Jos autorė – šiuo metu Vilniuje gyvenanti baltarusių žurnalistė ir poetė Sabina Brilo. Knygoje nešališkai, remiantis faktais, kaltinimo bei gynybos pozicijomis ir teisiniais dokumentais, pasakojama apie vieną garsiausių politinių bylų šių dienų Baltarusijoje. Pasak V.Babarykos advokatės Natalijos Mackevič, tai – enciklopedija apie žmogaus teises.
Viktaras Babaryka – buvęs ilgametis „Belgazprombank“ vadovas, mecenatas ir filantropas, tapęs pagrindiniu Aliaksandro Lukašenkos varžovu 2020 m. rinkimuose. Prieš pat rinkimus suimtas ir nuteistas 14 metų laisvės atėmimo bausme. Po daugiau nei penkerių metų įkalinimo, 2025 m. gruodį, V.Babaryka buvo netikėtai išlaisvintas pagal JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos ir jo specialiojo pasiuntinio Johno Coale'o suderėtą susitarimą. V.Babaryko sūnus Eduardas Babaryka, vadovavęs tėvo rinkimų kampanijai, tebėra kalinamas iki šiol.
Birželio 27 d. į Vilnių atvykęs V.Babaryka dalyvavo knygos pristatyme Tautinių bendrijų namuose. Pasak jo, S. Brilo knyga gali būti skaitoma tarsi George‘o Orwello romanas „1984-ieji“, kartu paliudijant, kas – daugeliui europiečių vargiai įtikimu būdu – vyksta Europoje XXI amžiuje ir kad tai – ne fantazijos, ne distopija, o realybė.
Apie teisinį nihilizmą, asmeninį herojizmą ir iliuzijas, tarptautinės teisės bejėgiškumą ir tironijos grėsmę, galimą bet kurioje Europos šalyje, kalbamės su knygos autore Sabina Brilo.
– Tavo knygoje nėra nieko, kas priklausytų publicisto rankai ar išmonei: jokių emocingų kvietimų, raginimų, neapykantos kalbos, kokių nors įkvepiančių kūrybiškų interpretacijų ar tiesiog autorinių komentarų. O juk esi poetė, ironijos ir sąmojo meistrė... Vis dėlto šių talentų nepanaudojai, knyga pristatoma kaip drama, kurią parašė pati Istorija. Kuo pagrįstas toks pasirinkimas?
– Šios knygos autorė – ne poetė, o žurnalistė, profesionaliai besidominti teisine tematika. Visa mano profesinė patirtis vienaip ar kitaip susijusi su teisės klausimais. Kai man buvo dvidešimt metų, atėjau dirbti į savaitraštį „Femida“, pavadintą teisingumo deivės vardu. Buvau pirmųjų A.Lukašenkos valdymo metų liudininkė, rašiau apie pirmuosius protestus ir apie nesąžiningus teismus. Viename iš teismų susipažinau su vaikinu, kurį sulaikė gatvėje ir kaltino tuo, kad jis „šūkavo antiprezidentinius šūkius“, tačiau staiga paaiškėjo, kad šis vaikinas yra kurčnebylys ir jokių šūkių rėkti tiesiog negalėjo.
Dėl tokio akivaizdaus kazuso jo nenubaudė, o kitus baudė – jau tada milicininkai duodavo melagingus parodymus prieš sulaikytuosius, o teismai skirdavo žmonėms baudas ir areštą už tai, ko jie nepadarė.Vėliau dirbau leidinio „Kriminalinė apžvalga“ („Криминальное обозрение“) redaktore, rašiau ir apie įvairias teismines bylas, ir apie žmogaus teises. Po to ketverius metus buvau teisinės tematikos televizijos programos redaktorė. Prieš dešimt metų įstojau į ilgalaikę Baltarusijos žmogaus teisių namų Vilniuje edukacinę programą, įgijau vertingų šios srities teorinių žinių.
Todėl 2020 metų įvykius Baltarusijoje stebėjau ne tik per emocinę ar pilietinę prizmę, bet ir – turbūt tai mane jaudino labiausiai – teisiniu požiūriu. Viktaro Babarykos teisme nebuvo laikomasi šalių lygiateisiškumo principo, akivaizdžiai dominavo kaltinimas. Maža to: ir žiniasklaida, kuri bandė pasakoti apie šią bylą, ir advokatai, gynę A.Lukašenkos varžovą, vėliau buvo represuoti. Prisiėmiau užduotį papasakoti šią istoriją kuo nešališkiau – knygoje yra ištirta kaltinimo ir gynybos pozicija bei šios bylos kontekstas.
Knygos auditoriją įsivaizduoju labai plačią – nuo masinės medijos produkcijos vartotojų iki politikos analitikų. Norėčiau, kad knyga būtų verčiama į užsienio kalbas, nes politinio persekiojimo istorija, naudojant baudžiamuosius įstatymus, yra ne nacionalinis, o universalus reiškinys. Norėtųsi, kad žmonės įvairiose šalyse suprastų, kaip kuriamas ir veikia šis mechanizmas. Dvidešimt pirmasis amžius, visiškai apsirūpinusi, išsilavinusi Europos tauta – ir staiga tokia išvešėjusi tironija. Man atrodo, kiekvienam intelektualui turėtų kelti nerimą klausimas: kaip tai įmanoma?
– Per visas rinkimines kampanijas, kurių finale Baltarusijos prezidentu tapdavo A.Lukašenka, buvo sulaikyti 11 pretendentų į prezidentus. Nuo pastarųjų rinkimų 2025-aisiais jam tai jau septintoji prezidentavimo kadencija. Vis dėlto 2020-ųjų gegužės 12 d. apie savo apsisprendimą balotiruotis rinkimuose į prezidentus pareiškęs Viktaras Babaryka pasisakė tikįs, kad Baltarusija – teisinė valstybė. Ko šiame žingsnyje, tavo manymu, buvo daugiau – naivaus, nepagrįsto tikėjimo ar tiesiog rizikos, lošimo aistros? O juk po visko, kaip per knygos pristatymą teigė ir pats V.Babaryka, jis jau nebeįsivaizduojąs, kaip galima gyventi šalyje, kurioje nėra jokios teisės...
– Manau, kad Viktarui Babarykai buvo būdingas normalus teisinis mąstymas. Į šio mąstymo logiką tilpo tokia konstrukcija: jei veikiu pagal įstatymą, o balotiruotis į prezidentus įstatymas nedraudžia, nepažeidžiu nei teisinių, nei etinių konvencijų, mano rizika yra niekinė. Be to, jis vadovavosi aukščiausio lygio vadovo logika: jei dvidešimt metų sėkmingai vadovauju bankui, kodėl gi nepabandžius jėgų valdant šalį?
Manau, V.Babaryka žinojo apie teisines problemas Baltarusijoje. Apie tai, kad teismų sistema yra pavaldi vykdomajai valdžiai, jis taip pat žinojo. Tačiau jis neįvertino Baltarusijos valdžios autoritarizmo ir teisinio nihilizmo gylio. Iki 2020 metų Baltarusijoje nebuvo daug žiniasklaidos priemonių, kurios apie tai rašytų. Tiesą sakant, dauguma žmonių apskritai norėjo užmerkti akis prieš teisinę savivalę, kai tai neliesdavo jų pačių ar jų artimųjų. Be to, drįstu manyti, kad Babaryka turėjo ir giliai asmeninį motyvą, nors apie tai, žinoma, reiktų paklausti jo paties. Likus keleriems metams iki 2020 metų rinkimų, tragiškai žuvo jo žmona Marina. Gali būti, kad prireikė užpildyti tuštumą, atsiradusią po mylimo žmogaus netekties – ir jis pasiryžo žengti į politiką… Bet, jei atvirai, neatmetu minties, kad V.Babaryka tiesiog yra labai drąsus žmogus.
– Viename pirmųjų savo interviu žurnalistams tapęs pretendentu į šalies prezidentus V.Babaryka pareiškė, kad esą neįmanoma ilgą laiką, net ir kruvinais būdais, išlaikyti liaudį nuolankią. Neva liaudis esą subrendusi. Netgi teigė, kad represijų šalyje nėra bei retoriškai klausė: „Kodėl gyvename baimėmis ir kurdami mitus?“ Tačiau jau tada žurnalistai klausė, o kaipgi jis gins savo šalininkus masinių represijų atvejais. Kaip tuo metu situacija atrodė tau ir tavo draugams?
– Tai kaip tik yra tai, apie ką kalbėjau aukščiau – nepakankamas informuotumas apie teisinę situaciją. Babaryka galėjo ekspertiškai vertinti padėtį ekonomikos, ypač bankininkystės požiūriu, galbūt neblogai suprato politinės sferos ypatumus, pažinojo žmones, kurie turėjo tam tikrą įtaką vyriausybėje. Tačiau norint matyti to dugno gylį, kurį iki 2020 metų Baltarusijoje pasiekė žmogaus teisių padėtis – ypač pilietinių teisių, reikėjo nuolat stebėti šią situaciją, skaityti teisių gynimo organizacijų ataskaitas, sekti valdžios retoriką. Tiesą sakant, mano kolegos žurnalistai tai ir darė.
Man asmeniškai jau 2020 metų gegužę padėtis kėlė nemenką nerimą. Deja, neišgyvenau to emocinio pakilimo, kurį jautė kiti, skandavę, jog mūsų daug ir mes laimėsim. Protestai Baltarusijoje buvo taikūs, sukilimui mūsų tauta nesiruošė. Priešingai – valdžia buvo pasiruošusi bausti žmones tiesiog už nepritarimą. Mačiau, kad jai nieko nereiškia imtis bet kokių priemonių, kad išsilaikytų. Tiesą sakant, aš pati ruošiausi blogiausiam.
Vis dėlto per daug žinojau – ir tai nebuvo kažkokia slapta tik tam tikrai žmonių grupei žinoma informacija apie tai, kad valdžia ruošiasi bet kokių masinių protesto veiksmų slopinimui. Tiesiog viską skaičiau, žiūrėjau ir analizavau. Kadangi žinojau tarptautinės teisės architektūrą, susijusią su individo apsauga, kaip tai galioja suverenios valstybės viduje, supratau, kad realios ir greitos pagalbos masinių represijų proveržio atveju mums nėra iš kur laukti.
– Nuo pat pirmųjų V.Babarykos rinkiminės kampanijos dienų A.Lukašenka su savo propagandos mašina darė viską, kad savo konkurentą buvusį bankininką pavaizduotų kaip savanaudį, kurio pagrindinis tikslas praturtėti, pavyzdžiui, iš planuojamos privatizacijos, kuri buvo jo rinkiminėje programoje. Vėliau pateikta istorija apie neva nelegalią, kyšiais paremtą veiklą, šalia banko „Belgazprombank“ įsteigus privačią įmonę. Negana to, paskleista žinia, kad V.Babaryko rinkiminę kompaniją finansuoja Rusija, o tai esą grėsmė Baltarusijos nepriklausomybei.
Visais įmanomais propagandos būdais, emocingais Lukašenkos pasisakymais bandyta parodyti, koks pavojingas tai kandidatas, bloga korta. O juk liaudį kaip tik tai ir veikia: panašūs grubūs, masių emocijomis žaidžiantys dešinieji ekstremistai randa palaikymą net ir demokratinėse Europos Sąjungos šalyse. Politikos ekspertai įvardija ir vis labiau įsigalinčią autokratizaciją pasaulyje, savo mastais pranokstančią tą, kuri buvo stebima prieš Antrąjį Pasaulinį karą. Ar nemanai, kad inteligentiška Babaryko taktika jau iš anksto buvo abejotinas politinis sprendimas, kone savižudiškas eksperimentas?
– Šiame kontekste prisimenu rusų disidento, rašytojo Varlamo Šalamovo citatą. Tai citata iš „Kolymos apsakymų“. Norėčiau pacituoti ją visą… „Kokia nauda iš to, kad aš suprantu, jaučiu, perprantu, numatau kito asmens poelgius? Juk savo paties elgesio jo atžvilgiu pakeisti negaliu, neapskųsiu tokio paties kalinio, kaip ir aš pats, kad ir kuo jis užsiimtų. Nesieksiu brigadininko pareigų, kurios suteikia galimybę išlikti gyvam.“ Noriu pasakyti, kad Babarykos „inteligentiška taktika“ – tai tiesiog, kaip man atrodo, šiam žmogui būdinga elgesio maniera, tokia yra jo asmenybės struktūra. Lygiai taip pat, kaip A.Lukašenkos asmenybės struktūrai būdingas išsisukinėjimas, gudrumas ir žiaurumas.
– Sukrečia jau vien tai, kaip po sulaikymo buvo kalinamas V.Babaryka: keletas parų be lovos, miegojo ant grindų, siuntinių jam irgi neperduodavo. 8 mėnesius iki teismo laikomas visiškai izoliuotas nuo išorinės informacijos, neprileidžiami advokatai, iš jų atimamos licencijos, iš Babarykos reikalaujama, kad atiduotų „pasisavintus pinigus“. Matome stalininius psichologinio spaudimo metodus. Ir šitoks beteisiškumas vyksta visai šalia Europos Sąjungos sienos. ES reagavo į V.Babarykos sulaikymą, reikalavo išlaisvinti, bet Lukašenkos režimui tai – kaip nuo žąsies vanduo... Ar tai reiškia, kad nėra jokio mechanizmo, kuris apsaugotų šalį nuo autokratinės savivalės ar teroro?
– Kaip žurnalistė dirbdama su baudžiamosiomis bylomis, dažnai pakraupdavau būtent nuo to, ką matydavau – būna situacijų, kai nekaltas žmogus negali apsiginti ir niekas nesugeba jo apsaugoti. Valdžia nubaudė – ir nėra kam pasiskųsti. Po 2010 metų prezidento rinkimų Baltarusijoje, kai į kalėjimą buvo pasodinti beveik visi alternatyvūs kandidatai, pradėjau ieškoti atsakymo į klausimą: ar tarptautiniu lygmeniu egzistuoja realus teisinis mechanizmas, kuris apsaugotų žmogų nuo tirono, pasisavinusio neribotą valdžią ir nebaudžiamai veikiančio savo paties valstybės viduje.
Šis tironas, apsaugotas šalies ir valdžios suvereniteto, daro viską, ką nori, vykdo akivaizdžius nusikaltimus prieš žmones. Ir paaiškėjo, kad visa tarptautinės politikos ir tarptautinės teisės architektūra nenumato tokio viršnacionalinio žmogaus teisių sargo. Nėra jokio mechanizmo, kuris galėtų laiku ir teisinėje erdvėje iš šalies sustabdyti nusikalstamus suverenios valdžios veiksmus ir atkurti teisingumą jos aukų atžvilgiu. Taip, egzistuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas ir JT Žmogaus Teisių Komitetas – ir jie numato valstybių veiksmų teisinio vertinimo procedūras konkrečių žmonių atžvilgiu; egzistuoja Tarptautinis Baudžiamasis Teismas Hagoje, ir jis gali priimti nuosprendį valdžią turintiems tironams. Tačiau praktikoje visa tai veikia labai keistai.
Galiausiai, ką matome, – tai nesustabdo nei represijų Baltarusijoje bei Rusijoje, nei karo Europos regione. Manau ir bijau, kad tironija įmanoma bet kurioje Europos šalyje. Ypač dabar, kai žmonės pikti ir susipriešinę, neramūs, išgąsdinti karo, ir kai – kas labai svarbu – žmonių nuomonė labai mažai tėra reikšminga realiai politikai. Tie, kurie nori išlaikyti valdžią, puikiai supranta, kad už nuomonę reikia bausti ir kad šis metodas puikiai veikia.
– Teismo proceso metu visi, išskyrus V.Babaryką, pripažino savo kaltę. Ką tai galėtų reikšti? Ar tai vadintina išdavyste, gal tiesiog psichologiniu susidorojimu? Ar minėti V.Babaryko bendražygiai kaltę pripažino dėl nežmoniško spaudimo, o gal pademonstravo, kad nieko nėra svarbiau žmogui kaip išgyventi? Per knygos pristatymą V.Babaryko sakė domėjęsis, kaip už kovą prieš apartheido režimą 27 metus PAR buvo kalinamas Nelsonas Mandela. Pastarojo kalinimo sąlygas, palyginti su jo paties kalinimo sąlygomis jis pavadino poilsiu: esą ir pats būtų norėjęs taip kalėti...
– Pastaraisiais metais Baltarusijoje žmonės demonstravo įvairų elgesį – nuo menkadvasiškumo iki realaus herojizmo, kai vardan idėjos ne tik sėdo į kalėjimus, bet ir mirė. Jei kalbėtume apie Babarykos kolegas, kurie sutiko su sandoriu su tyrėjais, apmelavo ir jį, ir save – tikriausiai būta ir visiems bendrų, ir asmeninių priežasčių. Tai buvo socialiai labai pasiturintys žmonės, kuriuos suėmė staiga, netikėtai – tarsi perkūnija iš giedro dangaus; nė vienas iš jų tada nesijautė kaltas. Juos uždarė į KGB izoliatorių. Vieną iš jų sulaikė įpusėjus vėžio gydymo kursą, kito suėmė dar ir dukrą, trečią žemino per apklausas… Jiems pasiūlė sandorį – jūs duodate parodymus prieš Babaryką ir už tai gaunate minimalią bausmę. Ir taip, jie sutiko su šiuo sandoriu. Ir jų advokatai priėmė tokią poziciją.
Savo ruožtu V.Babarykos advokatai teisme įrodinėjo, kad nė vienas iš šių žmonių nėra kaltas, o kaltinimai visiems – išgalvoti. Babarykos advokatus už tai pašalino iš advokatūros, tiesiog atėmė iš jų profesiją. Kalbant apie tautą apskritai, manau, kad mus ištiko didžiulė tragedija – dešimtys ar net šimtai tūkstančių baltarusių patyrė politinį persekiojimą ir neteisėtas bausmes. Tačiau tai, kaip elgėsi ir elgiasi kai kurie žmonės labai sunkiomis aplinkybėmis, rodo, kad garbės, sąžinės ir moralumo sąvokos nėra tušti žodžiai.
Žinoma, daugelis žmonių stengiasi gyventi taip, tarsi nieko baisaus nevyktų, stengiasi nieko nematyti, negirdėti ir nežinoti. Daugeliui tai pavyksta. Jie gyvena pasiturinčiai, bet tarsi už uždangos. Jei tą uždangą atitrauktum – ten būtų košmaras. Štai taip netikėtai ši užuolaida buvo atitraukta Babarykos kolegoms, ir jie neatlaikė, pasidavė. Pagrindinis „socialinio kontrakto“, arba „saugumo technikos taisyklių“, punktas Baltarusijoje yra taisyklė: nežvelk už uždangos!
– Kai kurie, jei tik toleruoja valdžios veiksmus, regis, visai neblogai?
– Jau sakiau apie gyvenimą už uždangos. Tas, kurio asmeniškai neliečia arba dar nepalietė nelaimė, neteisybė – stengiasi nematyti, kas vyksta aplinkui. Manau, taip yra visur. Tačiau autoritarinėje valstybėje, kur plačiu mastu vyksta represijos prieš žmones, kurie tiesiog skaito ką nors „ne tai“, kur už tam tikro informacijos kanalo prenumeratą galima gauti realią trejų–penkerių metų lagerio bausmę – žinoma, situacija yra sudėtingesnė. Nes nėra kur pasiskųsti, nėra kur ieškoti teisingumo. Daugeliui lieka vienintelis pasirinkimas – sustingti ir laukti.
Vienas filosofas iš Minsko pasakė, kad baltarusiai palinko kaip žolė, turėdamas omenyje, kad vėjui nurimus jie vėl išsities. Na, o kalbant apie žmones, kurių nedomina politika, tai jų, kaip ir visur, yra daug. Galbūt tokiems piliečiams lengviau prisitaikyti prie gyvenimo autoritarinėje šalyje. Be to, visur yra žmonių, pasiruošusių tarnauti valdžiai, vykdyti jos neteisėtus ir netgi nežmoniškus įsakymus, kokia ji bebūtų. Man atrodo, tai kažkokia ypatinga žmonių veislė, aš jos nesuprantu.
– Į klausimą, kodėl baltarusiai dėl savo šalies ateities negulė po tankais, atsakai, kad šiandien Baltarusijoje gultis po tanku reiškia ginti politinį kalinį...
– Neretai žmonės iš šalių su išsivysčiusiomis demokratijomis, nesuvokiantys, kas yra beteisiškumas ir teisinis bejėgiškumas, pasipūtėliškai pareiškia, kad baltarusiai „nenugalėjo diktatūros, nes nepakankamai aktyviai gulėsi po tankais“. Visų pirma, aš manau, kad XXI amžiuje samprotauti tokiomis kategorijomis yra laukinė tamsa. Civilizuotam pasauliui neturėtų būti norma „gultis po tankais“ – politika ir teisė civilizuotame pasaulyje privalo būti sutvarkytos taip, kad žmogui nekiltų būtinybė šitaip herojiškai elgtis.
Tačiau, jeigu, deja, karas ir begalinė kova šiuolaikinėje visuomenėje yra normalizuoti, tai aš tvirtinu, kad mano tėvynainiai darė ir daro herojiškus poelgius. Šimtai tūkstančių žmonių rinkosi į protestus 2020 metais, suprasdami, kokios gali būti pasekmės: areštas, fizinės traumos, netgi žūtis. Advokatai, gynę vadinamuosius politinius, patyrė represijas – iš jų buvo atimamos advokato licencijos, jie buvo verčiami išvykti iš šalies: apie 140 advokatų neteko teisės verstis profesija. Tačiau ir dabar šalyje dar lieka advokatų, kurie sutinka imtis politinio kalinio gynybos. Tokiomis sąlygomis šie žmonės „gulasi po tanku“.
– Sakei, kad tvarkydama savo rankraštį, nuosekliai metei lauk žodžius, kurie bent menkiausiai atspindi tavo emociją ar šališkumą. Betgi tyrinėdama bylos medžiagą dažnai verkdavai... O štai knygos herojui knyga atrodo optimistinė ir tik patvirtinanti, kad jis ir jo bendražygiai viską darė teisingai. Kaip manai: knyga – optimistinė ar priešingai?
– Žinoma, „Viktaro Babarykos byla“ – tai knyga apie rėkiantį neteisingumą. Apie tai, kaip tironas, suvokdamas savo galią ir nebaudžiamumą, prieš žmones naudoja pačius šlykščiausius metodus: diskreditavimą, bauginimą, pavergimą, žeminimą – ir nesuteikia jiems galimybės apsiginti. Tačiau, kad ir kaip tai stebintų, perskaičius iš tiesų lieka ir kitas jausmas: nuostaba dėl to, kad kai kurie žmonės, atsidūrę šiame teisiniame vakuume, tikrame orveliškame pasaulyje, nepraranda savo orumo, nepalūžta. Tikriausiai būtent tai ir suteikia vilties.
– Tu, kaip ir tavo sutuoktinis, esate politiniai pabėgėliai, A.Lukašenkos pavergtoje tėvynėje palikote jums brangius žmones, kurių negalite aplankyti. Gyvenate Vilniuje, tačiau nei Lietuvoje, nei kurioje kitoje šalyje nesijaučiate laukiami. Nesuteikia ramybės ir nelabai toli nuo Lietuvos tai rusenantys, tai liepsnojantys karo židiniai, teko išgyventi oro pavojų ir Vilniuje. Žinau, kad nuolat grįžti prie apmąstymų apie žmoniją. Kas atrodo beviltiška, o kas – viltinga? Kas šiuo metu tau yra didžiausias gyvenimo variklis?
– Neturime pabėgėlio statuso Lietuvoje, gyvename Vilniuje turėdami laikiną leidimą gyventi. Dirbame čia ir mokame mokesčius Lietuvos valstybei. Mano vyras Andrejus Bastunecas yra teisininkas ir žmogaus teisių gynėjas. Jis vadovauja Baltarusijos žurnalistų asociacijai, kuri Baltarusijoje yra likviduota ir pripažinta ekstremistine organizacija, tačiau tęsia savo veiklą. Ši organizacija nuo 1995 metų gina žodžio laisvę Baltarusijoje ir yra apdovanota daugybe tarptautinių premijų, tarp jų – UNESCO/Guillermo Cano pasauline spaudos laisvės premija. Esu laisvai samdoma specialistė – rašau, redaguoju tekstus, dalyvauju stebėsenos veikloje, esu rinkimų kampanijų nušvietimo žiniasklaidoje standartų ekspertė, propagandos stebėsenos medijose specialistė.
Nematėme artimųjų penkerius metus, Andrejaus tėvas mirė praėjusią vasarą, ir mes negalėjome nuvykti į laidotuves... Savo padėtį išgyvenu kaip tragediją, su tuo susitaikiau, nes nežinau, kaip tai pakeisti. Ateitis neaiški. Daryti įtakos procesams, kurie vyksta aplinkui, arba žmonių elgesiui – įskaitant ir mano atžvilgiu – negaliu. Nuo manęs priklauso tik mano pačios elgesys. Pastaraisiais metais supratau: ne visada gali valdyti savo jausmus, ir tavo emocijos gali būti stipresnės už tave, tačiau elgesys – tai yra tai, kas visiškai priklauso nuo tavęs, jį tu kontroliuoji. Auklėju save.
Reikalauju iš savęs to, ką Albertas Šveiceris vadino teisingu žmonišku elgesiu: nenoriu būti pikta žmonių atžvilgiu, nenoriu naudoti žmonių kaip priemonės savo pačios labui, noriu pati būti naudinga pagal savo jėgas. Artimas man – tai ne mano šeimos narys ir ne tėvynainis. Tiesą sakant, iki emigracijos neįsivaizdavau, kad žmonės iš tiesų skirsto į savus ir svetimus pagal kalbą ir pasą…
Mano pačios artumo jausmas kitam visada buvo grindžiamas bendra dvasia. O dabar pasaulis išgyvena laiką, kai dvasia, kaip sakė tas Baltarusijos filosofas, palinko kaip žolė…Vis dėlto viliuosi, kad toji dvasia iš žmonių visiškai neišgaruos. Ir dar aš stengiuosi būti drąsi. Ne kaip kovotoja – kovai neturiu jėgų, o ta prasme, kad jei mane paskelbtų kalta dėl ko nesu kalta, ištverčiau visa tai oriai. Taip, kad niekas nenukentėtų.
