Autorius išgarsėjo Astridos Lindgren stiliaus detektyvinėmis istorijomis, kuriose vaizduojami mažame miestelyje augantys vaikai, patiriantys įvairiausių nuotykių. Viena tokių istorijų, papasakotų knygoje „Vaiduoklis ant dviračio“, jau gali džiaugtis ir jaunieji Lietuvos skaitytojai.
– Kada atradote pomėgį rašyti?
– Persikėlus į Estiją mano gyvenimas pasikeitė. Kai man buvo 19 metų, atvykau iš Suomijos čia studijuoti. Mažame universitetiniame Tartu miestelyje sutikau daug ekscentriškų ir tiesiog keistų žmonių – tokių kaip aš. Devintajame dešimtmetyje čia nebuvo jokių pramogų, todėl turėjome jų susigalvoti patys. Kadangi nemokėjau groti jokiu instrumentu, tapau rašytoju.
– Ar turite kokių nors ritualų, susijusių su rašymu?
– Šiomis dienomis tam, kad galėčiau rašyti, man reikia tik visiškos ramybės. Turiu išvykti kur nors toli nuo žmonių, kuriuos pažįstu. Pastabas galiu rašytis bet kur, tačiau pats rašymo procesas turi vykti ramiuose miškuose, toli nuo civilizacijos. Dažniausiai keliauju į šiaurę, į Suomiją.
– Kur semiatės įkvėpimo? Kokie rašytojai jus įkvepia?
– Aš klausausi. Stengiuosi tapti geresniu klausytoju. Tiek ir tereikia. Kalbant apie rašytojus, daug skaitau suomių, estų, anglų ir švedų kalbomis. Labai mėgstu poeziją, todėl mano dešimtuke daugiausia yra estų poetai. O jaunystėje buvau didžiulis Stepheno Kingo gerbėjas.
– Kaip jums kilo idėja parašyti knygą „Vaiduoklis ant dviračio“?
– Pamačiau studentą su gobtuvu, greitai važiuojantį dviračiu Tartu mieste, ir iškart šovė į galvą mintis: dizainerinių rankinių vagis. Idėja kilo akimirksniu. Kiekvieną dieną Tartu daug vaikštau. Kai išvystu ką nors neįprasto, imu apie tai galvoti. Gal tai galėtų tapti idėja mano kitai knygai?
– Apie ką yra ši knyga? Kokiam skaitytojui ji skirta?
– Knygoje „Vaiduoklis ant dviračio“ Tartu mieste vyksta rankinių vagystės. Penki vaikai ir šuo – pagrindiniai veikėjai – ima sekti vagių pėdsakais. Tačiau man svarbiausia ne tai, o vaikų tarpusavio chemija ir jų draugystė. Noriu pabrėžti, kad berniukai ir mergaitės gali būti draugai, o kadangi mano knyga – kriminalinė istorija, jų skirtingas požiūris į gyvenimą leidžia jiems sudaryti tobulą tyrėjų komandą.
– Kuris šios knygos personažas jums artimiausias?
– Aš myliu juos visus. Neįmanoma išsirinkti.
– Kokia pamoka slypi šioje istorijoje?
– Verčiau nesakysiu. Skaitytojai patys viską atranda tarp eilučių. Žinau tai. Kartais jie pastebi dalykų, apie kuriuos net pats nebuvau pagalvojęs.
– Kas jums svarbiausia rašant knygas vaikams?
– Įtraukianti istorija. Be galo mėgstu literatūrą ir norėčiau, kad kiekvienas šios planetos vaikas atrastų kelią į knygų pasaulį. Mano pasakojimai – tai tik vienas iš daugybės kelių.
