yra tikrai tavo – parašytos sau.
– Viename jūsų romanų sutinkame posakį „Egzistencija – tai kūno ir kraujo dalelė“. Daug keliaujate. Kuri pasaulio pažinimo patirtis svarbesnė: pasakojimo ar kūniškos patirties?
– Tam, kad aprašyčiau, turiu pamatyti. Man neįdomūs kitų žmonių pasakojimai apie Indiją ar Italiją. Privalau pats ten nuvykti, pamatyti ir tada aprašyti. Aš apskritai galiu mąstyti tik vaizdais ir paveikslėliais. Mano knygose nėra nė vieno sakinio, kuris neįkūnytų kokios nors kalbinės formos ar realybės vaizdinio.
Esu labai lėtas žmogus. Toks žmogus, kuris palengva eina gatve ir laikas nuo laiko neskubėdamas ka nors užsirašo. Privalau nešiotis užrašų knygelę ir tušinuką, kad iškart užsirašyčiau tai, ką matau. Indijoje vos žengęs pirmą žingsnį iš viešbučio, tuoj pat sustojau ir ėmiau fiksuoti. Mane domina detalės, smulkmenos, netgi niekai. Būtent taip ir dirbu.
Vokiškuose laikraščiuose rašo, kad esu pasyvus stebėtojas. Visada atsakau, kad nemoku stebėti geriau nei kiti žmonės. Tai, ką matau aš, mato ir kiti. Aš tik moku užrašyti ir sujungti žodžius su realybe. Net po dešimties metų atsivertęs užrašus grįžtu į tą pačią akimirką, aiškiai atsimenu net tada užuostą kvapą. Toks mano būdas ir taip aš gyvenu.
– Knygos „Natura morta“ pavadinimas kilo iš XIX a. vidurio tapybos stiliaus. Joje žodžiais piešiate išraiškingus Romos vaizdus, kurie labai panašūs į paveikslus...
– Taip, dvejus metus praleidau Romoje. Ištisomis dienomis sėdėdavau turgaus aikštėse ir viską tiksliai užrašinėdavau ilgais sakiniais: kaip žuvų prekeivis skrodžia išpampusį karpį, kaip lietaus dulksna virsta siauromis galvijų kraujo srovelėmis, kaip vėjas kedena vištų kojas puošiančias rozmarinų šakeles... Paskui ėmiau mąstyti, ką su tais užrašais daryti. Jų buvo šimtai, gal net tūkstančiai, daugelis jų iš tikrųjų priminė tam tikrų akimirkų paveikslus arba fotografijas. Tada išplėšiau atskirus užrašus iš knygutės ir ėmiau dėlioti: į vieną krūvą dėjau galvijų aprašymus, į kitą – žuvų, į trečią – vaisių. Dėliojau tas fotografijas labai ilgai, ir kaskart gaudavau vis kitokią vaizdų mozaiką, kol sudėliojau tokią, kuri man patiko.
Žodžiais, teptuku ar fotoaparatu užfiksuoti vaizdai yra sustabdytos, kitaip tariant, numarintos gyvos akimirkos. Todėl knygos, kuri yra tam tikras natiurmortų rinkinys, negalėjau kitaip pavadinti, kaip „Natura morta“.
– Knygoje sutinkame ne tik gamtos, bet ir žmogaus mirtį.
– Į knygos pradžią sudėjau labiau statiškus natiurmortus, nors geriau įsižiūrėjus galima pastebėti, kad jie nėra tokie statiški. Vėliau vaizdai greitėja ir pasiekia kulminaciją per kvailą avariją, kurioje žūva jaunuolis.
Automobilio partrenktą Pikoletą pakelia apkūnus gėjus, neša jį ant rankų per lietų ir, lyg Kristus su kryžiumi, kelis kartus su juo suklumpa. Šį vaizdą literatūros kritikai vėliau pavadino „naujoviška Pietà".
Tada per Pikoleto laidotuves viskas sugrįžta į pradinę padėtį, sustingsta ir apmiršta.
– Visi mirties vaizdai šioje ir kitose Jūsų knygose yra lydimi religinių simbolių bei bažnytinių ritualų.
– Bažnyčia pati kalta, kad nusavino mirtį ir jos ritualus. Man, nuo pat mažens auklėtam katalikiška dvasia ir patarnavusiam bažnyčioje, krikščionybė asocijuojasi tik su mirtimi ir prie kryžiaus prikalto negyvo Jėzaus įvaizdžiu.
Parengė Simona Geniušaitė
