Pirmajame puslapyje užrašiau: „Žmonėms nepatinka, kai jie nežino, kas tu toks. (...) Jiems geriau pabaisa, kurią jie pažįsta negu paslaptis, kurios nesupranta.” Kevin Brooks, „Lukas“. Ruduo.“ Augdama pati su savimi auginausi ir šios minties prasmę. Daugeliu atvejų teko suprasti, kad kitoniškumas žmonėms yra atstumiantis, o vadintis normaliais galime tol, kol esame patogūs.
Ar išdrįstumėte nesijuokti iš savo apgailėtinai nejuokingo viršininko pokšto? Išsekus pravirkti abejingųjų apsuptyje? Nenusišypsoti, nepaklausti, kaip einasi tolimiems giminaičiams, kuriuos matote tik per laidotuves ir neprisimenate jų vardų? Sutikite, rizika iškristi iš normaliųjų sąrašo – per didelė. Be keleto drąsuolių, yra tokių, kurie iškrinta iš sąrašo gimdami, kitaip nei daugelis, be taisyklių vadovėlio. Toks, kaladėlių berniuko Semo tėčio supratimu, yra autizmas.
„Kaladėlių berniukas“ – pasakojimas apie vieną iš jų, kitokį, todėl nepatogų ir atstumiantį vadinamuosius normaliuosius.
Aštuonmečiui berniukui Semui, turinčiam autizmo spektro sutrikimą, priepuolius sukelia didelės erdvės, žmonių masės, tam tikras maistas, įvairūs garsai ir daugybė kitų kasdien supančių dalykų. Gyvendamas savame pasaulyje jis nėra pasiruošęs žengti kartu su tais, kurie moka žaisti socialinį gyvenimo žaidimą. Negalėdamas nuspėti, kas berniukui sukels priepuolį, bijodamas nesusitvarkyti, nepažinodamas savo sūnaus, Semo tėtis vengia laiką leisti kartu.
Nesulaukdama pagalbos berniuko motina paprašo laikinų skyrybų – ryžtasi pagyventi atskirai. Taip prasideda šeimos krizės istorija, besitęsianti tol, kol viltį naujam, darniam gyvenimui suteikia paprastas kompiuterinis žaidimas. Iki tol – kasdienė kova bandant peržengti tarpusavio nesupratimą, baimę, žiojinčią juodą bedugnę tarp tėvo, pirmuoju asmeniu pasakojančiu istoriją, ir jo šeimos – autisto sūnaus ir žmonos.
Nors knygos siužetas gana nuspėjamas, o meninė knygos vertė galbūt nepretenduoja būti išskirtinė, būtų sunku nuginčyti stiprų istorijos įtaigumą. Autorius, kalbėdamas apie savo debiutinę knygą, pripažįsta, kad daug patirčių joje yra asmeninio gyvenimo atpasakojimas. Galbūt tai, kad autorius išties augina autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką, suteikia rašymo stiliui stipriai jaučiamų, ypač natūralių emocijų prieskonį.
Turiu pripažinti, kad knygos anotacija, žadanti skaiytojams ir juoką, ir ašaras, nė kiek nemelaginga – jeigu skaitydami didžiąją knygos dalį sugebėsite susitvardyti, istorijos pabaiga privers šyptelėti ir delnu patrinti lyg netyčia paraudusias akis. Tiesa, skaitytojams teks sumokėti dažną verstinio teksto kokybės kainą – britiškas humoras lietuviškame tekste kiek nublunka – ne tik kalbos subtilybių, bet ir kultūros skirtumų požiūriu. Vis dėlto emocionalus pasakojimas nepaliks tik su perskaityta knyga – bus neišvengiama ją išjausti kartu su romano veikėjais.
Perskaičius kaladėlių berniuko ir jo šeimos istoriją, peršasi mintis, kad susidūrimai su nepatogia paslaptimi (pavyzdžiui, Semo pasaulis), trikdančia mūsų stoiškas laikysenas, išsprendžiami paprastu atsaku – meile.
Semo tėtis, suvokdamas, kad praranda savo šeimą, ieško kelių, leisiančių grįžti į artimųjų širdis. Kiek užsitęsęs blaškymasis pasibaigia tik tada, kai jis išdrįsta surizikuoti. Vėliau pasirodo, kad daug psichologinių jėgų reikalavusi rizika – leisti savaitgalius vienam su savo vaiku – yra rizika tik jam, suaugusiajam, normaliam.
Negalėdami paaiškinti to, ko nepažįstame, ir nuspėti tai, ko negalime nuspėti, kitoniškus, tokius kaip Semo, pasaulius sumenkiname. Ir tai tik todėl, kad jie nėra prieinami standartiniais būdais – leptelėjimu „Kaip einasi?“, dovanėlėmis ar prabėgomis aptarta kasdienybe. Galėtume pamanyti, kad per daug kainuoja retai kada (arba niekada) kartu ištylėtas vakaras, ne paskubomis iškalbėta svaja ar pripažinta baimė. Į savo rėmus įspausdami normalumą nustembame, kad ta paslaptis, kurios nesuprantame, yra labai panaši į mus pačius – asmenybes, savo mažuose pasauliuose kuriančias ambicijas, svajones ir tiesiog trokštančias besąlygiškos meilės.
„Jis nėra spręstina problema darbų tvarkaraštyje“ – pagaliau suvokia Semo tėtis, supratęs, kad tik išmokus absoliutaus nuoširdumo ir tikėjimo savimi galima pastatyti tiltus tarp savęs ir tų, kitokių, kurie kaskart pasitinka galbūt ne drąsiai išskėstomis rankomis, tačiau visuomet atviromis širdimis, laukiančiomis meilės.
Tereikia nebijoti paslapties. Užrašų knygelėje šalia citatos iš „Luko“ mažomis raidėmis įterpiu: „Jo (Semo) vaizduotė yra milžiniška aukštakrosnė, išgryninanti prasmę iš aplink viešpataujančio triukšmo. Kodėl aš to nemačiau?“ Keith Stuart, „Kaladėlių berniukas“. Vasara.“
Keith Stuart „Kaladėlių berniukas“. Kaunas: „Jotema“, 2016 m. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė.
