Romas Daugirdas atstovauja antilyrišką lietuvių poezijos stilistinę kryptį, kuriai būdingas nenudailintos poetinės kalbos protestas, ne emocinis, o loginis, intelektualus pradas su mokslo terminija, matematinėmis formulėmis ir žargonu.
„Jei Romas Daugirdas būtų dailininkas, jis tikriausiai būtų koliažų meistras, į vieną kūrinį sudedantis pačios įvairiausios kilmės vaizdinius. Poezijoje jis tą patį daro su žodžiais, vaizdais ir įvaizdžiais. Antilyrinė laikysena kuria poeziją - intelektualų žaidimą, eilėraštį - konstrukciją, eilėraštį - loginį galvosūkį. Tai ne sąmonės srautas, o vaizdinių srautas, išvaduojant vaizdinius nuo išankstinių, ypač – stereotipinių, klišinių prasmių ir kontekstų. Tekstas čia visagalis, o kontekstas nuprasmintas iki minimumo. Žodis nusimeta įprastus kontekstus ir įgauna naujus čia ir dabar, netikėtose jungtyse su kitais žodžiais. Tai chaoso džiaugsmas ir chaoso poetika – gyva, pulsuojanti, nesušukuota, atvirai ir pabrėžtinai netvarkinga, juolab – neornamentuota, nedekoruota poetika.
Norėtųsi sakyti, kad Romas Daugirdas savo kūryba griauna lyrikų tautos įvaizdį, nes poezija įkurdinama ne gamtoje ar senovėje, ne psichologizuotoje ir estetizuotoje saviieškoje, o frazėse, fragmentuose, nuolaužose, užuominose, daiktuose, praradusiuose savo vientisumą. Toks daugirdiškai nevaldomas akmeizmas, balansuojantis ant žodinės alchemijos ribos.“ – apie Romo Daugirdo naująją knygą ir kūrybą literatūros kritikas, poetas Arnas Ališauskas.
Knygos viršelio dailininkas Mikalojus Povilas Vilutis.
