Romanas „Raudonasis albumas“ pratęsia ir papildo autorės debiutinėje knygoje apčiuoptas temas. Lina Simutytė kuria naująjį Bildungsroman variantą – tai tapsmo, brendimo, savikūros ir savinaikos proza.
Per Elenos ir kitų veikėjų personažus, jų poelgius ir pasirinkimus regime gyvybės ir mirties instinktų diadą – pastangą atrasti savuosius gyvasties šaltinius, tyrinėti seksualumą, patirti ir aktyviai kurti gyvenamąjį pasaulį, o kartu išgyventi skausmą, praradimus. tamsą, destrukciją (seksualinės prievartos scena). Įdomu pastebėti, kad Linos sukurtas Bildungsroman vyksmas, protagonistės ir kitų veikėjų brendimo procesas yra stipriai veikiamas aplinkos.
Žinoma, manau, kad kone visų žmonių vidinį vystymąsi veikia gyvenamasis pasaulis, tačiau yra tokių laikmečių, ypač amžių sandūrų, kataklizmų, katastrofų paženklintų laikotarpių, kurie bręstantį jaunimą veikia dar stipriau. Būtent todėl veikėjų poelgių motyvacijos pagrindimo, originalumo ir papildomų verčių autorės knygai suteikia aprašomo laikmečio koloritas. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais gimusi karta bręsta, išgyvendama ir socialinį, politinį, kultūrinį 2000 – ųjų virsmą. L. Simutytė taikliai ir (šiurpinančiai) tiksliai apčiuopia amžių sandūros atmosferą ir įtaigiai atskleidžia vieną svarbiausių kolektyvinių pokyčių mūsų šalies istorijoje.
L.Simutytė taikliai ir (šiurpinančiai) tiksliai apčiuopia amžių sandūros atmosferą ir įtaigiai atskleidžia vieną svarbiausių kolektyvinių pokyčių mūsų šalies istorijoje.
Ypatingas dėmesys, kaip jau minėta, knygoje skiriamas „laukiniams devyniasdešimtiesiems“ ir keliems dešimtmečiams po Nepriklausomybės paskelbimo. Visas skurdas, purvas, sovietinio „kombinavimo“ virtimas ne visada vykusiais verslais, (smetoninės Lietuvos dvelksmas, mėginant atkurti tai, kas tada klestėjo) L. Simutytės romane puikiai dera su asmeninėmis patirtimis. Kolektyvinės traumos čia jungiasi su asmeniniais, veik archetipiniais išgyvenimais, kurie menkai priklauso nuo istorinių aplinkybių. Vis tik bręsti ir augti ribiniais, virsmo laikais turi papildomų iššūkių – juos „Raudonojo albumo“ autorė talentingai fiksuoja, aiškina ir interpretuoja įtaigiu, kinematografišku pasakojimu...
Ir nors negalima absoliutinti, tačiau bendrasis fonas buvo vyresniųjų, tėvų ir senelių, pastanga prakusti, išsivaduoti iš skurdo, „kombinuoti“, kad galėtum turėti materialinį pagrindą. Skaitydama Linos knygą, daug ką atpažinau, daug kur tapatinausi – nuo ankstesnių laikų, sovietmečio, kai senelis iš savo darbovietės mėsos kombinate vogdavo ir užsikišęs už kelnių juosmens nešdavo namo mėsą, iki vėlesnių, „Raudonajame albume“ aprašomų laikų – mama vykdavo į Lenkiją ir veždavo iš ten pigius rūbus.
Todėl Linos kuriamas knygos pasaulis man atrodo labai tikslus, įtaigus ir autentiškas. Greta tėvų bandymo išlikti, jų vaikai atrasdavo jau legalią pasaulinę kultūrą – čia ypatingą vaidmenį turėjo populiarusis žanras – MTV muzika, „Akropolio“ prekybos centras, pramoginės ir nišinės televizijos programos. Taip pat man labai rezonuoja autorės parodoma dažniausiai netyčinė apleistis – kai reikėjo rūpintis pragyvenimu, suaugusieji meilę labiausiai reiškė per materialinių dalykų turėjimą – (ir vėl) augo karta su raktu po kaklu, kuri daugelį dalykų turėjo atrasti pati. Romane itin svarbus man atrodo aprašomas „Sergančio pastato sindromas“: „Sergančio pastato sindromu pasižyminčių patalpų oras kartais būna labiau užterštas nei lauko. Tai prastai vėdinami, netinkamai apšildomi pastatai, kuriuose veisiasi pelėsis ir dulkių erkutės, kaupiasi sveikatai pavojinga drėgmė. Sergančio pastato sindromą sukelia nekokybiškos statybinės medžiagos, įvairūs chemikalai, cigarečių dūmai ir pan. Žmonės, gyvendami tokiuose namuose, gali patirti įvairius sindromo sukeliamus simptomus“.
Linos romane sergantis pastatas liudija ne tik fizinės aplinkos ypatybes, bet ir psichikos, dvasinės sveikatos būklę (aš irgi gyvenau tokiame pastate, nes dėdė rūkė kambariuose, cigaretes „Prima“ ir „Astra“, kurios buvo be filtro). Todėl šis motyvas man taip pat atrodo, labai įdomus, originalus ir, svarbiausia, tikslus.
Romano pavadinimas „Raudonasis albumas“ konotuoja ir sovietmečio reliktus (raudona Tarybų Sąjungos spalva) ir dar tolimesnę istoriją, nusidriekiančią iki pokario ir išeivijos (Elenos senelių kartos istorija). Knygoje raudona spalva paženklinti ir daiktai (lūpdažis, laidotuvių nuotraukų albumas), ir stichijos (gaisras, ugnies konotacijos – čia randu ir sąsajų su pirmosios Linos knygos apsakymu „Miesto šventė“).
Didelis Linos Simutytės rašymo stiliaus privalumas – duoklė detalei ir atnašavimas metaforai. Tiesą sakant, (stengiuosi nepergirti), autorės rašymo stilius neturi analogų šiuolaikinėje lietuvių prozoje. Jau nuo „Miesto šventės“ regėti ypatingos ir labai vertingos L. Simutytės autorinio braižo dichotomijos: populiariosios kultūros elementai jos kūryboje puikiai dera su aukštaisiais registrais – giliosios prasmės veriamos ant kasdienybės smilgų, statomos ant X failų serijų ir Maximos pamatų.
Tai man atrodo labai tikra, ir drąsu – nenusigręžti nuo banalybės diskurso, bet išlukštenti jį, tverti gyvastingus pasaulius, kuriuose susipina visa, kas sudaro mūsų gyvenamąjį erdvėlaikį. Dar viena autorės prozos dichotomija – istoriškumo (savotiško istorinio realizmo – atpažįstamos laikmečio detalės) ir magiškojo realizmo, sapniškų naratyvų dermė. Toks pasirinkimas liudija įstabų tikrovės sukeistinimą – nes tikroji tikrovė, man regis, visada yra ir sapnas, keistybė, tai, kas neišsprendžiama ir nepaaiškinama vien faktais. L. Simutytė organiškai ir integraliai supina abu pasaulius – ir čia aš prisimenu savo dėstytojo frazę, bylojančią, kad gera literatūra daro nesuprantamais dalykus, kurie kasdienybėje ir buityje yra aiškūs. Aš pati manau, kad gera literatūra yra dvilypė – ji ir aiškina, ir perkeičia tuo pačiu metu. Tokia man yra L. Simutytės proza.
Skaitydama „Raudonąjį albumą“ jutau nuo pirštų varvančias greipfruto sultis, liečiau nuotraukas, gruoblėtus ir lygius daiktų paviršius.
Kitas svarbus L. Simutytės prozos bruožas– ypatingas dėmesys kalbai, kuri pasitelkiama kurti itin tirštą ir sodrų pasakojimą. Skaitydama „Raudonąjį albumą“ jutau nuo pirštų varvančias greipfruto sultis, liečiau nuotraukas, gruoblėtus ir lygius daiktų paviršius, mėgavausi naminio želės torto skoniu, jutau, kaip suskausta fantominę galūnę, nukirstą pirštą, mačiau kabinamų kalėdinių girliandų lempučių blykčiojimus. Autorė kuria kartu ir niūrų, ir įspūdingą pasaulį, po kurį klaidžioti nejauku, tačiau kone gyvybiškai būtina.
L. Simutytė formuoja itin estetišką (net jei tai vietomis – bjaurumo estetika) kūrinio mikrokosmą – šis ypatumas greta aukščiau įvardytos kalbos įvaldymo meistrystės daro ją vieną ryškiausių šiuolaikinių lietuvių prozininkių.
