Rytis Zemkauskas, žodžio ir pauzės meistras, aktyvus skaitytojas ir knygos mylėtojas – vienas jų. Sutikome jį Kauno miesto viešosios bibliotekos Girstupio filiale, kur, pristatydamas savo globėjo lentyną, jis sakė: „dabar visas pasaulis yra mano biblioteka“.
– Ką jums reiškia globėjo lentyna bibliotekoje?
– Aš dar nežinau, ką man reiškia globėjo lentyna. Turi praeiti laiko. Čia kaip po filmo manęs įprastai klausia: „Kaip tau jis?“. Laiko turi praeit, po mėnesio pasakysiu, ką man reiškia. Susitiksiu šiandien su skaitytojais – pasikalbėsim, pabendrausim ir pamažu pamažu atsiras naujas pasaulis, naujas pasaulio gabalėlis. O koks jis bus – ir man pačiam įdomu sužinoti.
– Kokios pirmosios knygos atsidūrė jūsų globojamos bibliotekos lentynoje?
– Man buvo iššūkis suformuoti šią lentyną. Kaip? Kokiais principais? Ką man daryti? Ar namie ieškoti? Ar pirkti kažką?
Savaime suprantama, kad tikrai turiu padovanoti savo knygas, tas, kurioms atsirandant aš dalyvavau. Tiesa, sakyti, kad jos mano – būtų labai drąsus pasakymas. Pavyzdžiui, „Pasivaikščiojimai“ turi daug bendraautorių – tai tiesiog pokalbiai su įvairiais žmonėmis; aš nesijaučiu jos autoriumi.
Po to mano globojamoje lentynoje būtinai turi atsidurti knygos, kurios man atrodo svarbios. Galvoju apie auditoriją ir apie save – juk būtinas balansas. Nutariau – tegul tai būna knygos, kurios svarbios man, bet parinktos galvojant apie auditoriją. Pageidautina – jaunesnę auditoriją, jeigu jie ateina į biblioteką. Aš tikiuosi, kad jie ateina.
Tad savo lentynoje palieku H. Hessės „Stiklo karoliukų žaidimą“, Č. Palaniuko „Kovos klubą“, M. Basho eilėraščius, V. Šimborska ir jos poeziją, S. Gedos poezijos rinktinę, dar keletą knygų, kurios man atrodo svarbios.
– Ar tai Jūsų skaitytos knygos?
– Taip, tai mano skaitytos knygos. Knygos, kurias arba skaičiau, arba labai gerai žinau. Nes skaityti ir žinoti yra skirtingi dalykai.
– Koks Jūsų santykis su biblioteka buvo vaikystėje? Ir kaip jis kito iki šių dienų?
– Vaikystėje ieškodavau kažko įdomaus, kas prablaškytų nuobodulį – man būdavo tiesiog nuobodu. Perskaičiau viską, kas buvo namie, kas man buvo įdomu iš mamos bibliotekos. Netgi tai, ko man mama neleisdavo skaityti. Jas taip užkišdavo, kad aš jų nerasčiau, mat buvau dar per jaunas. Aš jas rasdavau ir jos buvo pačios įdomiausios, savaime suprantama.
Tada ir atėjau į biblioteką, štai čia, į Girstupio biblioteką, ieškoti kažko naujo. Ir tas „naujas“, tais laikais buvo daugiausiai susijęs su svetimais kraštais, kelionėmis, nes mes gyvenome tokioje šalyje, iš kurios negalėjai išvažiuoti.
Buvai uždarytas, taigi ieškodavai tų plyšelių, pro kuriuos gali pasižiūrėti į: Kintaną Roo, Velykų salą, Ameriką, kai kuriuos vandenyno taškus. Mane domina laivai, mane nuo vaikystės traukia laivai ir kelionės. Nors aš niekada netapau jūrininku, nei mano giminėje tokių buvo. Matyt tas amžinas neramumas turėjo savo vaidmenį.
O dabar biblioteka man yra darbo įrankis. Dabar visas pasaulis yra mano biblioteka. Nes aš įsijungiu kompiuterį ir galiu pasiimti bet kokį tekstą, kuris man reikalingas, gana greitai. Pasaulis, kaip sako britai, yra prie mano pirštų galiukų.
– O tradicinė biblioteka? Ar benueinate į ją?
– Į tradicines bibliotekas jau senokai nevaikštau. Nebent ateinu į susitikimus su skaitytojais. Paskutinius tris ar keturis metus aš iš tikrųjų dažnai ateinu į biblioteką, bet dažniausiai tai būna susitikimai su skaitytojais.
O skaitau aš neretai ir knygynuose. Dažniausiai užsienio šalyse, poilsio forma. Žmonės eina į bažnyčią, o aš einu į knygyną – didelį, kuo didesnį. Ten galima atsisėsti, galima skaityti ir aš skaitau, vartau, ir aišku būtinai nusiperku, nes nesusilaikau. Ten, užsienio knygynuose randu pačias įdomiausias naujienas, kartais net negalvojai, kad tokia knyga egzistavo...
Juk kompiuteryje visada ieškai to, apie ką jau esi girdėjęs. Gyvenime svarbu, kad tau pasiūlytų kažką netikėto. Galvoju, kad internete reikėtų įvesti chaoso teorijos...
– Popierinė knyga ir elektroninė? Kokia jūsų nuomonė apie naujus knygos formatus?
– Labai gera nuomonė – tai padeda naujajai kartai susirasti reikiamą tekstą, reikiamą kalbėjimo būdą. Kuo daugiau įvairių terpių, kuo jos labiau prieinamos, kuo jos labiau interaktyvios – tuo geriau. Čia vienareikšmiškas atsakymas.
Svarbiausia negalvoti, kad išmirs, išnyks tikroji knyga – niekada to nebus. Visuomet bus noras liesti pirštais ir turėti kitokį santykį. Bet kartu atsiranda naujos technologijos, kurios įgalina naujas realybės ir informacijos paėmimo formas. Tai tiktai mus turtina. Mes naudojame labai mažą savo smegenų dalį, tai panaudokime daugiau.
– Kada ir kaip Jus paskutinį kartą nustebino knyga?
– Neseniai mane nustebino vienas Vilniaus taksistas, kuris vežė mane į oro uostą ir tuo pačiu metu e. skaityklėje skaitė knygą. Sakau jam: „Ką jūs skaitote?“ Jis buvo rusas, aš nužiūrėjau viena akimi, galvoju – gal čia kokio V. Pelevino knygą skaito. Sako: „Žinok nežinau, aš vieną po kito siunčiuosi knygas ir skaitau.“ Sakau: „Tai gera knyga?“. Sako jis man: „Gera, bet aš neįsidėmiu autorių ir man tai nesvarbu.“
Štai jums ir naujas skaitymo būdas, kuris mane labiausiai nustebino – nebesvarbu autorius. Ir kas man pasakys, kad jis neteisus? Arba, kad jo būdas yra blogesnis už kitų būdus?
– Ar yra knyga, kurios dar neperskaitėte?
– Yra. Aš jos dar neparašiau.
Dėkojame už pokalbį.
Iniciatyvoje „Atrask vaikystės biblioteką“, kurią inicijuoja ir koordinuoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įgyvendinamas projektas „Bibliotekos pažangai 2“, nuo 2014 m. dalyvauja 45 bibliotekos ir jas globoja per 70 globėjų: Vilniaus meras Remigijus Šimašius, aktorė Dalia Michelevičiūtė, TV laidų vedėja ir kulinarė Beata Nicholson, aktorius Giedrius Savickas, entnomuziklogė Loreta Sungailienė, „Brolis Semiconductors“ įkūrėjai Dominykas, Augustinas ir Kristijonas Vizbarai, radijo ir TV laidų vedėjas Jonas Nainys, solistas Liudas Mikalauskas, ekonomistas Gitanas Nausėda, politikas Eligijus Masiulis, žurnalistas Andrius Tapinas, aktorius Gintaras Mikalauskas, rašytoja Ramutė Skučaitė ir kt.
